Pneumocistinė pneumonija
Pneumocistinė pneumonija - tai oportunistinė plaučių infekcija, kurią sukelia mikroorganizmas Pneumocystis jirovecii. Ši liga ypač pavojinga žmonėms su nusilpusia imunine sistema, pavyzdžiui, sergantiems ŽIV, vėžiu ar persodintais organais. Laiku nediagnozavus ir negydant, gali sukelti sunkų kvėpavimo nepakankamumą.
Pneumocistinė pneumonija (PCP) yra plaučių uždegimas, kurį sukelia grybeliui priskiriamas mikroorganizmas Pneumocystis jirovecii. Šis sukėlėjas pažeidžia plaučių alveoles, todėl pablogėja dujų mainai. Liga dažniausiai pasireiškia žmonėms, kurių imuninė sistema yra susilpnėjusi, ypač sergantiems ŽIV/AIDS, vėžiu (pavyzdžiui, limfoma), gydomiems imunosupresantais po organų transplantacijos, ar ilgai vartojantiems kortikosteroidus. Sveikiems žmonėms pneumocistinė pneumonija pasitaiko itin retai.
- Sausas arba neproduktyvus kosulys
- Progresuojantis dusulys (pirmiausia fizinio krūvio metu, vėliau ir ramybėje)
- Karščiavimas (dažnai aukštas, su šaltkrėčiu)
- Sunkumas kvėpuoti ir greitas pavargimas
- Krūtinės skausmas gilinant kvėpavimą
- Svorio kritimas ir apetito stoka
- Naktinis prakaitavimas
- Cianozė (melsva lūpų ar odos spalva dėl deguonies trūkumo)
Pneumocistinės pneumonijos sukėlėjas Pneumocystis jirovecii yra plačiai paplitęs aplinkoje. Dauguma žmonių su juo susiduria vaikystėje, tačiau sveikas imunitetas sugeba jį kontroliuoti. Ligos išsivystymą lemia imuninės sistemos susilpnėjimas pagrindiniai rizikos veiksniai yra: ŽIV infekcija (ypač kai CD4 limfocitų skaičius nukrenta žemiau 200 ląstelių/µl), piktybiniai navikai, organų transplantacija, ilgalaikis kortikosteroidų ar kitų imunosupresantų vartojimas, lėtinės plaučių ligos, sunkios autoimuninės ligos. Rizika taip pat didesnė vyresnio amžiaus žmonėms ir tiems, kurie patiria ilgalaikį stresą ar netinkamai maitinasi.
Pneumocistinė pneumonija diagnozuojama remiantis simptomais, fizikiniu ištyrimu ir specifiniais tyrimais. Gydytojas gali paskirti krūtinės ląstos rentgenogramą ar kompiuterinę tomografiją - dažnai matomi abipusiai plaučių infiltratai. Tiksliausias būdas patvirtinti diagnozę - bronchoalveolinis plovimas (bronchoskopija), kai iš plaučių paimamas skystis tiriamas mikroskopiškai. Taip pat atliekama PGR (polimerazės grandininė reakcija) iš skreplių ar plovimo mėginio. Kraujo tyrimai rodo deguonies kiekio sumažėjimą ir padidėjusį laktatdehidrogenazės (LDH) aktyvumą. Sergantiesiems ŽIV papildomai vertinamas CD4 limfocitų skaičius.
Pagrindinis pneumocistinės pneumonijos gydymo vaistas yra trimetoprimas-sulfametoksazolas (kotrimoksazolas), skiriamas per burną arba į veną, priklausomai nuo ligos sunkumo. Gydymo kursas paprastai trunka 21 dieną. Jei pacientas netoleruoja šio vaisto, gali būti naudojamos alternatyvos - pentamidinas, dapsonas arba atovakvonas. Sunkiais atvejais, kai išsivysto kvėpavimo nepakankamumas, reikalinga papildoma deguonies terapija arba dirbtinė plaučių ventiliacija. Labai svarbu gydyti pagrindinę ligą, pavyzdžiui, ŽIV infekcijai taikyti antiretrovirusinį gydymą. Profilaktika (trimetoprimas-sulfametoksazolas) rekomenduojama visiems asmenims, kurių imunitetas yra stipriai susilpnėjęs (pavyzdžiui, kai CD4 skaičius mažesnis nei 200 ląstelių/µl).
Būtina skubiai kreiptis į gydytoją, jei atsiranda karščiavimas, dusulys, kosulys ar krūtinės skausmas, ypač jei turite imuninę sistemą silpninančių būklių (pvz., ŽIV, vėžys, imunosupresinis gydymas). Nedelskite, jei kvėpavimas tampa sunkus net ramybėje, jaučiate alpulį, pamėlsta lūpos ar oda (cianozė). Ankstyva diagnostika ir gydymas žymiai pagerina prognozę. Jei jau gydotės nuo pneumocistinės pneumonijos, tačiau simptomai nesumažėja per 3-5 dienas arba pablogėja, apie tai būtina informuoti gydytoją.
