Osteomalacija
Osteomalacija - tai suaugusiųjų kaulų suminkštėjimas, dažniausiai atsirandantis dėl vitamino D, kalcio ar fosfatų trūkumo. Dėl sutrikusios kaulo mineralizacijos kaulai tampa skausmingi, silpnesni ir lengviau lūžta. Laiku nustačius priežastį, Osteomalacija dažniausiai yra gydoma veiksmingai, tačiau uždelsta liga gali smarkiai apriboti judėjimą ir gyvenimo kokybę.
Osteomalacija yra būklė, kai suaugusio žmogaus kaulinis audinys susiformuoja, tačiau tinkamai nesukietėja, nes į jį nepakankamai įsijungia mineralai - pirmiausia kalcis ir fosfatai. Paprastai kaulai nuolat atsinaujina: senas kaulinis audinys ardomas, o naujas formuojamas ir mineralizuojamas. Sergant Osteomalacija naujas kaulo pagrindas, vadinamas osteoidu, lieka per minkštas.
Svarbiausias šio proceso reguliatorius yra vitaminas D. Jis padeda žarnyne pasisavinti kalcį ir fosfatus, palaiko normalų jų kiekį kraujyje, o kartu sudaro sąlygas kaulams tvirtėti. Kai vitamino D trūksta arba organizmas negali jo tinkamai panaudoti, mineralizacija sutrinka. Tuomet kaulai gali linkti, skaudėti, atsiranda mikrolūžių, didėja tikrų lūžių rizika.
Osteomalacija dažniausiai pažeidžia skeleto sistemą - dubenį, šlaunikaulius, stuburą, šonkaulius, pėdas. Tačiau jos poveikis juntamas plačiau: dėl kalcio ir fosfatų apykaitos sutrikimų gali silpnėti raumenys, keistis eisena, sunkėti atsistojimas nuo kėdės ar lipimas laiptais. Kai kalcio kiekis kraujyje sumažėja ryškiai, gali atsirasti tirpimų, mėšlungio ar net traukulių.
Svarbu nepainioti Osteomalacijos su osteoporoze. Osteoporozės metu kaulų masė sumažėja ir kaulai tampa porėti, tačiau mineralizacija paprastai išlieka normali. Osteomalacijos metu problema yra ne tik kaulo kiekis, bet ir jo kokybė - kaulas yra blogai mineralizuotas, todėl tampa minkštesnis. Abi būklės gali pasireikšti kartu, ypač vyresniame amžiuje.
- Maudžiantis, gilus kaulų skausmas, dažniausiai klubų, dubens, apatinės nugaros dalies, šonkaulių ar kojų srityje.
- Raumenų silpnumas, ypač šlaunų ir klubų srityje; žmogui sunkiau atsistoti nuo žemos kėdės, lipti laiptais, ilgiau eiti.
- Greitesnis nuovargis ir sumažėjusi fizinio krūvio tolerancija.
- Netvirta, krypuojanti eisena, kartais vadinama ančiuko eisena.
- Skausmingumas spaudžiant kaulus, ypač krūtinkaulį, šonkaulius ar blauzdas.
- Dažnesni kaulų lūžiai po nedidelės traumos arba be aiškios traumos.
- Mikrolūžiai, vadinamosios Looserio zonos, kurios gali sukelti nuolatinį lokalų skausmą.
- Ūgio mažėjimas ar laikysenos pokyčiai, jei pažeidžiamas stuburas.
- Kojų deformacijos, rečiau pasitaikančios suaugusiesiems, bet galimos ilgai negydant ligos.
- Sunkumas vaikščioti be pagalbos, baimė kristi, judėjimo apribojimas.
- Pirštų, lūpų ar veido tirpimas, dilgčiojimas.
- Raumenų mėšlungis ar spazmai.
- Padidėjęs nervų ir raumenų dirglumas.
- Retais sunkiais atvejais - traukuliai ar širdies ritmo sutrikimai.
Dažniausia Osteomalacijos priežastis yra vitamino D trūkumas. Vitaminas D susidaro odoje veikiant saulės spinduliams, taip pat gaunamas su maistu ar papildais. Rizika padidėja gyvenant šiauriniuose kraštuose, mažai būnant lauke, dėvint visą kūną dengiančius drabužius, naudojant labai stiprią apsaugą nuo saulės arba turint tamsesnę odą, nes joje vitaminas D gaminasi lėčiau.
Svarbus vaidmuo tenka mitybai. Osteomalacija gali išsivystyti, kai maiste ilgą laiką trūksta vitamino D, kalcio ar fosfatų. Didesnė rizika būna žmonėms, kurie maitinasi labai ribotai, nevartoja pieno produktų ar kitų kalcio šaltinių, turi valgymo sutrikimų arba yra prastos mitybos dėl socialinių ar sveikatos priežasčių.
Kita priežasčių grupė - sutrikęs maistinių medžiagų pasisavinimas žarnyne. Tai gali nutikti sergant celiakija, uždegiminėmis žarnyno ligomis, lėtiniu kasos nepakankamumu, po skrandžio ar žarnyno operacijų, įskaitant bariatrines operacijas. Tokiais atvejais žmogus gali vartoti pakankamai vitamino D ir kalcio, tačiau organizmas jų nepasisavina.
Osteomalacija gali būti susijusi ir su inkstų ar kepenų ligomis. Kepenys ir inkstai dalyvauja vitamino D aktyvinime, todėl lėtinė šių organų liga gali trukdyti susidaryti veikliai vitamino D formai. Lėtinė inkstų liga taip pat gali sukelti fosfatų, kalcio ir parathormono pusiausvyros sutrikimus.
Kai kurie vaistai didina Osteomalacijos riziką, ypač vartojami ilgą laiką. Tai gali būti kai kurie vaistai nuo epilepsijos, pavyzdžiui, fenitoinas ar fenobarbitalis, taip pat tam tikri antivirusiniai vaistai, gliukokortikoidai, vaistai, veikiantys fosfatų apykaitą. Rizika priklauso nuo dozės, vartojimo trukmės ir bendros žmogaus sveikatos būklės.
Rečiau Osteomalacija atsiranda dėl fosfatų netekimo per inkstus arba paveldimų medžiagų apykaitos sutrikimų. Viena reta priežastis yra navikų sukelta Osteomalacija, kai kai kurie gerybiniai ar piktybiniai navikai išskiria medžiagas, skatinančias fosfatų netekimą. Tokiais atvejais liga gali būti sunkiai atpažįstama, nes simptomai vystosi palaipsniui.
Riziką taip pat didina vyresnis amžius, nėštumas ir žindymas, nutukimas, ilgalaikis nejudrumas, buvimas slaugos įstaigoje, lėtinės ligos ir retas profilaktinis sveikatos tikrinimas. Vis dėlto Osteomalacija nėra nei neišvengiama senėjimo dalis, nei vien tik mitybos problema - dažniausiai tai kelių veiksnių derinys.
Gydytojas Osteomalaciją įtaria įvertinęs nusiskundimus, apžiūrą ir rizikos veiksnius. Labai svarbu papasakoti, kiek laiko vargina skausmai, ar buvo lūžių, kokius vaistus vartojate, ar turite virškinimo, kepenų, inkstų ligų, ar neseniai atliktos skrandžio ar žarnyno operacijos.
Pagrindiniai tyrimai yra kraujo tyrimai. Dažniausiai vertinamas 25-hidroksivitamino D kiekis, kalcis, fosfatai, šarminė fosfatazė, parathormonas, kreatininas ir inkstų funkcijos rodikliai, kepenų fermentai. Sergant Osteomalacija dažnai randamas mažas vitamino D kiekis, sumažėjęs arba žemiau normos ribos esantis kalcis ar fosfatai, padidėjusi šarminė fosfatazė ir kartais padidėjęs parathormonas.
Kai įtariamas sutrikęs pasisavinimas, gali būti atliekami papildomi tyrimai: antikūnai dėl celiakijos, išmatų tyrimai, geležies, folio rūgšties, vitamino B12 kiekis. Jei manoma, kad fosfatai netenkami per inkstus, gali būti tiriamas fosfatų išsiskyrimas su šlapimu, šlapimo kalcis, atliekami sudėtingesni fosfatų apykaitos vertinimai.
Vaizdiniai tyrimai padeda nustatyti lūžius ar kaulo pakitimus. Rentgenograma gali parodyti pseudolūžius, vadinamas Looserio zonas, kaulų deformacijas ar senesnius lūžius. Jei skausmas ryškus, o rentgenograma neaiški, gali būti atliekama magnetinio rezonanso tomografija arba kompiuterinė tomografija. Kaulų scintigrafija kartais padeda pamatyti kelias pažeidimo vietas, ypač kai skausmai išplitę.
Kaulų tankio tyrimas, arba dvisrautė rentgeno absorbciometrija, gali būti naudingas įvertinant lūžių riziką ir atskiriant kartu esančią osteoporozę. Tačiau vien šis tyrimas Osteomalacijos nepatvirtina, nes kaulų tankis gali būti sumažėjęs dėl skirtingų priežasčių.
Labai retai, kai diagnozė lieka neaiški, atliekama kaulo biopsija. Tai specializuotas tyrimas, kai mikroskopu vertinama kaulo mineralizacija. Šiais laikais daugeliui pacientų diagnozei pakanka klinikinio vaizdo, kraujo tyrimų ir radiologinių radinių.
Osteomalacijos gydymas priklauso nuo priežasties, tačiau dažniausiai pagrindas yra vitamino D ir kalcio trūkumo korekcija. Gydytojas parenka vitamino D dozę pagal trūkumo sunkumą, amžių, kūno svorį, gretutines ligas ir tyrimų rezultatus. Kartais pradedama didesnėmis gydomosiomis dozėmis, vėliau pereinama prie palaikomosios dozės.
Kartu gali būti skiriamas kalcis, ypač jei jo mažai gaunama su maistu. Geriausia dalį kalcio gauti natūraliai - iš pieno produktų, kalciu praturtintų augalinių gėrimų, žuvies su kaulais, ankštinių, riešutų, žalių lapinių daržovių. Papildai naudingi tada, kai mitybos nepakanka arba poreikis padidėjęs.
Jei Osteomalacija susijusi su inkstų liga, vien paprasto vitamino D gali neužtekti. Tokiais atvejais gali būti skiriamos aktyvios vitamino D formos, pavyzdžiui, kalcitriolis, taip pat koreguojami fosfatai, parathormonas ir kiti mineralų apykaitos sutrikimai. Šis gydymas turi būti prižiūrimas gydytojo, nes per didelis kalcio ar fosfatų kiekis gali pakenkti inkstams ir kraujagyslėms.
Jei liga atsirado dėl fosfatų netekimo, gydymas gali apimti fosfatų preparatus, aktyvų vitaminą D ir specifinį pagrindinės priežasties gydymą. Navikų sukeltos Osteomalacijos atveju svarbiausia rasti ir, jei įmanoma, pašalinti naviką. Sergant celiakija būtina griežta begliutenė dieta, o po bariatrinių operacijų dažnai reikalinga ilgalaikė papildų vartojimo ir tyrimų kontrolė.
Skausmui malšinti gali būti skiriami įprasti nuskausminamieji, tačiau jie neišsprendžia priežasties. Jei yra lūžių, reikalinga ortopedo konsultacija, kartais įtvarai ar operacinis gydymas. Reabilitacija ir kineziterapija padeda atgauti raumenų jėgą, pagerinti pusiausvyrą ir sumažinti kritimų riziką. Pratimai turėtų būti parenkami atsargiai, nes silpni kaulai pradžioje gali būti jautrūs krūviui.
Svarbi ir gyvensena: reguliariai, bet saugiai būti lauke, palaikyti pakankamą baltymų kiekį mityboje, vengti rūkymo, riboti alkoholį, pasirūpinti namų saugumu, kad būtų mažiau kritimų. Savarankiškai vartoti labai dideles vitamino D dozes nereikėtų - perdozavimas gali sukelti kalcio padidėjimą kraujyje, pykinimą, troškulį, inkstų akmenis ar inkstų funkcijos blogėjimą.
Pagerėjimas dažnai prasideda per kelias savaites ar mėnesius: mažėja raumenų silpnumas, palengvėja skausmas, gerėja kraujo tyrimai. Kaulų gijimas ir visiškas atsistatymas gali užtrukti ilgiau, ypač jei liga buvo užsitęsusi.
Į gydytoją verta kreiptis, jei kelias savaites ar ilgiau vargina neaiškus kaulų skausmas, ypač dubens, klubų, nugaros, šonkaulių ar kojų srityje. Taip pat svarbu pasitikrinti, jei atsirado raumenų silpnumas, sunku lipti laiptais, atsistoti nuo kėdės, pasikeitė eisena ar dažniau griūvate.
Skubiau kreipkitės, jei įvyko lūžis po nedidelės traumos, staiga atsirado stiprus klubo, šlaunies, krūtinės ląstos ar nugaros skausmas, negalite priminti kojos arba skausmas trukdo vaikščioti. Tai gali rodyti lūžį arba pseudolūžį.
Nedelskite kreiptis į skubią pagalbą, jei pasireiškia ryškūs kalcio trūkumo požymiai: veido ar galūnių tirpimas, stiprūs raumenų spazmai, traukuliai, alpimas, širdies ritmo sutrikimo pojūtis. Šie simptomai reti, bet gali būti pavojingi.
Profilaktiškai pasitarti su gydytoju pravartu žmonėms, turintiems didesnę Osteomalacijos riziką: sergantiems celiakija, lėtinėmis inkstų ar kepenų ligomis, po skrandžio ar žarnyno operacijų, ilgai vartojantiems vaistus nuo epilepsijos ar gliukokortikoidus, vyresniems žmonėms, retai būnantiems saulėje. Ankstyvas tyrimas dažnai leidžia išvengti lūžių ir ilgalaikio skausmo.
