Plaučių plokščialąstelis vėžys
Plaučių plokščialąstelis vėžys yra dažniausia nesmulkialąstelinio plaučių vėžio forma, kuri kyla iš plokščiojo epitelio ląstelių, išklojančių kvėpavimo takus. Ši liga dažnai diagnozuojama pažengusioje stadijoje, todėl ankstyvas atpažinimas ir savalaikis gydymas gali iš esmės pagerinti prognozę.
Plaučių plokščialąstelis vėžys (angl. squamous cell lung carcinoma) yra vienas iš nesmulkialąstelinio plaučių vėžio potipių. Jis atsiranda, kai plokščiosios epitelio ląstelės, esančios didžiuosiuose kvėpavimo takuose (bronchuose), ima nekontroliuojamai dalytis. Šis vėžys dažniausiai lokalizuojasi centrinėje plaučių dalyje, prie didžiųjų bronchų, ir gali sukelti kvėpavimo takų obstrukciją, atelektazę ar antrines infekcijas. Dėl savo augimo pobūdžio jis linkęs plisti į limfmazgius ir toliau į kitus organus.
- Nuolatinis kosulys, kuris nepraeina per kelias savaites
- Užkimimas ar balso pasikeitimas
- Skausmas krūtinėje, ypač giliai įkvepiant ar kosint
- Kraujo atkosėjimas (hemoptizė)
- Dusulys, kuris stiprėja fizinio krūvio metu
- Nepaaiškinamas svorio kritimas ir apetito stoka
- Pasikartojančios plaučių infekcijos, tokios kaip pneumonija ar bronchitas
- Nuovargis ir bendras silpnumas
Pagrindinė plaučių plokščialąstelinio vėžio priežastis yra rūkymas - iki 90% atvejų susiję su aktyviu ar pasyviu tabako dūmų poveikiu. Kiti rizikos veiksniai: radono dujų poveikis namuose ar darbo vietoje, asbesto, chromo, nikelio ar arseno junginiai, lėtinės plaučių ligos (pvz., LOPL), susilpnėjęs imunitetas. Nors paveldimumo vaidmuo nėra visiškai aiškus, asmenys, kurių šeimoje buvo plaučių vėžio atvejų, turi šiek tiek didesnę riziką.
Įtariant plaučių plokščialąstelinį vėžį, atliekama krūtinės ląstos rentgenograma ir kompiuterinė tomografija (KT). Diagnozei patvirtinti būtina bronchoskopija su biopsija - mėginio paėmimu iš naviko. Papildomai gali būti atliekama pozitronų emisijos tomografija (PET) ligos išplitimui įvertinti. Taip pat tiriami limfmazgiai (mediastinoskopija) ir atliekami kraujo tyrimai. Nustačius vėžio ląsteles, atliekamas imunohistocheminis tyrimas, siekiant patvirtinti plokščialąstelinį subti pą.
Gydymo taktika priklauso nuo ligos stadijos, paciento bendros būklės ir naviko išplitimo. I-II stadijose dažniausiai taikomas chirurginis naviko pašalinimas (lobektomija ar pneumonektomija). III stadijoje derinama chemoterapija, radioterapija ir, kai tinka, imunoterapija. IV stadijoje (metastazavęs vėžys) pagrindinis gydymas yra sisteminis - chemoterapija kartu su imunoterapiniais vaistais (pvz., pembrolizumabu ar nivolumabu). Taip pat gali būti taikoma tikslinė terapija, jei navike nustatomi specifiniai genetiniai pakitimai. Po gydymo svarbi ilgalaikė stebėsena ir paliatyvi pagalba simptomams mažinti.
Būtina nedelsiant konsultuotis su šeimos gydytoju ar pulmonologu, jei: kosulys trunka ilgiau nei 3 savaites, atsiranda kraujo skrepliuose, jaučiamas nepraeinantis dusulys, staigus svorio kritimas ar užkimimas. Rūkantiems ar buvusiems rūkaliams, sulaukus 50-80 metų, rekomenduojama profilaktinė plaučių patikra mažos dozės KT kasmet - tai gali padėti nustatyti vėžį dar ankstyvoje stadijoje.
