Storosios žarnos vėžys
Storosios žarnos vėžys yra vienas dažniausių piktybinių susirgimų, kuris kasmet nustatomas tūkstančiams žmonių. Ši liga gali vystytis lėtai, dažnai metų metus nesukeldama ryškių simptomų, todėl reguliari patikra yra gyvybiškai svarbi. Laiku nustačius ligą, gydymas dažnai būna sėkmingas, o išgydymo tikimybė labai didelė.
Storosios žarnos vėžys - tai piktybinis auglys, atsirandantis storosios žarnos (kolono) arba tiesiosios žarnos (rektumo) gleivinės ląstelėse. Daugeliu atvejų vėžys pradeda formuotis iš gerybinių polipų - mažų ataugų, kurios ilgainiui gali virsti vėžinėmis ląstelėmis. Liga dažniausiai diagnozuojama vyresniems nei 50 metų žmonėms, tačiau pastaraisiais metais vis dažniau nustatoma ir jaunesniame amžiuje. Vėžys gali plisti į kitus organus, ypač kepenis ir limfmazgius, todėl ankstyva diagnostika yra itin svarbi.
- Kraujas išmatose (ryškiai raudonas arba tamsus)
- Pakitęs tuštinimosi ritmas: viduriavimas arba vidurių užkietėjimas, trunkantis ilgiau nei kelias savaites
- Jausmas, kad žarnos nėra pilnai ištuštintos
- Pilvo pūtimas, diskomfortas ar mėšlungis
- Nepaaiškinamas svorio kritimas
- Nuovargis, silpnumas (dėl anemijos)
- Tamsios arba juodos išmatos (virškinamojo trakto kraujavimas)
- Nuolatinis skausmas pilvo srityje
Tiksli storosios žarnos vėžio priežastis dažnai nežinoma, tačiau žinomi keli pagrindiniai rizikos veiksniai: amžius (vyresni nei 50 metų), paveldimumas (šeimoje buvę šios ligos atvejai), lėtinės uždegiminės žarnyno ligos (pvz., Krono liga ar opinis kolitas), netinkama mityba (daug raudonos mėsos, perdirbtų produktų, mažai skaidulų), nutukimas, rūkymas, piktnaudžiavimas alkoholiu, fizinio aktyvumo trūkumas. Kai kurie genetinės kilmės sindromai, pavyzdžiui, Liu-Fraumeni sindromas, taip pat didina riziką.
Storosios žarnos vėžys dažniausiai nustatomas atliekant kolonoskopiją - tyrimą, kurio metu specialiu vamzdeliu su kamera apžiūrima visa storoji žarna. Kolonoskopijos metu gali būti pašalinami polipai arba imami audinio gabalėliai (biopsija) histologiniam ištyrimui. Be to, gydytojas gali skirti išmatų slapto kraujo tyrimą, virtualią kolonoskopiją (KT kolonografiją), kraujo tyrimus (CŽA žymenį - karcinoembrioninį antigeną) bei kitus vaizdinius tyrimus, tokius kaip MRT ar kompiuterinė tomografija (KT), siekiant įvertinti ligos išplitimą.
Gydymo taktika priklauso nuo vėžio stadijos, paciento amžiaus ir bendros sveikatos būklės. Pagrindiniai gydymo būdai: chirurginis naviko ir dalies žarnos pašalinimas (kolektomija), chemoterapija (vaistai, naikinantys vėžines ląsteles), spindulinė terapija (radioterapija) - dažniausiai taikoma tiesiosios žarnos vėžiui, tikslinė terapija (biologiniai vaistai, veikiantys specifinius vėžio molekulinius taikinius) ir imunoterapija (skatinanti organizmo imuninę sistemą kovoti su vėžiu). Ankstyvose stadijose gali pakakti endoskopinio polipo pašalinimo. Po gydymo būtina reguliari stebėsena.
Nedelsdami kreipkitės į šeimos gydytoją ar gastroenterologą, jei pastebite kraują išmatose, ilgiau nei kelias savaites trunkantį tuštinimosi pobūdžio pasikeitimą (viduriavimą, užkietėjimą ar abiejų kaitą), nepaaiškinamą svorio kritimą, nuolatinį pilvo skausmą ar diskomfortą. Taip pat svarbu reguliariai tikrintis pagal rekomenduojamą patikros programą - asmenims nuo 50 iki 74 metų rekomenduojama atlikti išmatų tyrimą kas 2 metus arba kolonoskopiją kas 10 metų. Jei jūsų šeimoje buvo storosios žarnos vėžio atvejų, rizikos vertinimą ir profilaktinius tyrimus geriau pradėti anksčiau.
