Alkūnės kanalo sindromas
Alkūnės kanalo sindromas - tai būklė, kai alkūnės srityje užspaudžiamas arba dirginamas alkūninis nervas. Dėl to gali tirpti mažasis ir bevardis pirštai, silpnėti plaštaka, tapti sunkiau suimti daiktus ar atlikti tikslius judesius. Laiku atpažinus simptomus, dažnai galima sustabdyti nervo pažeidimo progresavimą ir išvengti ilgalaikio plaštakos silpnumo.
Alkūnės kanalo sindromas yra alkūninio nervo suspaudimo neuropatija. Alkūninis nervas eina nuo kaklo per žastą, alkūnę, dilbį ir pasiekia plaštaką. Alkūnės vidinėje pusėje jis praeina siauru anatominiu kanalu, vadinamu alkūnės kanalu. Šioje vietoje nervas yra gana paviršinis, todėl lengviau dirginamas spaudimo, tempimo ar pasikartojančio alkūnės lenkimo.
Alkūninis nervas atsakingas už jutimus mažajame piršte ir dalyje bevardžio piršto, taip pat valdo dalį plaštakos raumenų, kurie padeda tiksliai judinti pirštus, suimti smulkius daiktus, rašyti, groti instrumentais ar atlikti kitus subtilius veiksmus. Kai nervas ilgą laiką spaudžiamas, pirmiausia atsiranda tirpimas ir dilgčiojimas. Vėliau gali silpnėti raumenys, mažėti plaštakos jėga, atsirasti pirštų judesių koordinacijos sutrikimų.
Svarbu suprasti, kad Alkūnės kanalo sindromas nėra vien tik nemalonus tirpimas. Negydomas arba ilgai trunkantis nervo suspaudimas gali sukelti pastovesnį jutimų sutrikimą ir raumenų nykimą plaštakoje. Vis dėlto daugeliu atvejų ankstyvas gydymas, ergonomikos pakeitimai ir alkūnės tausojimas padeda ženkliai sumažinti simptomus.
- Tirpimas, dilgčiojimas arba skruzdėlių bėgiojimo pojūtis mažajame piršte ir bevardžio piršto išorinėje pusėje.
- Simptomai sustiprėja sulenkus alkūnę, pavyzdžiui, kalbant telefonu, vairuojant, miegant sulenkta ranka ar dirbant prie kompiuterio.
- Nemalonus pojūtis vidinėje alkūnės pusėje, kartais plintantis į dilbį ar plaštaką.
- Laikinas pirštų aptirpimas naktį arba ryte pabudus.
- Poreikis purtyti ranką, kad sumažėtų tirpimas ar diskomfortas.
- Plaštakos silpnumas, ypač bandant stipriai suimti daiktą.
- Daiktų kritimas iš rankos, sumažėjęs suėmimo tikslumas.
- Sunkumas atlikti smulkius judesius, pavyzdžiui, užsegti sagas, rašyti, naudotis įrankiais.
- Nuolatinis, o ne tik epizodinis mažojo ir bevardžio pirštų tirpimas.
- Plaštakos raumenų nykimas tarp nykščio ir smiliaus arba mažojo piršto pusėje.
- Pirštų deformacijos požymiai, kai mažasis ir bevardis pirštai ima atrodyti tarsi sulenkti ar nevisiškai valdomi.
- Ilgai laikant alkūnę sulenktą.
- Remiantis alkūne į stalą, automobilio porankį ar kietą paviršių.
- Miegant, kai ranka lieka sulenkta po pagalve ar prie kūno.
- Dirbant pasikartojančius rankos judesius arba naudojant vibruojančius įrankius.
- Po alkūnės traumos, patinimo ar uždegimo.
Alkūnės kanalo sindromas atsiranda tada, kai alkūninis nervas alkūnės srityje patiria per didelį spaudimą, tempimą arba dirginimą. Kartais priežastis būna aiški, pavyzdžiui, trauma ar ilgalaikis spaudimas į alkūnę. Kitais atvejais simptomai vystosi pamažu ir susiję su kasdieniais įpročiais ar darbo pobūdžiu.
Dažniausios priežastys ir rizikos veiksniai:
- Ilgalaikis alkūnės lenkimas. Sulenkus alkūnę, alkūninis nervas įsitempia, o kanalas gali susiaurėti. Todėl simptomai dažnai paūmėja naktį arba ilgai kalbant telefonu.
- Spaudimas į alkūnę. Dažnas rėmimasis alkūne į stalą, porankį ar kietą paviršių gali tiesiogiai dirginti nervą.
- Pasikartojantys judesiai. Darbas, sportas ar pomėgiai, kuriuose nuolat lenkiama ir tiesiama alkūnė, didina nervo dirginimo riziką.
- Alkūnės traumos. Lūžiai, išnirimai, sumušimai ar po jų susiformavę randiniai audiniai gali pakeisti kanalo anatomiją.
- Sąnarių ligos. Artrozė, reumatoidinis artritas ar kaulinės išaugos gali susiaurinti vietą, kuria eina nervas.
- Nervas, pasislenkantis per kaulinį iškilimą. Kai kuriems žmonėms alkūninis nervas lenkiant alkūnę tarsi persirita per vidinį alkūnės kaulą, todėl nuolat dirginamas.
- Cukrinis diabetas ir kitos nervus pažeidžiančios ligos. Jos gali padaryti nervus jautresnius spaudimui.
- Nutukimas, skysčių susilaikymas, nėštumas. Šios būklės gali didinti audinių spaudimą aplink nervą.
- Profesiniai veiksniai. Didesnė rizika kyla žmonėms, dirbantiems prie kompiuterio netaisyklingoje padėtyje, vairuotojams, mechanikams, muzikantams, sportininkams, statybų ar gamybos darbuotojams.
Ne visada vienas veiksnys sukelia Alkūnės kanalo sindromą. Dažnai svarbi kelių veiksnių kombinacija: individuali anatomija, darbo poza, miego įpročiai ir bendra nervų sveikata.
Alkūnės kanalo sindromas dažniausiai nustatomas įvertinus simptomus, apžiūrėjus ranką ir atlikus tikslinius neurologinius bei ortopedinius testus. Gydytojas klausia, kada atsiranda tirpimas, ar jis susijęs su alkūnės lenkimu, ar simptomai pažadina naktį, ar silpnėja plaštaka.
Apžiūros metu gali būti vertinama:
- jutimai mažajame ir bevardžiame pirštuose;
- plaštakos raumenų jėga;
- pirštų koordinacija;
- raumenų nykimo požymiai;
- alkūnės judesiai ir skausmingumas;
- ar nervas nepasislenka per kaulinį alkūnės iškilimą.
Dažnai atliekamas Tinelio mėginys: gydytojas lengvai pabeldžia per alkūninio nervo eigą alkūnės srityje. Jei atsiranda dilgčiojimas į mažąjį ir bevardį pirštus, tai gali rodyti nervo dirginimą. Taip pat gali būti atliekamas alkūnės lenkimo testas, kai simptomai provokuojami laikant alkūnę sulenktą.
Papildomi tyrimai parenkami pagal situaciją:
- Nervų laidumo tyrimas padeda įvertinti, kaip greitai elektrinis impulsas keliauja alkūniniu nervu ir kurioje vietoje laidumas sulėtėjęs.
- Elektromiografija įvertina, ar dėl nervo suspaudimo jau nukentėjo raumenys.
- Ultragarsinis tyrimas gali parodyti nervo sustorėjimą, patinimą, pasislinkimą ar spaudžiančius audinius.
- Magnetinio rezonanso tomografija atliekama, jei įtariamas navikas, cista, randinis audinys, sudėtinga trauma ar kitos struktūrinės priežastys.
- Rentgenograma gali būti naudinga po traumų, esant artrozei ar įtariant kaulines išaugas.
- Kraujo tyrimai kartais skiriami, jei reikia įvertinti cukrinį diabetą, uždegimines ar kitas sistemines ligas.
Svarbu atskirti Alkūnės kanalo sindromą nuo kaklinės stuburo dalies nervų šaknelių spaudimo, riešo kanalo sindromo, periferinės neuropatijos ar kitų plaštakos tirpimą sukeliančių būklių.
Alkūnės kanalo sindromo gydymas priklauso nuo simptomų trukmės, stiprumo ir to, ar yra nervo pažeidimo požymių. Jei simptomai lengvi ir nėra raumenų silpnumo, dažniausiai pradedama nuo konservatyvaus gydymo.
Konservatyvus gydymas gali apimti:
- Alkūnės padėties keitimą. Patariama vengti ilgo alkūnės lenkimo ir nesiremti alkūne į kietus paviršius.
- Naktinį įtvarą. Specialus įtvaras arba minkšta fiksacija padeda išlaikyti alkūnę mažiau sulenktą miego metu.
- Darbo vietos ergonomiką. Klaviatūra, pelė, kėdės porankiai ir stalo aukštis turėtų būti pritaikyti taip, kad alkūnė nebūtų nuolat spaudžiama ar smarkiai sulenkta.
- Fizinę terapiją. Kineziterapeutas gali parinkti nervo slydimo pratimus, tempimo ir laikysenos korekcijos pratimus. Juos reikia atlikti atsargiai, nes per intensyvūs judesiai gali sustiprinti dirginimą.
- Skausmo ir uždegimo mažinimą. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo gali būti skiriami trumpam laikui, jei yra skausmas ar audinių uždegimas, tačiau jie nepašalina pačios mechaninės nervo suspaudimo priežasties.
- Gretutinių ligų kontrolę. Cukrinio diabeto, skydliaukės sutrikimų ar uždegiminių sąnarių ligų gydymas gali pagerinti nervų būklę.
Jei simptomai progresuoja, tirpimas tampa nuolatinis, silpnėja plaštaka arba tyrimai rodo ryškų nervo laidumo sutrikimą, gali būti svarstomas chirurginis gydymas. Operacijos tikslas - sumažinti spaudimą alkūniniam nervui.
Galimos operacijos:
- Alkūninio nervo dekompresija, kai atlaisvinami nervą spaudžiantys audiniai alkūnės kanale.
- Priekinė alkūninio nervo transpozicija, kai nervas perkeliamas į palankesnę vietą priešais alkūnės kaulinį iškilimą.
- Medialinio antkrumplio dalies pašalinimas, kai tam tikrais atvejais sumažinamas nervą dirginantis kaulinis spaudimas.
Po operacijos dažnai reikalingas laipsniškas krūvio didinimas, žaizdos priežiūra, kartais kineziterapija. Nervas gyja lėtai, todėl jutimų ir jėgos atsistatymas gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, o sunkesniais atvejais - dar ilgiau. Jei prieš gydymą jau buvo ryškus raumenų nykimas, visiškas atsistatymas ne visada įmanomas, todėl svarbu nedelsti.
Į gydytoją verta kreiptis, jei mažojo ir bevardžio pirštų tirpimas kartojasi, trunka ilgiau nei kelias dienas ar savaites, stiprėja naktį arba trukdo darbui ir kasdieniams veiksmams. Ankstyva konsultacija padeda nustatyti, ar nervas tik dirginamas, ar jau yra pažeidimo požymių.
Skubiau kreipkitės į gydytoją, jei:
- tirpimas tampa nuolatinis ir nepraeina pakeitus rankos padėtį;
- pastebite plaštakos silpnumą ar daiktai ima kristi iš rankos;
- sunku išskėsti ar suglausti pirštus;
- matote plaštakos raumenų nykimą;
- simptomai atsirado po alkūnės traumos, kritimo ar lūžio;
- yra stiprus skausmas, didelis patinimas, paraudimas ar karščiavimas;
- kartu tirpsta visa ranka, skauda kaklą arba simptomai plinta neįprastai.
Nedelsdami kvieskite skubią pagalbą, jei staiga atsiranda vienos kūno pusės silpnumas, veido perkreipimas, kalbos sutrikimas, stiprus galvos svaigimas ar koordinacijos praradimas. Tokie simptomai nėra būdingi Alkūnės kanalo sindromui ir gali rodyti insultą ar kitą ūmią būklę.
Jeigu dirbate darbą, kuriame daug remiatės alkūnėmis ar ilgai laikote jas sulenktas, nelaukite, kol simptomai taps nuolatiniai. Paprasti įpročių pakeitimai ankstyvoje stadijoje dažnai būna labai veiksmingi.
