Lėtinis inkstų nepakankamumas
Lėtinis inkstų nepakankamumas - tai ilgai trunkantis ir palaipsniui progresuojantis inkstų funkcijos silpnėjimas, kai inkstai vis prasčiau pašalina skysčių perteklių, medžiagų apykaitos atliekas ir palaiko organizmo cheminę pusiausvyrą. Ši būklė svarbi todėl, kad ankstyvose stadijose ji dažnai nesukelia aiškių simptomų, tačiau laiku nustačius galima sulėtinti progresavimą ir išvengti sunkių komplikacijų.
Lėtinis inkstų nepakankamumas išsivysto tada, kai inkstų audinys pažeidžiamas ne trumpam, o ilgą laiką - dažniausiai mėnesiais ar metais. Inkstai sudaryti iš daugybės smulkių filtravimo vienetų, vadinamų nefronais. Kai dalis nefronų žūsta ar randėja, likusieji kurį laiką dirba intensyviau, todėl žmogus gali jaustis gana gerai. Tačiau ilgainiui kompensacinės galimybės išsenka, ir kraujyje pradeda kauptis šlapalas, kreatininas, rūgštys, fosforas bei kitos medžiagos.
Inkstai atlieka ne tik „filtravimo“ funkciją. Jie reguliuoja kraujospūdį, dalyvauja raudonųjų kraujo kūnelių gamyboje per hormoną eritropoetiną, padeda palaikyti kalcio ir fosforo pusiausvyrą, aktyvina vitaminą D, kontroliuoja skysčių ir druskų kiekį. Todėl Lėtinis inkstų nepakankamumas gali paveikti visą organizmą: širdį ir kraujagysles, kraują, kaulus, nervų sistemą, virškinimą, odą ir bendrą savijautą.
Būklės sunkumas dažnai vertinamas pagal apskaičiuotą glomerulų filtracijos greitį - eGFR. Kuo šis rodiklis mažesnis, tuo inkstų funkcija silpnesnė. Taip pat svarbu, ar šlapime randama baltymo, ypač albumino, nes tai rodo inkstų filtrų pažeidimą ir didesnę progresavimo bei širdies ir kraujagyslių komplikacijų riziką.
- Dažnai jokių aiškių simptomų nebūna, todėl būklė aptinkama atliekant kraujo ar šlapimo tyrimus.
- Nuovargis, sumažėjusi ištvermė, mieguistumas ar sunkesnis susikaupimas.
- Padidėjęs kraujospūdis arba sunkiau kontroliuojamas jau diagnozuotas kraujospūdis.
- Dažnesnis šlapinimasis naktį, pakitęs šlapimo kiekis ar putotas šlapimas dėl baltymo.
- Lengvas kulkšnių, pėdų ar veido patinimas, ypač rytais arba dienos pabaigoje.
- Ryškesnis silpnumas, sumažėjęs apetitas, pykinimas, nemalonus skonis burnoje.
- Odos niežėjimas, sausumas, blyškumas ar gelsvai pilkšvas odos atspalvis.
- Kojų mėšlungis, neramių kojų pojūtis, dilgčiojimas ar tirpimas.
- Dusulys fizinio krūvio metu arba gulint, kuris gali būti susijęs su skysčių kaupimusi ar mažakraujyste.
- Svorio didėjimas dėl skysčių susilaikymo arba, priešingai, svorio kritimas dėl prasto apetito.
- Ryškūs tinimai, ypač kojų, pilvo ar aplink akis.
- Labai sumažėjęs šlapimo kiekis arba beveik visiškas nesišlapinimas.
- Sumišimas, mieguistumas, traukuliai ar sąmonės sutrikimas.
- Krūtinės skausmas, širdies ritmo sutrikimai, stiprus dusulys.
- Nuolatinis vėmimas, negalėjimas gerti skysčių, stiprus bendras silpnumas.
Dažniausios priežastys yra cukrinis diabetas ir arterinė hipertenzija. Sergant diabetu, ilgainiui pažeidžiamos smulkios inkstų kraujagyslės ir filtrai. Esant aukštam kraujospūdžiui, inkstų kraujagyslės patiria nuolatinę apkrovą, standėja ir siaurėja, todėl blogėja inkstų aprūpinimas krauju.
Kitos svarbios priežastys - glomerulonefritai, pasikartojančios inkstų infekcijos, policistinė inkstų liga, ilgalaikis šlapimo nutekėjimo sutrikimas dėl prostatos padidėjimo ar akmenų, įgimtos inkstų anomalijos, autoimuninės ligos, pavyzdžiui, sisteminė raudonoji vilkligė. Inkstus gali pažeisti ir kai kurie vaistai, ypač ilgai ar didelėmis dozėmis vartojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, tam tikri antibiotikai, kontrastinės medžiagos, kai kurios chemoterapijos formos.
Riziką didina vyresnis amžius, antsvoris, rūkymas, nejudrumas, gausus druskos vartojimas, širdies ir kraujagyslių ligos, šeiminis inkstų ligų polinkis. Svarbu žinoti, kad Lėtinis inkstų nepakankamumas dažnai yra kelių veiksnių pasekmė: pavyzdžiui, žmogus gali turėti ir diabetą, ir aukštą kraujospūdį, ir vartoti inkstams nepalankius vaistus. Tokiais atvejais reguliari stebėsena ypač svarbi.
Gydytojas pirmiausia įvertina nusiskundimus, ligos istoriją, vartojamus vaistus, kraujospūdį, tinimus, širdies ir kraujagyslių būklę. Kadangi simptomų ilgai gali nebūti, diagnozei labai svarbūs laboratoriniai tyrimai.
Pagrindiniai kraujo tyrimai: kreatininas ir pagal jį apskaičiuojamas eGFR, šlapalas, kalis, natris, kalcis, fosforas, bikarbonatai, hemoglobinas, geležies atsargos, gliukozė ar glikuotas hemoglobinas sergant diabetu, lipidograma. Šie tyrimai padeda įvertinti ne tik inkstų funkciją, bet ir komplikacijas - mažakraujystę, elektrolitų sutrikimus, rūgščių ir šarmų pusiausvyros pokyčius.
Šlapimo tyrimai yra ne mažiau svarbūs. Atliekamas bendras šlapimo tyrimas, albumino ir kreatinino santykis šlapime, prireikus - paros šlapimo baltymo kiekis. Baltymas ar kraujas šlapime gali rodyti filtrų pažeidimą.
Vaizdiniai tyrimai padeda įvertinti inkstų dydį, struktūrą, akmenis, cistas ar šlapimo nutekėjimo kliūtis. Dažniausiai pradedama nuo inkstų echoskopijos. Kompiuterinė tomografija ar magnetinio rezonanso tomografija skiriama tuomet, kai reikia detalesnio vaizdo arba įtariamos specifinės priežastys. Kai kuriais atvejais, ypač įtariant uždegiminę ar autoimuninę inkstų ligą, atliekama inksto biopsija - paimamas mažas audinio gabalėlis mikroskopiniam tyrimui.
Diagnozė paprastai patvirtinama, kai inkstų funkcijos sumažėjimas ar inkstų pažeidimo požymiai išlieka ilgiau kaip 3 mėnesius.
Gydymo tikslas - sulėtinti inkstų funkcijos blogėjimą, sumažinti komplikacijų riziką ir padėti žmogui kuo geriau jaustis. Gydymo planas priklauso nuo priežasties, stadijos, kraujospūdžio, baltymo kiekio šlapime, gretutinių ligų ir bendros paciento būklės.
Vienas svarbiausių žingsnių - gerai kontroliuoti kraujospūdį. Dažnai skiriami angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai arba angiotenzino receptorių blokatoriai, ypač jei šlapime yra baltymo. Sergant diabetu, labai svarbi glikemijos kontrolė; kai kuriems pacientams tinka SGLT2 inhibitoriai, kurie gali saugoti inkstus ir širdį. Taip pat gali būti skiriami lipidus mažinantys vaistai, vaistai mažakraujystei gydyti, geležis, vitaminas D, fosforo rišikliai, bikarbonatai acidozei koreguoti, šlapimą varantys vaistai tinimams mažinti.
Gyvensena turi didelę reikšmę. Rekomenduojama riboti druską, vengti rūkymo, palaikyti sveiką kūno svorį, reguliariai judėti pagal galimybes, atsargiai vartoti nereceptinius vaistus nuo skausmo ir visada pasitarti su gydytoju dėl papildų ar žolinių preparatų. Mityba parenkama individualiai: kartais reikia riboti baltymų, kalio, fosforo ar skysčių kiekį, tačiau pernelyg griežti apribojimai be specialisto priežiūros gali pakenkti.
Kai inkstų funkcija tampa labai silpna ir atsiranda gyvybei pavojingų medžiagų kaupimasis, skysčių perteklius ar sunkūs simptomai, gali prireikti pakaitinės inkstų terapijos. Tai hemodializė, peritoninė dializė arba inksto transplantacija. Apie šias galimybes geriausia pradėti kalbėtis iš anksto, kad sprendimai būtų priimami ramiai ir pasiruošus.
Į šeimos gydytoją ar nefrologą verta kreiptis, jei turite diabetą, aukštą kraujospūdį, širdies ligą, šeimoje yra inkstų ligų arba kraujo ar šlapimo tyrimuose nustatyta padidėjęs kreatininas, sumažėjęs eGFR, baltymas ar kraujas šlapime. Net jei jaučiatės gerai, reguliarūs tyrimai gali padėti laiku pastebėti pokyčius.
Skubios pagalbos reikia, jei staiga labai sumažėjo šlapimo kiekis, atsirado stiprus dusulys, krūtinės skausmas, alpimas, sumišimas, traukuliai, ryškus silpnumas, nepaliaujamas vėmimas, sparčiai didėjantys tinimai ar labai aukštas kraujospūdis su galvos skausmu, regėjimo sutrikimu ar pykinimu. Taip pat nedelskite, jei vartojate inkstams galinčių pakenkti vaistų ir staiga pablogėjo savijauta, atsirado dehidratacija, karščiavimas ar viduriavimas.
Lėtinis inkstų nepakankamumas nebūtinai reiškia neišvengiamą dializę. Daugeliui žmonių, ypač nustačius anksti, tinkamas gydymas ir nuosekli priežiūra padeda ilgai išlaikyti stabilią būklę.
