Alerginis konjunktyvitas
Alerginis konjunktyvitas - tai akių junginės uždegimas, atsirandantis dėl alerginės reakcijos į aplinkoje esančias medžiagas, pavyzdžiui, žiedadulkes, namų dulkių erkutes ar gyvūnų pleiskanas. Nors ši būklė dažniausiai nėra pavojinga regėjimui, ji gali labai varginti: akys niežti, parausta, ašaroja, tampa jautrios šviesai. Tinkamai atpažinus dirgiklį ir parinkus gydymą, simptomus dažniausiai pavyksta gerai kontroliuoti.
Alerginis konjunktyvitas yra alerginės kilmės junginės uždegimas. Junginė - tai plona, skaidri gleivinė, dengianti akies obuolio paviršių ir vidinę vokų pusę. Ji turi daug kraujagyslių ir imuninės sistemos ląstelių, todėl gana greitai reaguoja į alergenus.
Kai alergiškas žmogus susiduria su jam jautrumą sukeliančia medžiaga, imuninė sistema ją klaidingai atpažįsta kaip grėsmę. Tuomet aktyvuojamos putliosios ląstelės, išsiskiria histaminas ir kitos uždegimą skatinančios medžiagos. Dėl to išsiplečia smulkios akies kraujagyslės, junginė parausta, atsiranda niežėjimas, ašarojimas, vokų paburkimas.
Alerginis konjunktyvitas dažnai pasireiškia kartu su kitomis alerginėmis ligomis: alergine sloga, atopiniu dermatitu, bronchine astma. Žmogus gali pastebėti, kad kartu su akių simptomais vargina čiaudulys, nosies užgulimas, vandeningos išskyros iš nosies ar niežulys gomuryje.
Ši būklė gali būti sezoninė arba nuolatinė. Sezoninis alerginis konjunktyvitas dažniausiai susijęs su žiedadulkėmis ir paūmėja pavasarį, vasarą ar ankstyvą rudenį. Nuolatinis alerginis konjunktyvitas gali tęstis visus metus, kai pagrindiniai dirgikliai yra namų dulkių erkutės, pelėsiai, gyvūnų alergenai ar darbo aplinkos veiksniai.
Svarbu atskirti alerginį konjunktyvitą nuo infekcinio konjunktyvito. Alerginei formai labai būdingas stiprus niežėjimas ir dažniausiai abiejų akių pažeidimas. Pūlingos išskyros, sulipę vokai ryte, stiprus skausmas ar regėjimo pablogėjimas nėra tipiški paprastam alerginiam konjunktyvitui ir turėtų paskatinti kreiptis į gydytoją.
- Akių niežėjimas - vienas būdingiausių požymių, dažnai verčiantis trinti akis.
- Akių paraudimas dėl išsiplėtusių junginės kraujagyslių.
- Gausus ašarojimas, dažniausiai skaidriomis, vandeningomis išskyromis.
- Vokų paburkimas, ypač rytais arba po kontakto su alergenu.
- Svetimkūnio ar smėlio pojūtis akyse.
- Deginimo, perštėjimo pojūtis.
- Padidėjęs jautrumas šviesai, ypač kai uždegimas ryškesnis.
- Čiaudulys ir nosies niežėjimas.
- Vandeninga sloga arba nosies užgulimas.
- Niežulys gomuryje, gerklėje ar ausyse.
- Kosulys ar švokštimas, jei kartu yra astmos požymių.
- Odos niežėjimas ar egzemos paūmėjimas žmonėms, sergantiems atopiniu dermatitu.
- Labai ryškus vokų patinimas, trukdantis atmerkti akis.
- Stiprus šviesos baimės pojūtis.
- Regėjimo neryškumas, kuris nepraeina pamirksėjus.
- Skausmas akyje, o ne tik niežėjimas ar perštėjimas.
- Gausios tirštos, gelsvos ar žalsvos išskyros.
- Simptomai tik vienoje akyje, ypač jei jie stiprėja.
Alerginis konjunktyvitas atsiranda tada, kai akies junginė susiduria su alergenu, o imuninė sistema sureaguoja per stipriai. Dažniausi alergenai yra žiedadulkės, namų dulkių erkutės, gyvūnų pleiskanos, pelėsių sporos, kosmetika, akių lašai, kontaktinių lęšių priežiūros priemonės ir tam tikri darbo aplinkos dirgikliai.
Sezoninį alerginį konjunktyvitą dažniausiai sukelia medžių, žolių ir piktžolių žiedadulkės. Simptomai gali kartotis kasmet tuo pačiu laikotarpiu. Pavyzdžiui, pavasarį dažnesnės medžių žiedadulkių sukeltos reakcijos, vasarą - žolių, o vasaros pabaigoje ir rudenį - piktžolių.
Nuolatinis alerginis konjunktyvitas dažniau susijęs su namų aplinka. Namų dulkių erkutės gyvena čiužiniuose, pagalvėse, minkštuose balduose, kilimuose. Pelėsiai dažnesni drėgnose, prastai vėdinamose patalpose. Gyvūnų alergenai gali išlikti aplinkoje net ir tada, kai gyvūno tuo metu kambaryje nėra.
Riziką didina paveldimas polinkis į alergijas. Jei vienas ar abu tėvai serga alergine sloga, astma, atopiniu dermatitu ar kitomis alerginėmis ligomis, tikimybė vaikui turėti alerginių reakcijų yra didesnė. Vis dėlto alerginis konjunktyvitas gali prasidėti ir žmogui, kuris anksčiau alergijomis nesiskundė.
Kiti rizikos veiksniai: dažnas akių trynimas, kontaktinių lęšių nešiojimas, sausų akių sindromas, oro tarša, tabako dūmai, chloruotas baseino vanduo, stiprūs kvapai, netinkamai parinkta kosmetika. Šie veiksniai nebūtinai yra tikri alergenai, tačiau jie dirgina akių paviršių ir gali sustiprinti alerginį uždegimą.
Kai kuriems žmonėms pasireiškia sunkesnės alerginio akių uždegimo formos, pavyzdžiui, pavasarinis keratokonjunktyvitas ar atopinis keratokonjunktyvitas. Jos gali pažeisti ne tik junginę, bet ir rageną, todėl reikalauja atidesnės gydytojo oftalmologo priežiūros.
Alerginis konjunktyvitas dažniausiai nustatomas įvertinus simptomus, jų pasikartojimą, ryšį su sezonu ar aplinka ir apžiūrėjus akis. Gydytojas klausia, kada prasidėjo nusiskundimai, ar jie kartojasi, ar yra sloga, čiaudulys, astma, atopinis dermatitas, ar žmogus nešioja kontaktinius lęšius, kokią kosmetiką ar akių lašus naudoja.
Akių apžiūros metu vertinamas junginės paraudimas, paburkimas, išskyrų pobūdis, vokų būklė. Oftalmologas gali atlikti apžiūrą plyšine lempa - tai specialus mikroskopas, leidžiantis detaliai įvertinti akies paviršių, junginę, rageną ir vokus. Šis tyrimas ypač svarbus, jei simptomai stiprūs, kartojasi, yra šviesos baimė, skausmas ar regėjimo pablogėjimas.
Jei įtariama alerginė kilmė, gali būti rekomenduojami alergologiniai tyrimai. Dažniausiai atliekami odos dūrio mėginiai, padedantys nustatyti jautrumą žiedadulkėms, dulkių erkutėms, gyvūnams, pelėsiams ar kitiems alergenams. Kartais atliekami kraujo tyrimai specifiniams imunoglobulinams E nustatyti. Šie tyrimai naudingi, kai norima tiksliau suplanuoti alergenų vengimą ar svarstoma alergenų imunoterapija.
Ne visada tyrimai būtini iš karto. Jei simptomai aiškiai sezoniniai, lengvi ir gerai reaguoja į gydymą, diagnozę dažnai galima nustatyti kliniškai. Tačiau tyrimai svarbūs, kai simptomai užsitęsia, gydymas neveiksmingas, diagnozė neaiški arba įtariama kita akių liga.
Gydytojas taip pat turi atmesti kitas būkles: virusinį ar bakterinį konjunktyvitą, sausų akių sindromą, blefaritą, ragenos pažeidimą, svetimkūnį akyje, kontaktinių lęšių komplikacijas. Kartais alerginis konjunktyvitas gali būti panašus į infekciją, todėl savarankiškai vartoti antibiotikų lašų nereikėtų.
Alerginis konjunktyvitas gydomas derinant alergenų vengimą, akių priežiūrą ir vaistus. Gydymo tikslas - sumažinti uždegimą, niežėjimą, paraudimą ir apsaugoti akies paviršių nuo dirginimo.
Pirmas žingsnis - kiek įmanoma sumažinti kontaktą su alergenu. Žiedadulkių sezono metu padeda langų uždarymas vėjuotomis dienomis, akinių nuo saulės nešiojimas lauke, plaukų išplovimas grįžus namo, drabužių keitimas po buvimo lauke. Esant alergijai dulkių erkutėms, svarbu reguliariai skalbti patalynę karštame vandenyje, naudoti apsauginius čiužinių ir pagalvių užvalkalus, mažinti kilimų ir minkštų žaislų kiekį, palaikyti tinkamą patalpų drėgmę.
Lengviems simptomams gali padėti šalti kompresai ant užmerktų vokų ir dirbtinės ašaros be konservantų. Dirbtinės ašaros nuplauna alergenus nuo akies paviršiaus, mažina sausumą ir perštėjimą. Svarbu netrinti akių, nes trynimas dar labiau skatina histamino išsiskyrimą ir gali sustiprinti uždegimą.
Dažnai skiriami antihistamininiai arba putliųjų ląstelių stabilizatoriai akių lašų forma. Kai kurie lašai veikia greitai, mažindami niežėjimą per trumpą laiką, kiti labiau tinkami profilaktikai, kai vartojami reguliariai alergijos sezono metu. Gydytojas ar vaistininkas gali padėti parinkti tinkamą preparatą pagal simptomų stiprumą, amžių ir kitas ligas.
Jei kartu yra alerginė sloga, gali prireikti nosies purškalų su gliukokortikoidais, geriamųjų antihistamininių vaistų ar kitų alergijos kontrolės priemonių. Gydant nosies uždegimą, dažnai pagerėja ir akių simptomai.
Trumpais kursais kartais skiriami stipresni priešuždegiminiai akių lašai, įskaitant kortikosteroidus, tačiau juos turi paskirti ir prižiūrėti gydytojas oftalmologas. Savarankiškai vartoti steroidinių akių lašų negalima, nes netinkamas vartojimas gali didinti akispūdį, skatinti kataraktos vystymąsi ar maskuoti infekciją.
Kontaktinius lęšius alergijos paūmėjimo metu dažnai rekomenduojama laikinai pakeisti akiniais. Jei lęšiai būtini, reikia ypač kruopščiai laikytis higienos, nenaudoti pasibaigusio galiojimo tirpalų, vengti miegojimo su lęšiais, rinktis gydytojo rekomenduotą lęšių tipą.
Kai alergenai aiškiai nustatyti ir simptomai kartojasi kasmet arba labai trikdo gyvenimo kokybę, gali būti svarstoma alergenų imunoterapija. Tai ilgalaikis gydymas, kuriuo siekiama sumažinti imuninės sistemos jautrumą konkrečiam alergenui. Sprendimą dėl imunoterapijos priima alergologas ir klinikinis imunologas.
Į gydytoją verta kreiptis, jei akių niežėjimas, paraudimas ar ašarojimas kartojasi, trunka ilgiau nei kelias dienas arba trukdo darbui, mokslams, miegui. Konsultacija ypač naudinga, jei simptomai pasireiškia kasmet tuo pačiu metu - galima tiksliau nustatyti alergenus ir pasiruošti sezonui iš anksto.
Skubiau kreipkitės į gydytoją arba oftalmologą, jei atsiranda bent vienas iš šių požymių: stiprus akies skausmas, regėjimo pablogėjimas, ryški šviesos baimė, drumstas regėjimas, stiprus vienos akies paraudimas, gausios pūlingos išskyros, vokų sulipimas, akies trauma, cheminės medžiagos patekimas į akį. Tai nėra tipiški paprasto alerginio konjunktyvito požymiai.
Kontaktinių lęšių nešiotojai turėtų būti atsargesni. Jei nešiojant lęšius akis paraudo, pradėjo skaudėti, atsirado šviesos baimė ar pablogėjo regėjimas, lęšius reikia nedelsiant išsiimti ir kreiptis į gydytoją. Kontaktiniai lęšiai gali būti susiję su ragenos uždegimu, kuris reikalauja greito įvertinimo.
Vaikams gydytojo konsultacija reikalinga, jei simptomai ryškūs, vaikas nuolat trina akis, patinsta vokai, atsiranda pūlingų išskyrų ar kartu pakyla temperatūra. Vaikų akių paraudimo priežastys gali būti įvairios, todėl svarbu nepražiopsoti infekcijos ar ragenos pažeidimo.
Jei jau vartojate vaistus nuo alerginio konjunktyvito, bet per kelias dienas nejaučiate pagerėjimo, gydymą reikėtų peržiūrėti. Kartais reikia pakeisti lašus, įvertinti sausų akių sindromą, blefaritą ar kitą būklę, kuri palaiko uždegimą.
