1 tipo cukrinis diabetas
1 tipo cukrinis diabetas - tai lėtinė autoimuninė liga, kai kasa beveik arba visiškai nebegamina insulino. Be insulino gliukozė negali patekti į ląsteles ir kauptis kraujyje, todėl negydoma būklė gali greitai tapti pavojinga. Tinkamai gydant, stebint gliukozę ir mokantis kasdienės savirūpos, dauguma žmonių gali gyventi aktyvų ir visavertį gyvenimą.
1 tipo cukrinis diabetas išsivysto tada, kai imuninė sistema per klaidą puola kasos beta ląsteles - būtent jos gamina insuliną. Insulinas yra hormonas, padedantis gliukozei iš kraujo patekti į raumenų, kepenų ir kitų audinių ląsteles, kur ji naudojama energijai.
Kai insulino trūksta, gliukozės kiekis kraujyje didėja, o organizmas pradeda naudoti riebalus kaip alternatyvų energijos šaltinį. Dėl to gali susidaryti ketonai - rūgštinės medžiagos, kurios dideliais kiekiais sukelia diabetinę ketoacidozę. Tai ūmi ir gyvybei pavojinga būklė.
1 tipo cukrinis diabetas dažniausiai prasideda vaikystėje, paauglystėje ar jauname suaugusiojo amžiuje, tačiau gali būti nustatomas bet kuriame gyvenimo tarpsnyje. Liga nėra sukelta saldumynų valgymo ar „neteisingo“ gyvenimo būdo. Tai autoimuninis procesas, kuriam žmogus dažniausiai negali užkirsti kelio.
- Stiprus troškulys ir poreikis gerti daugiau nei įprastai.
- Dažnas šlapinimasis, taip pat ir naktį.
- Staigus arba nepaaiškinamas svorio kritimas.
- Nuovargis, silpnumas, mieguistumas.
- Padidėjęs alkis, nors svoris gali mažėti.
- Neryškus matymas dėl gliukozės svyravimų.
- Pykinimas, vėmimas ar pilvo skausmas.
- Greitas, gilus kvėpavimas.
- Acetono ar vaisių kvapas iš burnos.
- Didelis silpnumas, sumišimas, mieguistumas.
- Labai aukštas gliukozės kiekis kraujyje ir ketonai šlapime ar kraujyje.
- Dažnesnės odos, burnos ar šlapimo takų infekcijos.
- Lėtai gyjančios žaizdos.
- Rankų ar kojų dilgčiojimas, tirpimas.
- Regėjimo pokyčiai.
Pagrindinė priežastis - autoimuninė reakcija, kurios metu sunaikinamos insuliną gaminančios kasos ląstelės. Kodėl ši reakcija prasideda konkrečiam žmogui, ne visada aišku.
Riziką gali didinti keli veiksniai:
- Genetinis polinkis. Jei šeimoje yra sergančių 1 tipo cukriniu diabetu, rizika šiek tiek didesnė, tačiau dauguma pacientų neturi artimų giminaičių, sergančių šia liga.
- Imuninės sistemos ypatumai. Kraujyje gali būti nustatomi specifiniai autoantikūnai, rodantys autoimuninį procesą.
- Aplinkos veiksniai. Manoma, kad kai kurios virusinės infekcijos ar kiti išoriniai dirgikliai gali prisidėti prie ligos pradžios, jei žmogus turi polinkį.
- Amžius. Liga dažniau diagnozuojama vaikams ir paaugliams, tačiau suaugusiesiems taip pat pasitaiko, įskaitant lėčiau prasidedančią formą.
Svarbu atskirti: 1 tipo cukrinis diabetas nėra tas pats, kas 2 tipo diabetas. Sergant 1 tipo liga būtinas insulinas, nes organizmas jo nepagamina pakankamai.
Gydytojas įvertina simptomus, ligos pradžios greitį, šeimos istoriją ir atlieka laboratorinius tyrimus. Dažniausiai pakanka kraujo tyrimų, tačiau kartais reikia papildomo ištyrimo.
Pagrindiniai tyrimai:
- Gliukozės kiekis kraujyje. Padidėjęs gliukozės kiekis nevalgius arba atsitiktiniame kraujo mėginyje, ypač esant simptomams, leidžia įtarti diabetą.
- Glikuotas hemoglobinas HbA1c. Parodo vidutinį gliukozės kiekį per pastaruosius maždaug 2-3 mėnesius.
- Ketonai kraujyje arba šlapime. Ypač svarbu, jei žmogus vemia, jaučia pilvo skausmą, yra labai silpnas arba gliukozė labai aukšta.
- Autoantikūnai. Tyrimai, pavyzdžiui, GAD, IA-2, ZnT8 ar salelių ląstelių antikūnai, padeda patvirtinti autoimuninę kilmę.
- C-peptidas. Parodo, kiek insulino dar gamina kasa.
Jeigu įtariama diabetinė ketoacidozė, skubiai tiriami elektrolitai, kraujo rūgštingumas, inkstų funkcija ir atliekamas gydymas ligoninėje.
1 tipo cukrinis diabetas gydomas visą gyvenimą, o pagrindas yra insulino terapija. Tai nėra nesėkmė ar kraštutinė priemonė - insulinas pakeičia hormoną, kurio organizmui trūksta.
Gydymas paprastai apima:
- Insuliną. Jis leidžiamas švirkštikliais arba naudojant insulino pompą. Dažnai derinamas ilgai veikiantis bazinis insulinas ir greitai veikiantis insulinas valgymams bei korekcijoms.
- Gliukozės stebėseną. Naudojami gliukomačiai arba nuolatinės gliukozės stebėsenos jutikliai, kurie padeda matyti pokyčius realiu laiku.
- Mitybos planavimą. Svarbu mokėti skaičiuoti angliavandenius, derinti insulino dozes su maistu ir fiziniu aktyvumu.
- Fizinis aktyvumas. Judėjimas gerina savijautą ir širdies bei kraujagyslių sveikatą, tačiau reikia žinoti, kaip išvengti hipoglikemijos.
- Mokymą apie hipoglikemiją. Per mažas gliukozės kiekis gali sukelti drebulį, prakaitavimą, alkį, nerimą, sumišimą. Reikia turėti greitai pasisavinamų angliavandenių, o sunkiais atvejais - gliukagono.
Reguliarūs vizitai pas endokrinologą, akių dugno patikra, inkstų funkcijos tyrimai, pėdų apžiūra ir kraujospūdžio bei cholesterolio kontrolė padeda išvengti komplikacijų.
Į gydytoją reikėtų kreiptis nedelsiant, jei atsiranda stiprus troškulys, dažnas šlapinimasis, staigus svorio kritimas, didelis nuovargis ar neryškus matymas, ypač vaikui ar paaugliui.
Skubios pagalbos reikia, jei pasireiškia bent vienas iš šių požymių:
- Vėmimas, pilvo skausmas, negalėjimas gerti skysčių.
- Gilus ar labai greitas kvėpavimas.
- Acetono kvapas iš burnos.
- Sumišimas, mieguistumas, alpimas.
- Labai aukšta gliukozė ir teigiami ketonai.
- Sunki hipoglikemija, kai žmogus negali pats nuryti angliavandenių, praranda sąmonę ar traukuliuoja.
Jei 1 tipo cukrinis diabetas jau diagnozuotas, su gydytoju verta susisiekti ir tada, kai gliukozės rodikliai kelias dienas išlieka neįprastai aukšti ar žemi, keičiasi insulino poreikis, planuojamas intensyvesnis sportas, kelionė, nėštumas ar sergama kita infekcija.
