Absansinė epilepsija
Absansinė epilepsija - tai epilepsijos forma, kai pasireiškia trumpi sąmonės „atsijungimo“ epizodai, dažniausiai trunkantys kelias sekundes. Iš šalies jie gali atrodyti kaip užsisvajojimas ar neatidumas, todėl liga neretai pastebima pavėluotai, ypač vaikams. Laiku atpažinta ir tinkamai gydoma absansinė epilepsija dažnai yra gerai kontroliuojama, o daugelis vaikų gali mokytis, sportuoti ir gyventi visavertį gyvenimą.
Absansinė epilepsija yra generalizuotos epilepsijos tipas. Tai reiškia, kad priepuolio metu elektrinio aktyvumo sutrikimas smegenyse kyla ne iš vienos aiškios vietos, o beveik iš karto apima abu smegenų pusrutulius.
Pagrindinis šios ligos požymis - absanso priepuolis. Jo metu žmogus trumpam praranda sąmoningą kontaktą su aplinka: nustoja kalbėti, sustingsta, žiūri į vieną tašką, nereaguoja į pašaukimą. Dažniausiai po kelių sekundžių veikla tęsiama taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Po absanso paprastai nebūna sumišimo, mieguistumo ar ilgo atsistatymo, kurie būdingi kai kuriems kitiems epilepsijos priepuoliams.
Absansinė epilepsija dažniausiai prasideda vaikystėje, ypač 4-10 metų amžiuje, tačiau yra ir jaunatvinė forma, prasidedanti paauglystėje. Liga susijusi su pakitusiu smegenų nervinių ląstelių tinklų veikimu, ypač žievės ir gumburo jungčių ritmu. Elektroencefalogramoje dažnai matomi būdingi generalizuoti maždaug 3 Hz dyglių ir bangų kompleksai.
Svarbu suprasti: absanso priepuolis nėra „blogas elgesys“, tingėjimas ar išsiblaškymas. Vaikas ar suaugusysis priepuolio metu sąmoningai nekontroliuoja to, kas vyksta. Dėl dažnų, nepastebimų absansų gali prastėti mokymosi rezultatai, dėmesio koncentracija, atsirasti socialinių sunkumų, todėl ankstyva diagnostika yra labai svarbi.
- Staigus trumpas sąmonės kontakto praradimas, dažniausiai trunkantis 5-20 sekundžių.
- Žvilgsnis į vieną tašką, sustingimas, kalbos ar veiklos nutrūkimas.
- Nereagavimas į vardą, klausimą ar prisilietimą priepuolio metu.
- Greitas grįžimas prie ankstesnės veiklos be aiškaus sumišimo.
- Priepuoliai gali kartotis daug kartų per dieną, kartais dešimtis kartų.
- Lengvas akių vokų trūkčiojimas ar mirksėjimas.
- Smulkūs lūpų, veido ar rankų judesiai, pavyzdžiui, čepsėjimas ar pirštų trynimas.
- Trumpas galvos palinkimas ar nežymus kūno tonuso pasikeitimas.
- Trumpas rašymo, skaitymo, valgymo ar žaidimo sustojimas.
- Po priepuolio žmogus dažniausiai neprisimena, kad buvo „atsijungęs“.
- Vaikas klasėje atrodo lyg nuolat užsisvajotų, praleidžia mokytojo nurodymus.
- Namų darbai ar skaitymas stringa, nes mintis tarsi „nutrūksta“.
- Pokalbio metu žmogus kelioms sekundėms nustoja atsakinėti, po to kalba toliau.
- Priepuoliai dažniau pastebimi nuovargio, streso, miego trūkumo metu arba hiperventiliuojant.
- Kartais absansai ilgai painiojami su dėmesio sutrikimu ar paprastu neatidumu.
- Priepuoliai trunka ilgiau nei įprasta arba po jų žmogus būna sumišęs.
- Epizodai prasideda labai anksti kūdikystėje arba pirmą kartą pasireiškia suaugus.
- Atsiranda vienos kūno pusės trūkčiojimai, kalbos sutrikimas ar silpnumas.
- Kartu pasireiškia didieji toniniai-kloniniai priepuoliai.
- Pastebimas mokymosi, raidos ar elgesio pablogėjimas.
Tiksli priežastis ne visada nustatoma. Daugeliu atvejų absansinė epilepsija laikoma genetiniu polinkiu susijusia liga: smegenų nervinių ląstelių tinklai yra jautresni ritminiam elektriniam aktyvumui, todėl tam tikromis sąlygomis lengviau susiformuoja absanso priepuolis.
Tai nereiškia, kad liga visada tiesiogiai paveldima iš tėvų. Šeimoje gali nebūti nė vieno sergančio epilepsija, tačiau genetinis jautrumas vis tiek gali turėti reikšmės. Kartais šeimoje pasitaiko kitų generalizuotos epilepsijos formų, febrilinių traukulių ar panašių neurologinių būklių.
Rizikos veiksniai ir priepuolius provokuojančios aplinkybės gali būti:
- vaikystės arba paauglystės amžius, kai dažniausiai prasideda tipinės formos;
- šeiminis polinkis į epilepsiją ar traukulius;
- miego trūkumas, nereguliarus miego ritmas;
- nuovargis, karščiavimas, stiprus stresas;
- hiperventiliacija, pavyzdžiui, greitas gilus kvėpavimas;
- kai kuriems žmonėms - mirganti šviesa, ekranai ar šviesos blyksniai;
- nereguliarus paskirtų vaistų vartojimas arba staigus jų nutraukimas.
Absansinė epilepsija paprastai nėra sukelta auklėjimo klaidų, psichologinio silpnumo ar vaiko nenoro susikaupti. Vis dėlto emocinė aplinka ir režimas svarbūs, nes miego stoka ir stresas gali padidinti priepuolių tikimybę.
Retesniais atvejais, ypač jei priepuoliai netipiški, prasideda neįprastame amžiuje ar kartu yra raidos sutrikimų, gydytojas ieško kitų galimų priežasčių: struktūrinių smegenų pakitimų, medžiagų apykaitos ligų, genetinių sindromų ar kitų neurologinių būklių.
Diagnozė pradedama nuo kruopštaus pokalbio. Gydytojas klausia, kaip atrodo epizodai, kiek jie trunka, kaip dažnai kartojasi, ar žmogus jų metu reaguoja, kas vyksta po priepuolio. Labai padeda artimųjų, mokytojų ar kolegų pastebėjimai, nes pats pacientas absanso dažnai neprisimena. Jei įmanoma, naudinga gydytojui parodyti saugiai nufilmuotą epizodą.
Svarbiausias tyrimas yra elektroencefalograma, sutrumpintai EEG. Ji registruoja smegenų elektrinį aktyvumą. Tipinės absansinės epilepsijos atveju EEG gali parodyti būdingus generalizuotus dyglių ir bangų kompleksus. Tyrimo metu dažnai atliekamas hiperventiliacijos mėginys - pacientas kelias minutes giliai ir ritmiškai kvėpuoja. Tai gali išprovokuoti absanso priepuolį ir padėti patvirtinti diagnozę. Kai kuriais atvejais taikoma ir fotostimuliacija, kai vertinama reakcija į mirksinčią šviesą.
Jeigu įprasta EEG neatskleidžia aiškių pakitimų, bet įtarimas išlieka, gali būti atliekama miego EEG, ilgalaikė EEG stebėsena arba vaizdo EEG tyrimas. Vaizdo EEG leidžia vienu metu matyti paciento elgesį ir smegenų elektrinį aktyvumą, todėl padeda atskirti epilepsinius priepuolius nuo dėmesio, psichologinių ar kitų neepilepsinių epizodų.
Magnetinio rezonanso tomografija, arba MRT, ne visada būtina tipinės vaikų absansinės epilepsijos atveju. Ji dažniau skiriama, jei simptomai netipiški, yra neurologinių pakitimų, priepuoliai prasidėjo neįprastame amžiuje, įtariamas struktūrinis smegenų pažeidimas arba gydymas neveiksmingas. Kompiuterinė tomografija, arba KT, dažniau naudojama skubiose situacijose, pavyzdžiui, po traumos ar įtariant ūmų galvos smegenų pažeidimą.
Kraujo tyrimai gali būti reikalingi bendrai sveikatos būklei įvertinti, prieš pradedant tam tikrus vaistus arba stebint jų saugumą. Jie patys savaime dažniausiai nepatvirtina absansinės epilepsijos, bet padeda atmesti kitas būkles ir saugiai parinkti gydymą.
Gydymo tikslas - visiškai sustabdyti absanso priepuolius arba kiek įmanoma sumažinti jų dažnį, kartu išvengiant reikšmingo vaistų šalutinio poveikio. Net trumpi priepuoliai, jei kartojasi daug kartų per dieną, gali trukdyti mokymuisi, darbui ir saugumui, todėl gydymas dažniausiai yra rekomenduojamas.
Dažniausiai skiriami vaistai nuo epilepsijos. Pasirinkimas priklauso nuo paciento amžiaus, priepuolių tipo, EEG duomenų, gretutinių ligų, lyties, nėštumo planų ir galimo šalutinio poveikio.
Dažnai vartojami vaistai:
- etosuksimidas - dažnas pirmo pasirinkimo vaistas, kai pasireiškia tik absanso priepuoliai;
- valproatas - veiksmingas, jei kartu būna ir kitų generalizuotų priepuolių, tačiau vaisingo amžiaus mergaitėms ir moterims dėl poveikio nėštumui skiriamas labai atsargiai;
- lamotriginas - alternatyva kai kuriems pacientams, ypač kai svarbu išvengti tam tikro šalutinio poveikio, nors kai kada gali būti mažiau veiksmingas absansams nei etosuksimidas ar valproatas.
Labai svarbu vaistus vartoti tiksliai taip, kaip paskyrė gydytojas. Staigus nutraukimas gali išprovokuoti priepuolių padažnėjimą ar sunkesnius priepuolius. Jei atsiranda šalutinis poveikis - mieguistumas, pykinimas, bėrimas, nuotaikos pokyčiai, dėmesio pablogėjimas, svorio kitimas ar kiti simptomai - reikia pasitarti su gydytoju, o ne savarankiškai nutraukti gydymą.
Kai kurie vaistai nuo epilepsijos gali pabloginti absansus, todėl gydymo parinkimas turi būti specialisto rankose. Pavyzdžiui, karbamazepinas, okskarbazepinas ar fenitoinas kai kuriems pacientams, sergantiems generalizuota epilepsija, gali netikti.
Gyvensenos priemonės taip pat reikšmingos:
- reguliarus ir pakankamas miegas;
- vaistų vartojimas tuo pačiu metu kasdien;
- priepuolių dienoraštis, kuriame žymimas epizodų dažnis, trukmė ir galimi provokuojantys veiksniai;
- atsargumas prie vandens, aukštyje, vairuojant ar dirbant su mechanizmais;
- mokyklos ar darbovietės informavimas tiek, kiek reikia saugumui užtikrinti;
- ekranų, mirksinčių šviesų ir nuovargio kontrolė, jei jie provokuoja priepuolius.
Daliai vaikų absansinė epilepsija su amžiumi aprimsta ar išnyksta, tačiau sprendimą mažinti ar nutraukti vaistus priima tik gydytojas, įvertinęs laikotarpį be priepuolių, EEG rezultatus ir bendrą riziką.
Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei pastebite pasikartojančius trumpus „atsijungimus“, ypač vaikui: sustingimą, nereagavimą, žvilgsnį į vieną tašką, staigų kalbos ar veiklos nutrūkimą. Net jei epizodai atrodo nekalti, dažni absansai gali paveikti mokymąsi, dėmesį ir saugumą.
Planuotai pas vaikų neurologą ar neurologą reikėtų registruotis, jei:
- epizodai kartojasi kelis kartus per savaitę ar kasdien;
- mokytojai pastebi dažną „užsisvajojimą“ klasėje;
- vaikas neprisimena, kad buvo trumpam nustojęs reaguoti;
- atsirado mokymosi, dėmesio ar elgesio pokyčių;
- jau diagnozuota absansinė epilepsija, bet priepuoliai padažnėjo;
- vaistai sukelia nemalonų šalutinį poveikį;
- planuojamas nėštumas arba pacientė pastojo vartodama vaistus nuo epilepsijos.
Skubios medicinos pagalbos reikia, jei priepuolis trunka ilgiau nei 5 minutes, vienas priepuolis seka kitą ir žmogus neatsigauna, pasireiškia pirmas gyvenime traukulių priepuolis, įvyksta trauma, sutrinka kvėpavimas, pamėlsta lūpos, atsiranda ilgalaikis sumišimas, stiprus galvos skausmas, karščiavimas su sprando sustingimu, vienos kūno pusės silpnumas ar kalbos sutrikimas.
Jei abejojate, geriau pasikonsultuoti anksčiau. Absansinė epilepsija yra gydoma liga, o aiški diagnozė padeda sumažinti nerimą, apsaugoti vaiką ar suaugusįjį kasdienėse situacijose ir parinkti veiksmingą gydymą.
