ADHD (dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimas)
ADHD (dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimas) yra neurobiologinis raidos sutrikimas, pasireiškiantis nuolatiniu dėmesio stokos, hiperaktyvumo ir impulsyvumo deriniu. Ši būklė dažniausiai diagnozuojama vaikystėje, tačiau simptomai gali išlikti ir suaugus. Laiku atpažinus ir tinkamai gydant, ADHD galima sėkmingai valdyti, todėl sutrikimas netampa kliūtimi pilnaverčiam gyvenimui.
ADHD (dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimas) - tai neurologinės kilmės būklė, paveikianti smegenų sritis, atsakingas už dėmesio valdymą, impulsų kontrolę ir aktyvumo reguliavimą. Sutrikimas paprastai pasireiškia nuo ankstyvos vaikystės ir gali tęstis visą gyvenimą. Nors tiksli priežastis nėra žinoma, mokslininkai nustatė stiprų genetinį pagrindą - ADHD dažnai pasireiškia šeimose. Taip pat svarbūs tam tikri aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, nepalankios nėštumo sąlygos ar ankstyvas stresas.
- Sunkumas išlaikyti dėmesį atliekant užduotis ar žaidimus
- Dažnos klaidos dėl neatidumo, atrodo, kad neklauso
- Sunkumas organizuoti veiklą, dažnas daiktų pametimas
- Lengvas išsiblaškymas nuo pašalinių dirgiklių
- Užduočių, reikalaujančių ilgalaikės protinės veiklos, vengimas
- Nuolatinis neramumas, negalėjimas ramiai sėdėti
- Per didelis kalbėjimas, sunkumas laukti eilėje
- Polinkis pertraukinėti kitus ar įsiterpti į pokalbius
- Staigūs, neapgalvoti veiksmai neįvertinus pasekmių
Pagrindinė ADHD priežastis yra genetinis polinkis - jei vienas iš tėvų turi ADHD, tikimybė, kad vaikas taip pat sirgs, yra žymiai didesnė. Be to, prie rizikos veiksnių priskiriamas motinos rūkymas ar alkoholio vartojimas nėštumo metu, priešlaikinis gimimas, mažas gimimo svoris. Ankstyvosios vaikystės trauma ar stiprus psichosocialinis stresas taip pat gali sustiprinti simptomus. Smegenų vaizdinimo tyrimai rodo, kad ADHD turinčių asmenų smegenų sritys, atsakingos už dėmesį ir savikontrolę, gali būti šiek tiek mažesnės arba veikti kitaip.
ADHD diagnozė nustatoma remiantis klinikiniu vertinimu - gydytojas psichiatras ar neurologas atlieka išsamų pokalbį su pacientu ir jo artimaisiais, stebi elgesį, taiko specializuotus klausimynus ir vertinimo skales (DSM-5 ar TLK-11 kriterijus). Svarbu atmesti kitas galimas priežastis, tokias kaip regos ar klausos problemos, miego sutrikimai, nerimo ar nuotaikos sutrikimai. Kartais atliekami kraujo tyrimai ar smegenų magnetinio rezonanso tomografija, tačiau tai nėra būtina standartiniam diagnostiniam procesui.
ADHD gydymas yra kompleksinis ir individualizuotas. Dažniausiai taikomas multimodalinis metodas: psichosocialinė pagalba, elgesio terapija, tėvų mokymai, o prireikus - medikamentinis gydymas. Vaistai, tokie kaip metilfenidatas ar atomoksetinas, padeda reguliuoti neurotransmiterių pusiausvyrą smegenyse, mažindami dėmesio stokos ir hiperaktyvumo simptomus. Psichoterapija (ypač kognityvinė elgesio terapija) moko planavimo įgūdžių, emocijų reguliavimo. Taip pat labai svarbi sveika gyvensena - reguliari fizinė veikla, subalansuota mityba, pakankamas miegas ir struktūruota dienotvarkė.
Į gydytoją verta kreiptis, jei pastebite, kad dėmesio, hiperaktyvumo ar impulsyvumo simptomai pastebimai trukdo kasdienei veiklai, mokymuisi ar santykiams su kitais. Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jei simptomai išlieka ilgiau nei 6 mėnesius ir pasireiškia įvairiose situacijose (namuose, mokykloje, su draugais). Ankstyva pagalba gali žymiai pagerinti gyvenimo kokybę, todėl nedelskite - kreipkitės į šeimos gydytoją, vaikų psichiatrą ar neurologą.
