Akantameobinis keratitas
Akantameobinis keratitas yra reta, bet labai rimta akies ragenos infekcija, galinti sukelti stiprų skausmą, ilgalaikį regėjimo pablogėjimą ir net ragenos persodinimo poreikį. Dažniausiai jis siejamas su kontaktinių lęšių nešiojimu, ypač kai lęšiai plaunami vandeniu, nešiojami maudantis ar netinkamai dezinfekuojami. Ankstyvas atpažinimas ir atkaklus gydymas yra svarbiausi veiksniai, padedantys išsaugoti regėjimą.
Akantameobinis keratitas yra ragenos, skaidraus priekinio akies sluoksnio, uždegimas ir infekcija, kurią sukelia laisvai aplinkoje gyvenančios amebos. Šie mikroorganizmai gali būti randami vandentiekio vandenyje, ežeruose, baseinuose, dirvožemyje, dulkėse ir ant įvairių paviršių. Daugumai žmonių jie nekenkia, tačiau patekę ant pažeistos ragenos, ypač po kontaktiniu lęšiu, gali pradėti daugintis ir skverbtis gilyn į audinius.
Ragena yra labai jautri, nes joje gausu nervinių galūnėlių. Todėl Akantameobinis keratitas dažnai sukelia neproporcingai stiprų skausmą, kuris gali būti didesnis, nei gydytojas tikėtųsi pagal pirmą akies vaizdą. Infekcija gali pažeisti ragenos epitelį, stromą ir nervus, todėl atsiranda šviesos baimė, ašarojimas, neryškus matymas, svetimkūnio pojūtis.
Šios ligos eiga neretai būna užsitęsusi. Akantamebos turi dvi formas: aktyviąją, kuri dauginasi ir pažeidžia audinius, ir cistinę, kuri labai atspari dezinfekcijai bei vaistams. Dėl cistų Akantameobinis keratitas gydomas ilgai, dažnai kelis mėnesius, o vaistus reikia vartoti labai tiksliai pagal gydytojo nurodymus.
Svarbu suprasti, kad Akantameobinis keratitas nėra paprastas akių paraudimas ar įprastas bakterinis konjunktyvitas. Tai būklė, kuriai reikalingas akių gydytojo, dažnai ragenos ligų specialisto, įvertinimas ir nuolatinė priežiūra.
- Akies paraudimas, kuris nepraeina arba stiprėja nepaisant įprastų akių lašų.
- Svetimkūnio, smėlio ar įbrėžimo pojūtis akyje.
- Ašarojimas ir padidėjęs jautrumas šviesai.
- Neryškus matymas, ypač žiūrint į šviesą ar ekraną.
- Diskomfortas nešiojant kontaktinius lęšius arba staigus jų netoleravimas.
- Labai stiprus akies skausmas, dažnai neatitinkantis matomo paraudimo ar paviršinio pažeidimo.
- Skausmas, plintantis į kaktą, smilkinį ar aplink akį.
- Ryški šviesos baimė, kai sunku atsimerkti šviesoje.
- Matymo pablogėjimas, kuris progresuoja per dienas ar savaites.
- Pasikartojantys epitelio defektai arba ragenos žaizdelės, kurios blogai gyja.
- Žiedo formos ragenos drumstis arba infiltratas, kurį gali matyti gydytojas apžiūros metu.
- Ragenos paburkimas, drumstumas, randėjimas.
- Uždegimas akies viduje, lydimas stipraus skausmo ir regėjimo kritimo.
- Ragenos išplonėjimas, opos formavimasis ar, labai retais atvejais, prakiurimas.
- Ilgalaikis regėjimo pablogėjimas dėl ragenos randų.
- Akantameobinis keratitas pradžioje gali būti panašus į herpinį, bakterinį ar grybelinį keratitą.
- Kartais simptomai trumpam pagerėja, bet vėliau vėl sustiprėja.
- Jeigu vartojami netinkami vaistai, ypač be aiškios diagnozės, infekcija gali progresuoti nepastebimai.
- Kontaktinių lęšių nešiotojai dažnai mano, kad tai tik sudirginimas, todėl delsia kreiptis į gydytoją.
Akantameobinis keratitas išsivysto tada, kai amebos patenka ant ragenos ir randa sąlygas prisitvirtinti bei daugintis. Sveika ragena paprastai gerai apsisaugo, tačiau net menkas paviršiaus pažeidimas gali atverti kelią infekcijai.
Didžiausias rizikos veiksnys yra kontaktinių lęšių nešiojimas. Rizika ypač padidėja, jei lęšiai plaunami ar laikomi ne steriliame tirpale, o vandentiekio vandenyje, jei su lęšiais maudomasi duše, baseine, ežere ar jūroje, jei lęšiai nešiojami ilgiau, nei rekomenduojama, arba jei lęšių dėklas retai keičiamas. Pavojinga ir seilių naudojimas lęšiui sudrėkinti, nes tai gali į akį pernešti papildomų mikroorganizmų.
Akantameobinis keratitas gali pasireikšti ir žmonėms, kurie kontaktinių lęšių nenešioja. Tokiais atvejais dažnai būna ragenos trauma, pavyzdžiui, įbrėžimas augalu, smėliu, metalo ar plastiko dalelėmis, kontaktas su užterštu vandeniu, ankstesnės akių operacijos ar ragenos paviršiaus liga.
Kiti rizikos veiksniai: sausa akis, dažnas akių trynimas, netinkama akių higiena, imunitetą slopinantis gydymas, ilgas kortikosteroidų lašų vartojimas be akių gydytojo priežiūros, darbas dulkėtoje ar drėgnoje aplinkoje. Vis dėlto svarbu pabrėžti: net ir laikantis daugumos taisyklių rizika nėra lygi nuliui, todėl įtartini simptomai turi būti vertinami rimtai.
Akantameobinis keratitas diagnozuojamas įvertinus simptomus, rizikos veiksnius ir atlikus specialius akių tyrimus. Gydytojas pirmiausia paklausia apie kontaktinių lęšių nešiojimą: kaip jie valomi, ar buvo kontaktas su vandeniu, ar lęšiai nešioti miegant, maudantis ar ilgiau nei rekomenduojama. Taip pat svarbi informacija apie ankstesnes akių infekcijas, traumas ir vartotus vaistus.
Pagrindinis tyrimas kabinete yra apžiūra plyšine lempa. Jos metu gydytojas įvertina ragenos paviršių, drumstumą, epitelio defektus, infiltratus, uždegimo gylį ir akies vidaus reakciją. Gali būti naudojamas fluoresceino dažas, kuris padeda pamatyti ragenos pažeidimus.
Jeigu Akantameobinis keratitas įtariamas, dažnai atliekamas ragenos nuograndų tyrimas. Nedidelis ragenos paviršiaus mėginys gali būti tiriamas mikroskopu, pasėjamas į specialias terpes arba siunčiamas polimerazės grandininės reakcijos tyrimui. Šie tyrimai padeda aptikti sukėlėją arba jo genetinę medžiagą.
Labai naudingas tyrimas yra konfokalinė ragenos mikroskopija. Tai neinvazinis tyrimas, leidžiantis gydytojui pamatyti ragenos sluoksnius dideliu padidinimu ir kartais tiesiogiai įtarti amebų cistas. Ne visose gydymo įstaigose šis tyrimas prieinamas, todėl pacientas gali būti siunčiamas į specializuotą akių ligų centrą.
Svarbi ir diferencinė diagnostika. Akantameobinis keratitas gali būti panašus į herpinį keratitą, bakterinę ragenos opą, grybelinę infekciją ar sausos akies paūmėjimą. Dėl to gydymas kartais pradedamas dar negavus visų atsakymų, o vėliau koreguojamas pagal tyrimų rezultatus ir klinikinę eigą.
Akantameobinis keratitas gydomas ilgai ir nuosekliai. Svarbiausia - kuo anksčiau pradėti specifinį gydymą ir laikytis tikslaus lašų vartojimo režimo. Pradžioje lašus gali tekti lašinti labai dažnai, net kas valandą, taip pat ir naktį, vėliau dažnis mažinamas pagal gydytojo sprendimą.
Pagrindiniai vaistai yra antiseptiniai ir priešamebiniai akių lašai. Dažniausiai naudojamos biguanidų grupės medžiagos, pavyzdžiui, poliheksametileno biguanidas arba chlorheksidinas. Kartais jos derinamos su diamidinais, tokiais kaip propamidinas ar heksamidinas. Vaistų deriniai parenkami individualiai, atsižvelgiant į ligos sunkumą, atsaką į gydymą ir vaistų prieinamumą.
Skausmui ir uždegiminiam dirginimui mažinti gali būti skiriami vyzdį plečiantys lašai, skausmą malšinantys vaistai, dirbtinės ašaros be konservantų. Jeigu yra įtariama arba patvirtinta mišri infekcija, gydytojas gali skirti antibakterinius ar priešgrybelinius vaistus.
Kortikosteroidų lašai šios ligos atveju yra labai jautrus klausimas. Jie gali sumažinti uždegimą ir randėjimą, bet netinkamu metu vartojami gali pabloginti infekcijos kontrolę. Todėl jų negalima pradėti savarankiškai ar tęsti be akių gydytojo nurodymo. Jei kortikosteroidai reikalingi, jie skiriami tik labai atsargiai, paprastai kartu su aktyviu priešamebiniu gydymu.
Kontaktinius lęšius reikia nedelsiant nutraukti nešioti. Lęšius, jų dėklą ir naudojamą tirpalą verta išsaugoti ir parodyti gydytojui, nes kartais jie gali būti naudingi tyrimams. Vėliau, net pasveikus, grįžti prie lęšių galima tik gavus gydytojo leidimą.
Jeigu liga sukelia ryškų ragenos randėjimą, išplonėjimą ar prakiurimo grėsmę, gali prireikti chirurginio gydymo. Kai kuriais atvejais atliekamas ragenos persodinimas. Vis dėlto operacija aktyvios infekcijos metu yra sudėtinga, todėl, jei įmanoma, pirmiausia siekiama suvaldyti infekciją vaistais.
Gydymo sėkmė labai priklauso nuo kantrybės. Net kai skausmas sumažėja, cistos ragenoje gali išlikti, todėl per anksti nutraukus vaistus liga gali atsinaujinti. Reguliarūs vizitai pas akių gydytoją yra tokie pat svarbūs kaip ir patys lašai.
Į akių gydytoją reikia kreiptis skubiai, jei nešiojate kontaktinius lęšius ir atsirado akies skausmas, paraudimas, šviesos baimė ar neryškus matymas. Ypač svarbu nedelsti, jei su lęšiais maudėtės, buvote duše, naudojote vandentiekio vandenį lęšiams plauti arba lęšius nešiojote miegodami.
Skubios pagalbos reikia, jei skausmas stiprus, regėjimas blogėja, akis labai jautri šviesai, atsiranda ragenos drumstis, pūlingos išskyros, akies trauma ar neįmanoma atsimerkti. Tokiais atvejais nereikėtų laukti kelių dienų ar bandyti gydytis vien dirbtinėmis ašaromis.
Iki vizito nenešiokite kontaktinių lęšių, neišmeskite lęšių dėklo ir tirpalo, nelašinkite likusių antibiotikų ar steroidinių lašų be gydytojo nurodymo. Jei jau vartojate akių vaistus, pasiimkite juos su savimi. Kuo anksčiau Akantameobinis keratitas atpažįstamas, tuo didesnė tikimybė išsaugoti ragenos skaidrumą ir gerą regėjimą.
