Agorafobija
Agorafobija yra nerimo sutrikimas, pasireiškiantis intensyvia baime atsidurti vietose ar situacijose, iš kurių kilus panikos priepuoliui būtų sunku pabėgti ar gauti pagalbą. Ši baimė dažnai priverčia vengti viešų vietų, minios ar net išeiti iš namų. Laimei, agorafobija yra gydoma - tinkama terapija padeda sugrįžti į visavertį gyvenimą.
Agorafobija - lėtinis nerimo sutrikimas, dažnai susijęs su panikos sutrikimu. Pagrindinis bruožas - baimė patekti į situacijas, iš kurių būtų sunku ar gėdinga pasitraukti kilus panikos simptomams. Ši baimė nėra proporcinga realiai grėsmei. Žmonės pradeda vengti prekybos centrų, viešojo transporto, tiltų, tunelių, eilių ar atvirų aikščių. Sunkiais atvejais asmuo visiškai nebeišeina iš namų. Agorafobija smarkiai paveikia kasdienę veiklą, socialinius ryšius ir emocinę savijautą.
- Intensyvi baimė ar nerimas, kai esate viešoje vietoje arba galvojate apie tai
- Baimė prarasti kontrolę, išprotėti ar patirti panikos priepuolį
- Jausmas, kad esate atskirti nuo kitų arba aplinka atrodo nereali
- Nuolatinis nerimas dėl galimos panikos, dėl kurio vengiama situacijų
- Širdies plakimo pagreitėjimas, prakaitavimas, drebulys
- Pasunkėjęs kvėpavimas ar uždusimo pojūtis
- Krūtinės skausmas ar spaudimas
- Pykinimas, galvos svaigimas, alpimo jausmas
- Karščio ar šalčio bangos
- Vengimas išeiti iš namų vienam
- Atsisakymas keliauti viešuoju transportu ar automobiliu
- Poreikis, kad kas nors lydėtų į viešas vietas
- Vietų, iš kurių sunku greitai išeiti, vengimas
Tikslios agorafobijos priežastys nėra visiškai žinomos, bet manoma, kad ją lemia kelių veiksnių sąveika. Dažnai išsivysto po panikos priepuolių - žmogus ima bijoti jų pasikartojimo. Rizikos veiksniai: genetinis polinkis (nerimo sutrikimai šeimoje), didelis jautrumas stresui, trauminiai išgyvenimai, kiti nerimo sutrikimai (ypač panikos sutrikimas), ilgalaikis stresas ar gyvenimo pokyčiai. Agorafobija dažniau pasireiškia moterims ir prasideda ankstyvoje suaugystėje.
Diagnozę nustato psichiatras ar psichologas remdamasis pokalbiu, simptomų trukme (bent 6 mėnesius) ir poveikiu kasdieniam gyvenimui. Naudojami standartizuoti klausimynai (pvz., Panikos ir agorafobijos skalė). Taip pat svarbu atmesti fizines ligas (pvz., širdies ar skydliaukės sutrikimus), galinčius sukelti panašius simptomus. Diagnozė nustatoma pagal TLK-11 arba DSM-5 kriterijus.
Veiksmingiausias gydymas apima psichoterapiją ir, prireikus, medikamentus. Kognityvinė-elgesio terapija (KET) laikoma auksiniu standartu - padeda keisti katastrofinius įsitikinimus ir palaipsniui susidurti su baimę keliančiomis situacijomis (ekspozicija). Medikamentai, dažniausiai selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI) arba serotonino-norepinefrino reabsorbcijos inhibitoriai (SNRI), mažina nerimą ir slopina panikos priepuolius. Gydymas trunka kelis mėnesius; svarbu laikytis rekomendacijų. Savipagalbos grupės ir streso valdymo technikos (meditacija, atsipalaidavimo pratimai) taip pat naudingi.
Kreiptis verta, kai baimė ir vengimas pradeda riboti kasdienį gyvenimą - negalite išeiti į darbą, apsipirkti, susitikti su draugais. Taip pat svarbu kreiptis, jei patiriate pasikartojančius panikos priepuolius. Nereikia laukti, kol simptomai pablogės - ankstyvas gydymas pagerina prognozę. Jei jaučiate minčių apie savižudybę ar stiprų beviltiškumą, nedelsiant kreipkitės pagalbos.
