Vyro nevaisingumas
Vyro nevaisingumas - tai būklė, kai pora negali pastoti po vienerių metų reguliarių nesaugių lytinių santykių, o problema iš dalies arba visiškai kyla dėl vyro. Ši problema paveikia maždaug 7-8% vyrų visame pasaulyje ir gali turėti įvairių priežasčių - nuo hormonų disbalanso iki genetinių sutrikimų. Svarbu žinoti, kad daugeliu atvejų vyro nevaisingumas yra gydomas arba koreguojamas.
Vyro nevaisingumas apibrėžiamas kaip nesugebėjimas apvaisinti moters po vienerių metų reguliarių lytinių santykių nenaudojant kontraceptinių priemonių. Pagrindinė priežastis dažniausiai yra spermos gamybos, brendimo ar išskyrimo sutrikimai. Tai gali būti susiję su sėklidžių funkcija, hormonų reguliavimu (pvz., testosterono, FSH, LH) arba reprodukcinių takų (sėklinių latakų) obstrukcija. Taip pat svarbų vaidmenį vaidina lytinė funkcija - erekcijos ar ejakuliacijos sutrikimai. Vyro nevaisingumas gali būti pirminis (niekada nebuvo vaikų) arba antrinis (anksčiau buvo pastojimų).
- Nesugebėjimas pastoti per 12 mėnesių
- Sumažėjęs lytinis potraukis
- Erekcijos ar ejakuliacijos sutrikimai
- Skausmas ar patinimas sėklidžių srityje
- Veido plaukų ar kitų antrinių lytinių požymių sumažėjimas
- Maža spermos koncentracija arba jos trūkumas
- Hormoniniai pokyčiai (pvz., ginekomastija)
Vyro nevaisingumą gali sukelti daugybė veiksnių. Dažniausios priežastys: varikocelė (venų išsiplėtimas sėklidžių srityje), infekcijos (pvz., kiaulytė po brendimo, lytiškai plintančios infekcijos), hormoniniai sutrikimai (hipogonadizmas, skydliaukės problemos), genetiniai defektai (pvz., Klinefelterio sindromas, Y chromosomos mikrodelecijos), autoimuniniai procesai (antisperminiai antikūnai). Rizikos veiksniai: rūkymas, alkoholis, narkotikai (ypač anaboliniai steroidai), nutukimas, sėdulas darbas, aukšta temperatūra (dažnos vonios, nepatogi apranga), kai kurie vaistai (chemoterapija, alfa blokatoriai), radiacija, amžius (po 40 metų spermos kokybė prastėja).
Diagnostika pradedama išsamiu pokalbiu su gydytoju (andrologu ar urologu) apie ligos istoriją, gyvenimo būdą, vartojamus vaistus. Pagrindinis tyrimas yra spermos analizė (spermiograma), kuri vertina spermos kiekį, koncentraciją, judrumą, morfologiją ir kitus rodiklius. Atliekami kraujo tyrimai hormonų lygiui (testosteronui, LH, FSH, prolaktinui) nustatyti. Gali būti skiriamas sėklidžių echoskopija, genetiniai tyrimai (kariotipas, Y chromosomos mikrodelecijos), jei reikia - sėklinių latakų tyrimas (vazografija) arba sėklidžių biopsija. Esant erekcijos sutrikimams, atliekama urodinaminė diagnostika.
Gydymas priklauso nuo nustatytos priežasties. Varikocelė dažnai gydoma chirurginiu būdu (varikocelektomija). Hormoniniai sutrikimai koreguojami hormonų terapija (pvz., testosteronu, gonadotropinais). Infekcijos gydomos antibiotikais. Esant obstrukciniam nevaisingumui, gali būti atliekama mikrochirurginė sėklinių latakų rekonstrukcija. Lytinių funkcijų sutrikimai gydomi vaistais (pvz., PDE5 inhibitoriais) arba psichologine pagalba. Jei natūralus pastojimas neįmanomas, taikomi pagalbinio apvaisinimo metodai: intrauterininė inseminacija (IUI), apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF) arba intracytoplazminė spermos injekcija (ICSI). Svarbi gyvenimo būdo korekcija: sveika mityba, fizinis aktyvumas, žalingų įpročių atsisakymas.
Reikėtų kreiptis į gydytoją (andrologą ar urologą), jei pora nesėkmingai bando pastoti ilgiau nei metus (vyresniems nei 35 metų - po 6 mėnesių). Taip pat verta pasikonsultuoti, jei yra žinomų rizikos veiksnių: varikocelė, buvusios sėklidžių traumos, infekcijos (kiaulytė, lytiškai plintančios ligos), hormoniniai sutrikimai (sumažėjęs lytinis potraukis, erekcijos problemos). Skubaus vizito priežastys: stiprus skausmas sėklidžių srityje, trauma, staigus sėklidžių patinimas ar karščiavimas.
