Diabetinė polineuropatija
Diabetinė polineuropatija yra viena dažniausių cukrinio diabeto komplikacijų, pažeidžianti periferinius nervus, dažniausiai pėdose ir blauzdose. Ji gali prasidėti nepastebimai - lengvu tirpimu ar deginimu, tačiau negydoma didina žaizdų, opų, infekcijų ir net amputacijų riziką. Gera žinia ta, kad ankstyvas atpažinimas, gliukozės kontrolė ir tinkama pėdų priežiūra gali reikšmingai sulėtinti ligos progresavimą ir sumažinti skausmą.
Diabetinė polineuropatija - tai dėl cukrinio diabeto išsivystantis daugybinis periferinių nervų pažeidimas. Periferiniai nervai yra tarsi laidai, kuriais informacija keliauja tarp galvos bei nugaros smegenų ir kūno: jie padeda jausti prisilietimą, temperatūrą, skausmą, leidžia judinti raumenis ir reguliuoja kai kurias automatinės nervų sistemos funkcijas, pavyzdžiui, prakaitavimą ar kraujagyslių tonusą.
Sergant diabetu, ilgą laiką padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje pažeidžia smulkiąsias kraujagysles, maitinančias nervus, ir tiesiogiai veikia nervines skaidulas. Nervai gauna mažiau deguonies, juose kaupiasi medžiagų apykaitos produktai, didėja oksidacinis stresas ir uždegiminiai procesai. Dėl to nerviniai impulsai perduodami lėčiau arba neteisingai: žmogus gali jausti deginimą, dilgčiojimą, skausmą, o vėliau - nejautrą.
Dažniausiai Diabetinė polineuropatija yra simetrinė ir prasideda nuo tolimiausių kūno vietų - pirštų, padų, pėdų. Dažnai sakoma, kad simptomai pasiskirsto „kojinių“ principu: pirmiausia pėdose, vėliau kyla aukštyn blauzdomis. Rankos paprastai pažeidžiamos vėliau, jei liga progresuoja ilgiau.
Svarbu suprasti, kad skausmas nėra vienintelis pavojus. Kartais didžiausia rizika atsiranda tada, kai skausmo nebelieka, nes žmogus nebejaučia nuospaudos, pūslės, įdrėskimo ar per ankštos avalynės spaudimo. Maža žaizdelė gali nepastebimai gilėti, infekuotis ir virsti diabetine pėdos opa. Todėl Diabetinė polineuropatija yra ne tik nervų liga, bet ir svarbi pėdų sveikatos, judėjimo saugumo bei gyvenimo kokybės problema.
- Tirpimas ar „nutirpusių kojų“ pojūtis pėdose, ypač vakare arba naktį.
- Dilgčiojimas, badymas, „skruzdėlių bėgiojimas“ pirštuose ar paduose.
- Deginantis, perštintis arba elektros smūgį primenantis skausmas.
- Padidėjęs jautrumas prisilietimui, kai net paklodė ar kojinės atrodo nemaloniai skausmingos.
- Šalčio ar karščio pojūtis pėdose, nors oda gali būti normalios temperatūros.
- Silpnėjantis skausmo, temperatūros ar vibracijos jutimas.
- Nejautra pėdose, dėl kurios nepastebimos pūslės, įpjovimai, nuospaudos ar nudegimai.
- Pusiausvyros pablogėjimas, netvirtumas vaikštant, ypač tamsoje arba nelygiu paviršiumi.
- Dažnesni užkliuvimai, kritimai, nepasitikėjimas savo žingsniu.
- Raumenų silpnumas pėdose ar blauzdose, rečiau - pėdos deformacijos.
- Sausa, skilinėjanti pėdų oda, ypač kulnuose.
- Nuospaudos, įtrūkimai, spaudimo vietos nuo avalynės.
- Lėčiau gyjančios žaizdos ar pasikartojančios infekcijos.
- Pėdos formos pakitimai, pirštų deformacijos, netolygus krūvio pasiskirstymas.
- Diabetinės pėdos opos rizika, ypač jei kartu sutrikusi kojų kraujotaka.
- Sumažėjęs ar pakitęs pėdų prakaitavimas.
- Staigus galvos svaigimas atsistojus dėl kraujospūdžio kritimo.
- Virškinimo sutrikimai, ankstyvas sotumo jausmas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas.
- Šlapinimosi ar lytinės funkcijos sutrikimai.
- Neįprastai silpnas hipoglikemijos pajutimas, kai mažas gliukozės kiekis kraujyje nesukelia įprastų perspėjančių simptomų.
Pagrindinė priežastis - ilgalaikis padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje. Kuo ilgiau žmogus serga cukriniu diabetu ir kuo dažniau gliukozė būna virš rekomenduojamų ribų, tuo didesnė nervų pažeidimo tikimybė. Vis dėlto Diabetinė polineuropatija nėra vien „cukraus problema“ - ją lemia kelių veiksnių derinys.
Svarbiausi rizikos veiksniai:
• Ilga diabeto trukmė. Rizika didėja bėgant metams, ypač jei diabetas nustatytas seniai arba ilgą laiką buvo nepastebėtas.
• Nepakankama glikemijos kontrolė. Dažni gliukozės svyravimai, aukštas glikuotas hemoglobinas HbA1c, nereguliarus gydymas ar mitybos režimas spartina nervų pažeidimą.
• Aukštas kraujospūdis ir kraujagyslių ligos. Nervams reikia geros kraujotakos. Kai smulkiosios kraujagyslės pažeistos, nervai blogiau aprūpinami deguonimi.
• Padidėjęs cholesterolio ir trigliceridų kiekis. Sutrikusi lipidų apykaita skatina kraujagyslių pažeidimus ir uždegiminius procesus.
• Rūkymas. Nikotinas ir kitos tabako medžiagos blogina kraujotaką, didina oksidacinį stresą ir lėtina žaizdų gijimą.
• Antsvoris ir mažas fizinis aktyvumas. Jie siejami su atsparumu insulinui, uždegimu ir blogesne kraujagyslių būkle.
• Inkstų liga. Diabetinė inkstų liga dažnai rodo, kad smulkiosios kraujagyslės jau yra pažeistos ir kitose kūno vietose.
• Alkoholio vartojimas. Alkoholis pats gali pažeisti nervus ir pabloginti vitaminų, ypač B grupės, įsisavinimą.
• Vitaminų trūkumas ir kitos ligos. Vitamino B12 stoka, skydliaukės sutrikimai, kai kurios autoimuninės ar infekcinės ligos gali sukelti panašius simptomus arba sustiprinti diabetinį nervų pažeidimą.
Diabetinė polineuropatija gali išsivystyti tiek sergant 1 tipo, tiek 2 tipo cukriniu diabetu. Sergant 2 tipo diabetu, ji kartais nustatoma jau diagnozės metu, nes gliukozės padidėjimas gali būti buvęs ilgai nepastebėtas.
Diabetinė polineuropatija nustatoma remiantis paciento nusiskundimais, pėdų apžiūra, neurologiniu ištyrimu ir, prireikus, papildomais tyrimais. Gydytojui svarbu ne tik patvirtinti nervų pažeidimą, bet ir įvertinti pėdų opų riziką bei atmesti kitas galimas simptomų priežastis.
Pokalbio metu gydytojas klausia, kada prasidėjo tirpimas ar skausmas, ar simptomai simetriški, ar stiprėja naktį, ar yra pusiausvyros sutrikimų, žaizdų, ankstesnių pėdų opų. Taip pat aptariama diabeto trukmė, gliukozės kontrolė, vaistai, alkoholio vartojimas, gretutinės ligos.
Apžiūros metu vertinama:
• pėdų oda - ar nėra įtrūkimų, nuospaudų, pūslių, žaizdų, infekcijos požymių;
• pėdų forma ir avalynės spaudimo vietos;
• pulsas pėdose, odos temperatūra ir kraujotakos požymiai;
• jutimai - prisilietimo, skausmo, temperatūros, vibracijos;
• sausgyslių refleksai, raumenų jėga, eisena ir pusiausvyra.
Dažnai naudojamas 10 g monofilamento testas. Tai paprastas, neskausmingas tyrimas, kai specialiu plonu siūleliu paliečiamos kelios pėdos vietos. Jei žmogus prisilietimo nejaučia, padidėja pėdos opos rizika. Vibracijos jutimas gali būti tikrinamas kamertonu arba specialiu prietaisu - bioteziometru.
Kraujo tyrimai padeda įvertinti bendrą būklę ir galimas kitas neuropatijos priežastis. Dažniausiai tiriamas glikuotas hemoglobinas HbA1c, gliukozė, inkstų funkcijos rodikliai, lipidograma, vitaminas B12, skydliaukės funkcija, kartais kepenų rodikliai, uždegimo žymenys ar kiti tyrimai pagal situaciją.
Jei simptomai neįprasti - pavyzdžiui, labai greitai progresuoja, yra ryškiai vienpusiai, prasideda rankose, pasireiškia didelis raumenų silpnumas arba stiprus nugaros skausmas - gali būti atliekami nervų laidumo tyrimai ir elektromiografija. Šie tyrimai padeda įvertinti, kaip nervai perduoda impulsus ir ar nėra kitų neurologinių ligų. Magnetinio rezonanso tomografija ar kompiuterinė tomografija paprastai nėra būtinos tipinei diabetinei polineuropatijai, tačiau gali būti skiriamos, jei įtariama stuburo, galvos smegenų ar kita struktūrinė priežastis.
Diabetinė polineuropatija gydoma keliais lygmenimis: siekiama sulėtinti nervų pažeidimą, sumažinti skausmą, apsaugoti pėdas ir išlaikyti kuo geresnį judėjimą. Visiškai atkurti jau pažeistus nervus ne visada įmanoma, tačiau daugeliui žmonių galima aiškiai pagerinti savijautą ir sumažinti komplikacijų riziką.
Svarbiausias gydymo pagrindas - gera diabeto kontrolė. Tai reiškia individualiai parinktą gliukozės tikslą, reguliarų savikontrolės ar nuolatinio gliukozės matavimo duomenų vertinimą, tinkamai vartojamus vaistus, mitybos planą ir fizinį aktyvumą. Labai staigus gliukozės sumažinimas kai kuriems pacientams gali laikinai sustiprinti neuropatinį skausmą, todėl gydymo korekcijos turi būti nuoseklios ir prižiūrimos gydytojo.
Neuropatiniam skausmui gydyti įprasti vaistai nuo skausmo, tokie kaip paracetamolis ar nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, dažnai padeda menkai. Dažniau skiriami vaistai, veikiantys nervinio skausmo mechanizmus:
• duloksetinas;
• pregabalinas;
• gabapentinas;
• amitriptilinas ar kiti tricikliai antidepresantai, jei jie tinka konkrečiam pacientui;
• vietiniai preparatai, pavyzdžiui, lidokaino pleistrai ar kapsaicino priemonės, kai skausmas lokalus.
Šie vaistai parenkami individualiai, atsižvelgiant į amžių, inkstų funkciją, mieguistumą, galvos svaigimą, kitus vartojamus vaistus ir gretutines ligas. Jų tikslas dažniausiai yra ne visiškai „išjungti“ pojūčius, o sumažinti skausmą tiek, kad pagerėtų miegas, judėjimas ir kasdienė veikla.
Pėdų priežiūra yra tokia pat svarbi kaip vaistai. Rekomenduojama kasdien apžiūrėti pėdas, taip pat ir tarpupirščius bei padus; jei sunku pasilenkti, galima naudoti veidrodėlį arba paprašyti artimo žmogaus pagalbos. Kojos plaunamos drungnu vandeniu, atsargiai nusausinamos, ypač tarp pirštų. Sausą odą verta tepti drėkinamuoju kremu, bet ne tarpupirščiuose, kad nesikauptų drėgmė.
Avalynė turi būti patogi, pakankamai plati, be spaudžiančių siūlių ar kietų kraštų. Prieš aunantis verta patikrinti, ar bate nėra akmenuko, raukšlės ar kito dirgiklio. Nerekomenduojama vaikščioti basomis, net namuose. Nagus saugiausia kirpti tiesiai, ne per trumpai; jei yra deformacijų, prastas matymas ar anksčiau buvusių opų, geriau kreiptis į pėdų priežiūros specialistą.
Gyvensenos pokyčiai taip pat turi realią reikšmę. Reguliarus fizinis aktyvumas gerina gliukozės kontrolę, kraujotaką ir pusiausvyrą. Tinka vaikščiojimas, plaukimas, važiavimas dviračiu, jėgos ir pusiausvyros pratimai, tačiau esant pėdų opoms ar dideliam deformacijų pavojui krūvis turi būti parenkamas atsargiai. Rūkymo nutraukimas, kraujospūdžio ir cholesterolio kontrolė mažina kraujagyslių pažeidimą ir padeda apsaugoti pėdas.
Jei jau atsirado žaizda ar opa, gydymas turi būti pradėtas greitai. Gali reikėti žaizdos valymo, tvarsčių, spaudimo nuėmimo specialia avalyne ar įtvarais, antibiotikų, kraujotakos įvertinimo, kartais chirurginio gydymo. Savarankiškai gydyti gilėjančias diabetinės pėdos žaizdas pavojinga.
Į gydytoją verta kreiptis nelaukiant, jei atsirado naujas pėdų tirpimas, deginimas, dilgčiojimas, skausmas naktį ar pusiausvyros pablogėjimas. Kuo anksčiau Diabetinė polineuropatija atpažįstama, tuo daugiau galimybių sustabdyti jos progresavimą ir išvengti pėdų komplikacijų.
Skubiau kreipkitės į gydytoją ar diabetinės pėdos kabinetą, jei pastebite:
• pėdos žaizdą, pūslę, įtrūkimą ar opą, kuri negyja arba didėja;
• paraudimą, patinimą, šilumą, pūlius ar nemalonų kvapą iš žaizdos;
• juoduojančią ar mėlstančią odą, staiga pakitusią pėdos spalvą;
• stiprų pėdos skausmą arba, priešingai, naujai atsiradusią ryškią nejautrą;
• karščiavimą, šaltkrėtį ar bendrą silpnumą kartu su pėdos infekcijos požymiais;
• staigų pėdos deformacijos atsiradimą, patinimą ir šilumą - tai gali būti Charcot pėdos požymiai;
• dažnus kritimus, ryškų raumenų silpnumą ar greitai progresuojančius neurologinius simptomus.
Net jei nusiskundimų nėra, sergant cukriniu diabetu pėdos turėtų būti profilaktiškai tikrinamos bent kartą per metus, o esant neuropatijai, buvusioms opoms ar kraujotakos sutrikimams - dažniau. Tokia apžiūra dažnai užtrunka neilgai, bet gali padėti išvengti labai rimtų pasekmių.
