Autoimuninė hemolizinė anemija
Autoimuninė hemolizinė anemija (AHA) yra reta, tačiau rimta būklė, kai jūsų paties imuninė sistema klaidingai atpažįsta savus raudonuosius kraujo kūnelius kaip svetimkūnius ir juos naikina. Dėl to sumažėja raudonųjų kraujo kūnelių kiekis, o organizmas negauna pakankamai deguonies - išsivysto anemija. Laiku nustačius priežastį ir pradėjus gydymą, daugeliu atvejų galima sėkmingai kontroliuoti ligą ir išvengti sunkių komplikacijų.
Autoimuninė hemolizinė anemija - tai autoimuninė liga, kuriai būdinga pagreitėjusi raudonųjų kraujo kūnelių irimas (hemolizė) dėl antikūnų, gaminamų prieš pačius raudonuosius kraujo kūnelius. Šie antikūnai prisitvirtina prie raudonųjų kraujo kūnelių paviršiaus ir pažymi juos sunaikinimui blužnyje, kepenyse ar kaulų čiulpuose. Liga gali pasireikšti ūmiai arba lėtiniu pavidalu, o jos sunkumas svyruoja nuo lengvos, besimptomės anemijos iki gyvybei pavojingų būklių. Sergant AHA nukenčia visi organai, kurie priklauso nuo deguonies - širdis, smegenys, inkstai.
- Nuovargis, silpnumas
- Blyški oda ir gleivinės
- Galvos svaigimas, dusulys fizinio krūvio metu
- Pagreitėjęs širdies ritmas (tachikardija)
- Gelta (odos, akių baltymų pageltimas dėl padidėjusio bilirubino)
- Tamsus rudas šlapimas (dėl hemoglobino išskyrimo)
- Karščiavimas
- Skausmas pilve ar krūtinėje
- Blužnies ir/ar kepenų padidėjimas
- Sąmonės sutrikimai, alpimas
Autoimuninė hemolizinė anemija skirstoma į pirminę (idiopatinę), kai priežastis nėra aiški, ir antrinę, kurią sukelia kita liga ar veiksnys. Antrinės AHA priežastys gali būti: limfoproliferaciniai susirgimai (pvz., lėtinė limfocitinė leukemija), autoimuninės ligos (sisteminė raudonoji vilkligė, skydliaukės ligos), infekcijos (pneumonija, tuberkuliozė, grybelinės infekcijos) ar vaistai (kai kurie antibiotikai, priešuždegiminiai vaistai). Rizikos veiksniams priklauso moteriška lytis, vyresnis amžius ir kitos autoimuninės ligos.
Diagnozė pradedama nuo išsamaus kraujo tyrimo: bendro kraujo tyrimo, kuriame matomas sumažėjęs hemoglobino kiekis, padidėjęs retikulocitų (jaunų raudonųjų kraujo kūnelių) skaičius. Svarbiausias specifinis tyrimas yra tiesioginis Kumbso testas (angl. direct antiglobulin test), kuris nustato antikūnus ar komplementą, prisitvirtinusius prie raudonųjų kraujo kūnelių. Papildomai gali būti tiriamas bilirubino, laktatdehidrogenazės (LDH) kiekis, atliekami kepenų ir blužnies echoskopiniai tyrimai. Esant įtarimui dėl antrinės priežasties, gali prireikti kaulų čiulpų tyrimo ar kitų autoimuninių žymenų vertinimo.
Gydymo tikslas - sustabdyti raudonųjų kraujo kūnelių irimą ir pakelti hemoglobino kiekį iki saugaus lygio. Pirmojo pasirinkimo vaistai yra gliukokortikosteroidai (dažniausiai prednizolonas), kurie slopina imuninio atsako aktyvumą. Jei steroidai nepakankamai veiksmingi ar jų negalima vartoti ilgai, skiriami imunosupresantai (azatioprinas, mikofenolatas) ar monokloniniai antikūnai (rituksimabas). Esant ūminei sunkiai anemijai, reikalingi raudonųjų kraujo kūnelių perpylimai. Sunkiais, gydymui atspariais atvejais gali būti atliekama blužnies pašalinimo operacija (splenektomija). Svarbu gydyti ir pagrindinę ligą, jei nustatoma antrinė AHA priežastis.
Nedelsdami kreipkitės į gydytoją, jei pastebite greitai progresuojančią gelta, tamsų šlapimą, stiprų nuovargį, dusulį, stiprų galvos svaigimą ar alpimą. Tai gali reikšti ūminę hemolizinę krizę, kuri reikalauja skubios pagalbos. Jeigu jau gydotės dėl autoimuninės hemolizinės anemijos, bet simptomai blogėja arba atsiranda naujų požymių (karščiavimas, skausmas krūtinėje ar pilve), nedelskite - kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo didesnė tikimybė išvengti komplikacijų ir pagerinti gyvenimo kokybę.
