Periferinė neuropatija

Periferinė neuropatija turi daug galimų priežasčių. Viena dažniausių - cukrinis diabetas. Ilgą laiką padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje pažeidžia smulkias kraujagysles, maitinančias nervus, ir tiesiogiai trikdo nervinių skaidulų medžiagų apykaitą. Rizika didėja, jei gliukozės kontrolė prasta, kartu yra padidėjęs kraujospūdis, padidėjęs cholesterolio kiekis, rūkymas ar inkstų pažeidimas.

Kita svarbi priežastis - vitaminų ir maistinių medžiagų trūkumas. Nervams ypač svarbūs vitaminas B12, B1, B6, folio rūgštis, varis. Vitamino B12 trūkumas gali atsirasti dėl nepakankamos mitybos, skrandžio ar žarnyno ligų, po skrandžio operacijų, vartojant kai kuriuos vaistus arba sergant autoimuniniu gastritu. Reikia paminėti, kad per didelės vitamino B6 dozės taip pat gali sukelti neuropatiją.

Alkoholis veikia nervus tiesiogiai toksiškai ir dažnai kartu lemia prastesnę mitybą, todėl ilgalaikis gausus alkoholio vartojimas yra reikšmingas rizikos veiksnys. Nervus gali pažeisti ir kai kurie vaistai, ypač dalis chemoterapinių preparatų, kai kurie antibiotikai, antivirusiniai ar širdies ritmo vaistai. Vaistų nereikėtų nutraukti savarankiškai, tačiau apie naujus tirpimus ar skausmus būtina pasakyti gydytojui.

Periferinė neuropatija gali atsirasti dėl autoimuninių ir uždegiminių ligų, kai imuninė sistema klaidingai atakuoja nervus. Tokios būklės apima Guillain-Barré sindromą, lėtinę uždegiminę demielinizuojančią polineuropatiją, vaskulitus, sisteminę raudonąją vilkligę, Sjögreno sindromą. Kartais neuropatija susijusi su infekcijomis, pavyzdžiui, juostine pūsleline, ŽIV infekcija, Laimo liga, hepatitais.

Kitos galimos priežastys - inkstų nepakankamumas, kepenų ligos, skydliaukės funkcijos sutrikimai, kraujo ir kaulų čiulpų ligos, onkologinės ligos, paraproteinemijos, apsinuodijimas sunkiaisiais metalais ar tirpikliais, nervo užspaudimas, traumos. Kai kurios neuropatijos yra paveldimos, pavyzdžiui, Charcot-Marie-Tooth liga. Kartais, net atlikus išsamius tyrimus, tikslios priežasties nustatyti nepavyksta - tai vadinama idiopatine neuropatija.

Diagnozė pradedama nuo pokalbio ir neurologinės apžiūros. Gydytojas klausia, kada prasidėjo simptomai, ar jie plinta, ar yra skausmas, silpnumas, pusiausvyros sutrikimas, kokie vartojami vaistai, ar sergama diabetu, skydliaukės, inkstų, kepenų, autoimuninėmis ar onkologinėmis ligomis. Taip pat svarbi informacija apie alkoholio vartojimą, mitybą, profesinį kontaktą su cheminėmis medžiagomis, šeimos ligų istoriją.

Neurologinės apžiūros metu vertinami refleksai, raumenų jėga, raumenų apimtis, jutimai, eisena ir koordinacija. Gydytojas gali tikrinti lietimo, vibracijos, skausmo, temperatūros jutimą, pėdų padėties suvokimą. Sergant periferine neuropatija dažnai susilpnėja ar išnyksta Achilo sausgyslės refleksai, sumažėja vibracijos jutimas pėdose.

Dažnai atliekami kraujo tyrimai. Jie gali apimti gliukozės kiekį kraujyje, glikuotą hemoglobiną, vitamino B12 ir folio rūgšties kiekį, skydliaukės hormonus, inkstų ir kepenų funkcijos rodiklius, bendrą kraujo tyrimą, uždegimo rodiklius, elektrolitus. Priklausomai nuo situacijos, tiriami autoimuniniai žymenys, infekcijų tyrimai, baltymų elektroforezė, imunofiksacija, vitamino B6 ar vario kiekis.

Vienas svarbiausių instrumentinių tyrimų - elektroneuromiografija. Ji apima nervų laidumo tyrimus ir elektromiografiją. Nervų laidumo tyrimai parodo, kaip greitai ir stipriai nervai perduoda impulsus, padeda atskirti aksoninį ir demielinizuojantį pažeidimą. Elektromiografija vertina raumenų elektrinį aktyvumą ir padeda nustatyti, ar silpnumas susijęs su nervų, raumenų ar nervų šaknelių pažeidimu.

Kai įtariamas nervo užspaudimas, stuburo liga, navikas ar kitas struktūrinis pažeidimas, gali būti atliekamas magnetinio rezonanso tyrimas arba kompiuterinė tomografija. Smulkiųjų skaidulų neuropatijai nustatyti kartais reikalinga odos biopsija, vertinant nervinių skaidulų tankį, arba autonominės funkcijos tyrimai. Retais atvejais atliekama nervo biopsija, dažniausiai įtariant vaskulitą, amiloidozę ar tam tikras uždegimines ligas.

Periferinės neuropatijos gydymas priklauso nuo priežasties, simptomų ir nervų pažeidimo pobūdžio. Svarbiausias tikslas - sustabdyti arba sulėtinti nervų pažeidimą. Jei neuropatiją sukėlė diabetas, labai svarbi ilgalaikė gliukozės kontrolė, kraujospūdžio, cholesterolio, kūno svorio ir rūkymo rizikos valdymas. Jei nustatomas vitamino B12 trūkumas, skiriami papildai tabletėmis ar injekcijomis. Jei priežastis yra vaistas ar toksinė medžiaga, gydytojas svarsto dozės keitimą, alternatyvą ar poveikio nutraukimą.

Skausmui gydyti ne visada tinka įprasti vaistai nuo uždegimo, nes neuropatinis skausmas kyla iš pažeistų nervų. Dažnai naudojami vaistai, veikiantys nervinio skausmo mechanizmus: gabapentinas, pregabalinas, duloksetinas, amitriptilinas ar kiti tricikliai antidepresantai. Kai kuriems žmonėms padeda vietinio poveikio priemonės, pavyzdžiui, lidokaino pleistrai ar kapsaicino preparatai. Vaistas parenkamas individualiai, įvertinant amžių, gretutines ligas, miego kokybę, galimą šalutinį poveikį ir kitus vartojamus vaistus.

Uždegiminėms ar autoimuninėms neuropatijoms gali būti taikomas specifinis gydymas: intraveniniai imunoglobulinai, kortikosteroidai, plazmaferezė ar kiti imuninę sistemą veikiantys vaistai. Tokį gydymą paprastai skiria neurologas, kai diagnozė patvirtinama tyrimais ir simptomų pobūdis rodo imuninį nervų pažeidimą.

Reabilitacija yra labai svarbi net tada, kai vaistai sumažina skausmą. Kineziterapija padeda stiprinti raumenis, gerinti pusiausvyrą, mažinti kritimų riziką. Ergoterapija gali padėti prisitaikyti prie plaštakų silpnumo ar smulkių judesių sunkumų. Kartais reikalingi ortopediniai įtvarai, specialūs batai, pėdos pakėlimo įtvaras ar lazdelė saugesniam vaikščiojimui.

Kasdienė priežiūra ypač svarbi, jei sumažėjęs pėdų jutimas. Rekomenduojama kasdien apžiūrėti pėdas, tikrinti, ar nėra žaizdelių, pūslių, įtrūkimų, paraudimo. Reikėtų avėti patogią avalynę, vengti vaikščioti basomis, atsargiai kirpti nagus, reguliariai lankytis pas gydytoją ar pėdų priežiūros specialistą, ypač sergant diabetu.

Gyvensenos pokyčiai taip pat turi realią reikšmę. Padeda reguliarus, saugus fizinis aktyvumas, subalansuota mityba, pakankamas baltymų ir vitaminų kiekis, alkoholio ribojimas arba atsisakymas, nerūkymas, miego gerinimas. Nors nervai atsistato lėtai, daugeliui žmonių nuoseklus gydymas sumažina skausmą, pagerina judėjimą ir padeda susigrąžinti daugiau kasdienio savarankiškumo.

Į gydytoją verta kreiptis, jei atsiranda nuolatinis pėdų ar plaštakų tirpimas, deginimas, dilgčiojimas, neaiškus skausmas, raumenų silpnumas ar pusiausvyros sutrikimas. Nereikėtų laukti, kol simptomai taps sunkūs - ankstyva diagnostika dažnai leidžia rasti koreguojamą priežastį, pavyzdžiui, diabetą, vitamino B12 trūkumą, skydliaukės ar inkstų veiklos sutrikimą.

Skubios medicinos pagalbos reikia, jei silpnumas atsirado staiga arba greitai stiprėja per kelias valandas ar dienas, jei sunku vaikščioti, kyla paralyžiaus pojūtis, sutrinka kvėpavimas, rijimas ar kalba. Tai gali rodyti rimtą neurologinę būklę, kurią būtina vertinti nedelsiant.

Nedelsiant kreipkitės ir tada, jei kartu su tirpimu atsiranda stiprus nugaros skausmas, šlapimo ar išmatų nelaikymas, nejautra tarpvietės srityje, aukšta temperatūra, nepaaiškinamas svorio kritimas ar naujas stiprus skausmas sergant onkologine liga.

Sergant diabetu ar turint sumažėjusį pėdų jutimą, gydytojo apžiūra reikalinga pastebėjus pėdos žaizdą, pūslę, paraudimą, patinimą, pūliavimą, pajuodavusią odą ar karštą, skausmingą pėdą. Dėl sumažėjusio jutimo net maža žaizdelė gali greitai komplikuotis infekcija.

Jeigu jau vartojate vaistus nuo neuropatinio skausmo, bet skausmas vis tiek trikdo miegą, nuotaiką ar judėjimą, verta pakartotinai pasitarti su gydytoju. Dažnai galima koreguoti dozę, pakeisti vaistą, pridėti reabilitaciją ar ieškoti papildomų priežasčių, dėl kurių simptomai nepraeina.