Plaučių embolija
Plaučių embolija - tai būklė, kai plaučių kraujagyslę staiga užkemša kraujo krešulys, dažniausiai atkeliavęs iš giliųjų kojų ar dubens venų. Tai gali sutrikdyti deguonies patekimą į kraują ir apkrauti širdį, todėl kai kuriais atvejais plaučių embolija tampa gyvybei pavojinga skubia medicinine situacija. Laiku atpažinus simptomus ir pradėjus gydymą, daugumai žmonių galima išvengti sunkių komplikacijų.
Plaučių embolija atsiranda tada, kai į plaučių arteriją ar jos šakas patenka embolas - dažniausiai kraujo krešulys. Jis užkemša dalį kraujotakos plaučiuose, todėl tam tikra plaučių dalis gauna mažiau kraujo. Dėl to sumažėja deguonies pasisavinimas, gali atsirasti dusulys, krūtinės skausmas, padažnėjęs pulsas, o sunkiais atvejais - kraujospūdžio kritimas ir sąmonės sutrikimas.
Dažniausias plaučių embolijos šaltinis yra giliųjų venų trombozė. Tai krešulys, susiformavęs giliose kojų, rečiau dubens ar rankų venose. Krešulio dalis gali atitrūkti, kraujotaka nukeliauti į dešinę širdies pusę, o iš ten - į plaučių arterijas. Kuo didesnė užkimšta kraujagyslė, tuo sunkesni gali būti simptomai.
Plaučių embolija gali būti labai skirtingo sunkumo. Nedidelė embolija kartais sukelia tik lengvą dusulį ar maudimą krūtinėje, o masyvi plaučių embolija gali staiga sutrikdyti kraujotaką ir sukelti šoką. Pavojinga ir tai, kad simptomai ne visada būna aiškūs - jie gali priminti plaučių uždegimą, astmos paūmėjimą, širdies priepuolį, nerimo priepuolį ar tarpšonkaulinį skausmą.
Ši liga svarbi todėl, kad ji yra viena dažnesnių staigaus dusulio ir netikėtos mirties priežasčių, tačiau kartu tai būklė, kurią galima diagnozuoti ir gydyti. Gydymo tikslas - sustabdyti krešulio didėjimą, neleisti susidaryti naujiems krešuliams ir, jei reikia, greitai atkurti kraujotaką plaučiuose.
- Staiga atsiradęs dusulys arba jausmas, kad trūksta oro, net ramybės būsenoje.
- Krūtinės skausmas, dažnai sustiprėjantis giliai įkvepiant, kosint ar judant.
- Padažnėjęs širdies plakimas, širdies permušimų pojūtis.
- Greitas kvėpavimas, paviršutiniškas kvėpavimas.
- Kosulys, kartais su kraujo priemaiša skrepliuose.
- Silpnumas, galvos svaigimas, nerimas ar artėjančio alpimo jausmas.
- Vienos kojos, dažniausiai blauzdos, patinimas.
- Blauzdos ar šlaunies skausmas, tempimo jausmas, ypač einant ar stovint.
- Paraudusi, šiltesnė ar jautresnė oda virš venos.
- Vienos kojos apimties padidėjimas, palyginti su kita koja.
- Staigus kraujospūdžio kritimas, išbalimas, šaltas prakaitas.
- Alpimas arba sąmonės pritemimas.
- Melsvos lūpos ar pirštai dėl deguonies stokos.
- Stiprus, nepraeinantis krūtinės skausmas.
- Labai ryškus dusulys, kai sunku kalbėti pilnais sakiniais.
- Sumišimas, ryškus mieguistumas arba staigus būklės blogėjimas.
- Neaiškus nuovargis, sumažėjęs fizinio krūvio toleravimas.
- Nedidelis karščiavimas, kuris gali klaidinti ir priminti infekciją.
- Skausmas petyje, nugaroje ar viršutinėje pilvo dalyje.
- Paūmėjęs nerimas, panikos pojūtis be aiškios priežasties.
- Vyresniems žmonėms - sumišimas, bendras silpnumas ar griuvimai be aiškios priežasties.
Plaučių embolija dažniausiai prasideda nuo kraujo krešulio venose. Krešulių susidarymą skatina trys pagrindiniai veiksniai: sulėtėjusi kraujotaka, padidėjęs kraujo krešumas ir kraujagyslės sienelės pažeidimas. Šie mechanizmai gali veikti atskirai arba kartu.
Dažni rizikos veiksniai:
• Ilgas nejudrumas. Krešuliai gali formuotis po ilgo gulėjimo lovoje, po operacijų, traumų, ilgos kelionės automobiliu ar lėktuvu, kai kojos ilgai nejuda.
• Operacijos ir traumos. Ypač riziką didina ortopedinės operacijos, klubo ar kelio sąnario protezavimas, didelės pilvo ar dubens operacijos, kaulų lūžiai.
• Onkologinės ligos. Kai kurie navikai ir jų gydymas didina kraujo krešumą, todėl plaučių embolija dažniau pasitaiko sergant vėžiu.
• Nėštumas ir laikotarpis po gimdymo. Nėštumo metu kraujas natūraliai kreša lengviau, o padidėjusi gimda gali lėtinti veninę kraujotaką kojose ir dubenyje. Rizika išlieka padidėjusi kelias savaites po gimdymo.
• Hormoniniai vaistai. Kai kurios sudėtinės hormoninės kontraceptinės tabletės ir pakaitinė hormonų terapija gali didinti trombozės riziką, ypač jei kartu yra rūkymas, antsvoris ar paveldimas polinkis.
• Paveldimi krešėjimo sutrikimai. Kai kuriems žmonėms būna genetinių pokyčių, dėl kurių kraujas kreša lengviau, pavyzdžiui, V Leideno faktoriaus mutacija ar protrombino geno mutacija.
• Ankstesnė giliųjų venų trombozė arba plaučių embolija. Jei žmogus jau yra sirgęs tromboze, pasikartojimo rizika yra didesnė.
• Lėtinės ligos. Riziką gali didinti širdies nepakankamumas, lėtinės plaučių ligos, uždegiminės žarnyno ligos, autoimuninės ligos, inkstų ligos.
• Gyvensenos veiksniai. Rūkymas, nutukimas, mažas fizinis aktyvumas ir dehidratacija prisideda prie didesnės krešulių susidarymo tikimybės.
Svarbu žinoti, kad plaučių embolija kartais išsivysto ir žmogui, kuris neturi akivaizdžių rizikos veiksnių. Tokiais atvejais gydytojas gali svarstyti papildomus tyrimus, ypač jei embolija pasikartoja, atsiranda jauname amžiuje arba šeimoje yra trombozių istorija.
Plaučių embolija diagnozuojama įvertinus simptomus, rizikos veiksnius, apžiūros duomenis ir tyrimų rezultatus. Kadangi simptomai gali būti panašūs į kitas ligas, gydytojas paprastai vertina bendrą tikimybę, o ne vieną atskirą požymį.
Pirmiausia gydytojas paklausia, kada prasidėjo dusulys ar skausmas, ar buvo operacijų, traumų, ilgas nejudrumas, nėštumas, onkologinė liga, ankstesnė trombozė. Apžiūros metu vertinamas kvėpavimo dažnis, pulsas, kraujospūdis, deguonies įsotinimas kraujyje, kojų patinimas ar skausmingumas.
Dažniausi tyrimai:
• D-dimerų tyrimas kraujyje. D-dimerai yra krešulio irimo produktai. Jei plaučių embolijos tikimybė maža, normalus D-dimerų kiekis gali padėti atmesti emboliją. Tačiau padidėję D-dimerai ne visada reiškia plaučių emboliją - jie gali didėti po operacijos, infekcijos, nėštumo metu, sergant vėžiu ar uždegiminėmis ligomis.
• Kompiuterinės tomografijos plaučių arterijų angiografija. Tai vienas svarbiausių tyrimų, leidžiantis pamatyti krešulius plaučių arterijose. Tyrimo metu paprastai leidžiama kontrastinė medžiaga, todėl prieš tyrimą gali būti vertinama inkstų funkcija ir alergijų istorija.
• Ventiliacijos ir perfuzijos scintigrafija. Šis tyrimas vertina oro patekimą į plaučius ir kraujo pritekėjimą. Jis gali būti pasirenkamas, kai kompiuterinė tomografija su kontrastu netinka, pavyzdžiui, dėl kontrastinės medžiagos netoleravimo ar tam tikromis nėštumo situacijomis.
• Kojų venų ultragarsinis tyrimas. Jei randama giliųjų venų trombozė, tai gali patvirtinti krešulių šaltinį ir padėti apsispręsti dėl gydymo.
• Elektrokardiograma. Ji nepatvirtina plaučių embolijos, bet padeda įvertinti širdies ritmą ir atmesti kitas būkles, pavyzdžiui, miokardo infarktą.
• Širdies echoskopija. Ji ypač svarbi sunkesniais atvejais, kai reikia įvertinti, ar plaučių embolija apkrovė dešinįjį širdies skilvelį.
• Kraujo dujų tyrimas, troponinas, smegenų natriuretinis peptidas. Šie tyrimai gali padėti įvertinti deguonies stoką, širdies apkrovą ir ligos sunkumą.
Diagnozės nustatymas turi būti greitas, bet tikslus. Jei būklė sunki ir plaučių embolijos tikimybė didelė, gydymas kartais pradedamas nelaukiant visų tyrimų, ypač jei delsimas būtų pavojingas.
Plaučių embolija gydoma atsižvelgiant į ligos sunkumą, kraujospūdį, deguonies kiekį, krešulio dydį, širdies apkrovą ir individualią kraujavimo riziką. Pagrindinis gydymo tikslas - sustabdyti krešulio didėjimą, apsaugoti nuo naujų krešulių ir padėti organizmui palaipsniui ištirpdyti esamą krešulį.
Dažniausias gydymas yra antikoaguliantai - kraujo krešėjimą slopinantys vaistai. Jie tiesiogiai „neištirpdo“ krešulio, bet neleidžia jam didėti ir mažina naujų krešulių susidarymo riziką. Organizmas per kelias savaites ar mėnesius pats palaipsniui suardo krešulį.
Naudojami vaistai gali būti:
• Mažos molekulinės masės heparinai, leidžiami po oda. Jie dažnai skiriami gydymo pradžioje, nėštumo metu ar sergant kai kuriomis onkologinėmis ligomis.
• Nefrakcionuotas heparinas, leidžiamas į veną. Jis pasirenkamas, kai būklė sunki, kai reikia greito vaisto poveikio valdymo arba planuojamos intervencijos.
• Tiesioginiai geriamieji antikoaguliantai. Tai dažnai patogus ilgalaikio gydymo pasirinkimas, nes nereikia tokios dažnos kraujo krešumo kontrolės kaip vartojant varfariną.
• Varfarinas. Šis vaistas vartojamas rečiau nei anksčiau, bet kai kuriems pacientams vis dar tinkamas. Jį vartojant reikia reguliariai tirti tarptautinį normalizuotą santykį.
Gydymo trukmė priklauso nuo priežasties. Jei plaučių embolija įvyko po laikino veiksnio, pavyzdžiui, operacijos ar traumos, dažnai pakanka kelių mėnesių gydymo. Jei embolija pasikartoja, priežastis neaiški arba rizikos veiksnys išlieka, gydymas gali būti ilgesnis ar net nuolatinis. Sprendimas visada priimamas įvertinus trombozės ir kraujavimo rizikos pusiausvyrą.
Sunkiais atvejais gali prireikti intensyvesnio gydymo:
• Trombolizės. Tai krešulį tirpdantys vaistai, skiriami tada, kai plaučių embolija sukelia šoką ar grėsmingą kraujotakos nepakankamumą. Šis gydymas veiksmingas, bet didina kraujavimo riziką, todėl taikomas atsargiai.
• Kateterinės intervencijos. Per kraujagyslę įvedamas kateteris gali padėti suskaidyti ar pašalinti krešulį, kai vaistų nepakanka arba trombolizė per rizikinga.
• Chirurginės embolektomijos. Retais, labai sunkiais atvejais krešulys šalinamas operacijos metu.
• Apatinės tuščiosios venos filtro. Jis gali būti svarstomas, jei antikoaguliantų skirti negalima dėl didelės kraujavimo rizikos arba embolija kartojasi nepaisant tinkamo gydymo.
Papildomai gali būti skiriamas deguonis, skysčiai ar vaistai kraujospūdžiui palaikyti. Po ūmaus etapo svarbi ankstyva, saugi mobilizacija, kompresinės priemonės tam tikrais atvejais, rizikos veiksnių korekcija ir aiškus planas, kaip vartoti vaistus.
Vartojant antikoaguliantus būtina žinoti kraujavimo požymius: neįprastas mėlynes, kraują šlapime ar išmatose, juodas išmatas, ilgai nesustojantį kraujavimą, stiprų galvos skausmą po traumos. Dėl bet kokių papildų, vaistų nuo skausmo ar planuojamų procedūrų reikėtų pasitarti su gydytoju, nes kai kurie vaistai gali didinti kraujavimo riziką.
Į gydytoją reikia kreiptis nedelsiant, jei atsiranda naujas, nepaaiškinamas dusulys, krūtinės skausmas, padažnėjęs pulsas ar kosulys su krauju, ypač jei neseniai buvo operacija, trauma, ilga kelionė, gulėjimas lovoje, nėštumas, gimdymas arba yra žinoma trombozės rizika.
Skubiąją medicinos pagalbą reikia kviesti iš karto, jei:
• staiga labai trūksta oro;
• skauda ar spaudžia krūtinę;
• žmogus alpsta, praranda sąmonę ar tampa labai silpnas;
• lūpos ar pirštai pamėlsta;
• atsiranda šaltas prakaitas, sumišimas, labai greitas pulsas;
• kosima krauju;
• viena koja staiga patinsta, parausta ir skauda, o kartu atsiranda dusulys.
Jei jau gydotės dėl plaučių embolijos, kreipkitės į gydytoją, jei simptomai nepraeina ar blogėja, jei praleidote antikoaguliantų dozes, planuojate operaciją, pastojote arba atsirado kraujavimo požymių. Geriau pasitikrinti per anksti, negu praleisti būklę, kuri gali greitai progresuoti.
Po persirgtos plaučių embolijos taip pat svarbu laikytis kontrolinių vizitų. Kai kuriems žmonėms išlieka dusulys ar sumažėjęs fizinis pajėgumas, todėl gali reikėti papildomo širdies ir plaučių įvertinimo. Retai po embolijos vystosi lėtinė tromboembolinė plautinė hipertenzija - būklė, kai plaučių kraujagyslėse išlieka spaudimo padidėjimas. Apie ją verta pagalvoti, jei dusulys nepagerėja per kelis mėnesius arba palaipsniui stiprėja.
