Dilatacinė kardiomiopatija
Dilatacinė kardiomiopatija - tai širdies raumens liga, kai dažniausiai išsiplečia kairysis skilvelis, susilpnėja jo susitraukimo jėga ir širdžiai tampa sunkiau išpumpuoti kraują. Liga gali ilgai progresuoti nepastebimai, tačiau laiku ją nustačius galima sulėtinti eigą, sumažinti širdies nepakankamumo riziką ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Dilatacinė kardiomiopatija yra būklė, kai širdies raumuo tampa išsiplėtęs ir silpnesnis. Dažniausiai pažeidžiamas kairysis skilvelis - pagrindinė širdies kamera, kuri pumpuoja deguonimi prisotintą kraują į visą organizmą. Kai skilvelis išsiplečia, jo sienelės išsitempia, o susitraukimas tampa ne toks veiksmingas. Dėl to sumažėja išstūmimo frakcija - rodiklis, parodantis, kokią kraujo dalį širdis išstumia kiekvieno susitraukimo metu.
Svarbu suprasti, kad Dilatacinė kardiomiopatija nėra vien tik „padidėjusi širdis“. Tai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja širdies raumens ląstelės, kraujotakos reguliavimo hormonai, elektros impulsų sistema ir kartais imuninė sistema. Organizmas iš pradžių bando kompensuoti silpnesnį širdies darbą: padažnėja pulsas, susitraukia kraujagyslės, inkstai sulaiko daugiau skysčių. Trumpam tai padeda palaikyti kraujotaką, bet ilgainiui širdžiai tenka dar didesnis krūvis, atsiranda skysčių kaupimasis ir širdies nepakankamumo požymiai.
Dilatacinė kardiomiopatija gali pažeisti ne tik kairįjį, bet ir dešinįjį skilvelį. Tuomet kraujas sunkiau grįžta iš kūno į plaučius, pradeda tinti kojos, didėja kepenys, kaupiasi skysčiai pilve. Liga taip pat gali sutrikdyti širdies elektrinę veiklą: atsiranda prieširdžių virpėjimas, skilvelinės aritmijos, laidumo sutrikimai. Dėl sulėtėjusios kraujotakos išsiplėtusiose širdies kamerose gali formuotis trombai, kurie kartais sukelia insultą ar kitų organų kraujotakos sutrikimus.
Ši liga gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniau nustatoma suaugusiesiems. Kai kuriems žmonėms ji vystosi dėl aiškios priežasties, pavyzdžiui, po miokardito, dėl alkoholio ar tam tikrų vaistų poveikio. Kitiems priežastis lieka neaiški arba yra paveldima. Net ir tais atvejais, kai liga lėtinė, tinkamas gydymas gali reikšmingai sumažinti simptomus ir pagerinti prognozę.
- Dusulys fizinio krūvio metu, kuris anksčiau nesukeldavo sunkumų, pavyzdžiui, lipant laiptais ar greičiau einant.
- Neįprastas nuovargis, sumažėjusi ištvermė, poreikis dažniau ilsėtis.
- Dažnesnis arba stipresnis širdies plakimas, širdies „permušimai“, neritmiškumo pojūtis.
- Spaudimo, sunkumo ar diskomforto jausmas krūtinėje, ypač esant krūviui.
- Galvos svaigimas, silpnumas, kartais - alpimo epizodai.
- Dusulys gulint, poreikis miegoti ant kelių pagalvių arba sėdimoje padėtyje.
- Naktinis dusulio priepuolis, kai žmogus prabunda dėl oro trūkumo.
- Kojų, kulkšnių ar pėdų tinimas, kuris vakare sustiprėja.
- Staigus kūno svorio padidėjimas per kelias dienas dėl skysčių kaupimosi.
- Kosulys, švokštimas, ypač gulint, kartais su putotomis skreplėmis.
- Pilvo pūtimas, apetito stoka, sunkumo jausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku dėl kepenų kraujotakos perkrovos.
- Labai greitas, nereguliarus pulsas arba staigūs širdies plakimo priepuoliai.
- Alpimas arba beveik alpimo pojūtis, ypač fizinio krūvio metu.
- Staigus vienos kūno pusės silpnumas, kalbos sutrikimas, veido asimetrija ar regos sutrikimas - tai gali būti insulto požymiai.
- Staigus stiprus krūtinės skausmas, dusulys ir prakaitavimas - būtina skubi medicinos pagalba.
- Kai kuriems žmonėms Dilatacinė kardiomiopatija ilgą laiką nesukelia aiškių nusiskundimų ir nustatoma atsitiktinai atliekant elektrokardiogramą, širdies echoskopiją ar krūtinės ląstos tyrimus.
- Simptomų nebuvimas nereiškia, kad liga nereikšminga - širdies funkcijos pokyčiai gali progresuoti tyliai.
Dilatacinė kardiomiopatija gali turėti vieną aiškią priežastį, kelių veiksnių derinį arba likti idiopatinė, tai yra be nustatytos konkrečios priežasties. Vienas svarbiausių veiksnių yra paveldimumas. Daliai pacientų randami genetiniai pokyčiai, susiję su širdies raumens baltymais. Tokiais atvejais liga gali kartotis šeimoje, todėl artimiesiems kartais rekomenduojama kardiologo konsultacija, elektrokardiograma ir širdies echoskopija.
Dažna įgytos ligos priežastis - miokarditas, tai yra širdies raumens uždegimas. Jį gali sukelti virusinės infekcijos, rečiau bakterijos, parazitai ar autoimuniniai procesai. Po uždegimo širdies raumuo ne visada visiškai atsistato; kai kuriems žmonėms laikui bėgant išsivysto skilvelio išsiplėtimas ir susitraukimo silpnumas.
Toksinis poveikis taip pat svarbus. Ilgalaikis gausus alkoholio vartojimas gali tiesiogiai pažeisti širdies raumenį. Dilatacinė kardiomiopatija gali išsivystyti ir po tam tikrų chemoterapinių vaistų, ypač antraciklinų, kai kurių taikinių terapijos vaistų ar radioterapijos krūtinės srityje. Širdį gali žaloti ir kokainas, amfetaminai, kai kurios toksinės medžiagos.
Metabolinės ir hormoninės priežastys apima skydliaukės ligas, cukrinį diabetą, nutukimą, sunkų vitaminų ar mikroelementų trūkumą, pavyzdžiui, tiamino stoką, geležies apykaitos sutrikimus, kai geležis kaupiasi audiniuose. Nėštumo metu arba po gimdymo reta, bet svarbi forma yra peripartuminė kardiomiopatija - ji paprastai pasireiškia paskutiniais nėštumo mėnesiais arba per kelis mėnesius po gimdymo.
Riziką didina ilgai nekontroliuojamas aukštas kraujospūdis, išeminė širdies liga, persirgtas miokardo infarktas, nors pastaraisiais atvejais kartais kalbama apie išeminę kardiomiopatiją. Taip pat reikšmingi nutukimas, miego apnėja, rūkymas, nejudrus gyvenimo būdas ir ilgalaikis stresas. Vis dėlto pacientui svarbu negalvoti vien kaltės kategorijomis: neretai liga atsiranda dėl veiksnių, kurių žmogus negalėjo kontroliuoti.
Dilatacinė kardiomiopatija nustatoma įvertinus simptomus, šeimos istoriją, fizinę apžiūrą ir instrumentinius tyrimus. Gydytojas klausia apie dusulį, nuovargį, tinimus, širdies plakimą, persirgtas infekcijas, alkoholio vartojimą, vartojamus vaistus, onkologinį gydymą, artimųjų staigias mirtis ar širdies nepakankamumą. Apžiūros metu vertinamas pulsas, kraujospūdis, kaklo venos, plaučių garsai, kojų tinimas, kepenų padidėjimas.
Pagrindinis tyrimas dažniausiai yra širdies echoskopija. Ji parodo širdies kamerų dydį, kairiojo skilvelio išstūmimo frakciją, vožtuvų būklę, kraujo tekėjimą ir spaudimo požymius plaučių kraujotakoje. Elektrokardiograma padeda nustatyti ritmo ir laidumo sutrikimus, buvusio infarkto požymius ar širdies perkrovą. Jei aritmijos pasireiškia epizodiškai, gali būti skiriamas Holterio monitoravimas - 24 valandų ar ilgesnis širdies ritmo registravimas.
Kraujo tyrimai padeda įvertinti širdies nepakankamumo aktyvumą ir galimas priežastis. Dažnai tiriami natriuretiniai peptidai, pavyzdžiui, BNP arba NT-proBNP, inkstų funkcija, elektrolitai, kepenų rodikliai, skydliaukės hormonai, gliukozė, lipidai, geležies apykaita, uždegimo rodikliai. Kai kuriais atvejais atliekami virusologiniai, imunologiniai ar genetiniai tyrimai.
Širdies magnetinio rezonanso tomografija yra labai vertingas tyrimas, kai reikia tiksliau įvertinti širdies raumens struktūrą, randėjimą, uždegimo ar infiltracinių ligų požymius. Kompiuterinė tomografija ar vainikinių arterijų angiografija gali būti reikalinga, jei būtina atmesti reikšmingą vainikinių arterijų ligą. Kai kuriais atvejais atliekamas krūvio mėginys, kardiopulmoninis fizinio pajėgumo tyrimas arba širdies kateterizacija.
Retais ir atrinktais atvejais gali prireikti endomiokardo biopsijos - mažo širdies raumens audinio mėginio. Ji svarstoma, kai įtariamas specifinis miokarditas, infiltracinė liga ar būklė, kurios gydymas priklauso nuo tikslios audinių diagnozės. Diagnostikos tikslas nėra vien patvirtinti pavadinimą; svarbu nustatyti priežastį, ligos sunkumą, aritmijų riziką ir parinkti individualų gydymo planą.
Dilatacinė kardiomiopatija gydoma kompleksiškai. Gydymo tikslai - palengvinti simptomus, pagerinti širdies funkciją, sumažinti hospitalizacijų ir staigios mirties riziką, gydyti priežastį, jei ji nustatoma. Net jei širdies raumuo ne visada visiškai atsistato, šiuolaikinis gydymas daugeliui žmonių leidžia gyventi aktyviau ir saugiau.
Pagrindą sudaro širdies nepakankamumo vaistai. Dažnai skiriami angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai, angiotenzino receptorių blokatoriai arba angiotenzino receptorių ir neprilizino inhibitorius. Jie mažina nepalankų hormoninį poveikį širdžiai ir padeda sulėtinti ligos progresavimą. Beta adrenoblokatoriai mažina pulsą, širdies deguonies poreikį ir aritmijų riziką. Mineralokortikoidų receptorių antagonistai padeda mažinti skysčių kaupimąsi ir gerina prognozę. SGLT2 inhibitoriai, anksčiau daugiausia vartoti cukriniam diabetui gydyti, dabar yra svarbi širdies nepakankamumo gydymo dalis net ir pacientams be diabeto.
Jei kaupiasi skysčiai, skiriami diuretikai. Jie palengvina dusulį ir tinimus, tačiau paprastai nėra vienintelis ligos eigą keičiantis gydymas. Esant ritmo sutrikimams gali reikėti antiaritminių vaistų, širdies ritmo kontrolės, elektrinės kardioversijos ar kateterinės abliacijos. Jei yra prieširdžių virpėjimas arba širdyje susidarę trombai, gali būti skiriami antikoaguliantai, mažinantys insulto riziką.
Kai kuriems pacientams reikalingi prietaisai. Implantuojamas kardioverteris defibriliatorius gali būti rekomenduojamas esant didelei pavojingų skilvelinių aritmijų rizikai. Širdies resinchronizacijos terapija gali padėti, jei yra reikšmingas laidumo sutrikimas, pavyzdžiui, kairiosios Hiso pluošto kojytės blokada, ir skilveliai susitraukia nesuderintai. Šie prietaisai ne visiems reikalingi, bet tinkamai parinkti gali reikšmingai pagerinti savijautą ir prognozę.
Labai svarbu gydyti priežastį: nutraukti alkoholį ar toksines medžiagas, koreguoti skydliaukės ligas, gydyti miego apnėją, kontroliuoti kraujospūdį, cukrinį diabetą, geležies apykaitos sutrikimus. Po miokardito ar autoimuninės ligos gydymas priklauso nuo konkrečios diagnozės. Peripartuminės kardiomiopatijos atveju gydymas derinamas su akušeriu-ginekologu, kardiologu ir, jei žindoma, parenkami saugūs vaistai.
Gyvensenos pokyčiai yra ne priedas, o gydymo dalis. Rekomenduojama riboti druskos kiekį, stebėti kūno svorį, vengti gausaus alkoholio, nerūkyti, palaikyti gydytojo leidžiamą fizinį aktyvumą. Visiškas gulėjimas dažniausiai nėra naudingas, tačiau krūvis turi būti individualus. Reabilitacijos programa padeda saugiai grįžti prie judėjimo. Kai liga labai pažengusi ir vaistai nebepadeda, specializuotame centre gali būti svarstomas mechaninis kraujotakos palaikymas arba širdies transplantacija.
Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei atsiranda naujas ar didėjantis dusulys, nepaaiškinamas nuovargis, kojų tinimas, širdies plakimo priepuoliai, sumažėjusi fizinio krūvio tolerancija arba naktinis oro trūkumas. Ypač svarbu pasitikrinti, jei šeimoje buvo Dilatacinė kardiomiopatija, širdies nepakankamumas jauname amžiuje, neaiškios kilmės staigi mirtis arba implantuotas defibriliatorius artimam giminaičiui.
Skubios pagalbos reikia, jei dusulys atsiranda ramybėje, žmogus negali gulėti dėl oro trūkumo, lūpos ar veidas mėlsta, atsiranda stiprus krūtinės skausmas, alpimas, labai greitas ar nereguliarus pulsas su silpnumu, sumišimas. Taip pat būtina nedelsiant kviesti pagalbą, jei atsiranda galimi insulto požymiai: staigus veido perkreipimas, rankos ar kojos silpnumas, kalbos sutrikimas, staigus regėjimo praradimas.
Jei Dilatacinė kardiomiopatija jau diagnozuota, verta turėti aiškų veiksmų planą: žinoti, kada didinti ar koreguoti diuretikus tik pagal gydytojo nurodymus, kada registruotis skubiai konsultacijai, o kada kviesti greitąją pagalbą. Įspėjamasis ženklas yra kūno svorio padidėjimas keliais kilogramais per trumpą laiką, didėjantys tinimai, mažėjantis šlapimo kiekis, stiprėjantis kosulys ar dusulys. Reguliarūs vizitai pas kardiologą padeda pastebėti pokyčius anksčiau, negu jie tampa pavojingi.
