Hiperkalcemija
Hiperkalcemija - tai būklė, kai kraujyje yra per daug kalcio. Kalcis būtinas kaulams, raumenims, nervams ir širdžiai, tačiau jo perteklius gali sutrikdyti inkstų, virškinimo sistemos, smegenų ir širdies veiklą. Lengva hiperkalcemija kartais nesukelia jokių pojūčių, bet ryškesnė ar greitai išsivysčiusi būklė gali būti pavojinga ir reikalauti skubaus gydymo.
Hiperkalcemija reiškia padidėjusią kalcio koncentraciją kraujyje. Dažniausiai vertinamas bendras kalcio kiekis, tačiau svarbus ir jonizuotas kalcis - aktyvioji kalcio forma, tiesiogiai veikianti ląsteles. Kalcio pusiausvyrą organizme reguliuoja prieskydinės liaukos, inkstai, žarnynas, kaulai ir vitaminas D.
Kai kalcio kraujyje tampa per daug, organizmas ne visada pajėgia greitai jį pašalinti. Inkstai pradeda išskirti daugiau kalcio su šlapimu, todėl gali atsirasti troškulys, dažnas šlapinimasis, dehidratacija ir inkstų akmenys. Nervų sistema į kalcio perteklių reaguoja nuovargiu, mieguistumu, sulėtėjusiu mąstymu, o sunkiais atvejais - sumišimu ar sąmonės sutrikimu. Virškinimo sistema gali reaguoti pykinimu, vidurių užkietėjimu, pilvo skausmu. Širdžiai hiperkalcemija taip pat svarbi, nes ji gali keisti širdies ritmą ir elektrokardiogramos rodiklius.
Hiperkalcemija nėra viena liga - tai laboratorinis ir klinikinis požymis, rodantis, kad organizme sutriko kalcio apykaita. Dažniausios priežastys yra pirminis hiperparatiroidizmas, kai prieskydinės liaukos gamina per daug parathormono, ir piktybinės ligos. Todėl nustačius padidėjusį kalcį svarbu ne tik sumažinti jo kiekį, bet ir išsiaiškinti pagrindinę priežastį.
- Gali nesukelti jokių simptomų ir būti nustatoma atsitiktinai atlikus kraujo tyrimą.
- Nuovargis, sumažėjusi energija, silpnumas.
- Lengvas troškulys, dažnesnis šlapinimasis.
- Sumažėjęs apetitas, neaiškus diskomfortas pilve.
- Vidurių užkietėjimas.
- Sunkiau susikaupti, prastesnė nuotaika.
- Stiprus troškulys ir gausus šlapinimasis, ypač naktį.
- Pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas.
- Raumenų silpnumas, vangumas.
- Kaulų skausmai, ypač jei priežastis susijusi su prieskydinėmis liaukomis ar kaulų pažeidimu.
- Inkstų akmenys, skausmas šone, kraujas šlapime.
- Galvos skausmas, mieguistumas, sulėtėjęs mąstymas.
- Sumišimas, dezorientacija, ryškus mieguistumas.
- Širdies ritmo sutrikimai, permušimai, silpnumo priepuoliai.
- Sunki dehidratacija, labai mažas šlapimo kiekis.
- Sąmonės sutrikimas ar koma.
- Ūminis inkstų funkcijos pablogėjimas.
Dažniausia ilgalaikės hiperkalcemijos priežastis ambulatorinėje praktikoje yra pirminis hiperparatiroidizmas. Tai būklė, kai viena ar kelios prieskydinės liaukos gamina per daug parathormono. Parathormonas didina kalcio kiekį kraujyje, skatindamas kalcio išsiskyrimą iš kaulų, jo pasisavinimą žarnyne ir sulaikymą inkstuose. Ši būklė dažniau nustatoma vyresniems žmonėms ir moterims po menopauzės.
Kita svarbi priežastis - piktybinės ligos. Kai kurie navikai išskiria į parathormoną panašias medžiagas arba pažeidžia kaulus, todėl kalcis patenka į kraują. Hiperkalcemija gali pasireikšti sergant plaučių, krūties, inkstų vėžiu, daugybine mieloma ir kitomis onkologinėmis ligomis.
Hiperkalcemiją gali sukelti ir per didelis vitamino D ar kalcio papildų vartojimas, ypač kartu su šarminančiais preparatais. Kai kuriems žmonėms kalcis padidėja vartojant tiazidinius diuretikus ar litį. Rečiau priežastis būna granulomatozinės ligos, pavyzdžiui, sarkoidozė ar tuberkuliozė, kai organizme aktyvinamas vitaminas D ir sustiprėja kalcio pasisavinimas.
Riziką didina ilgalaikis nejudrumas, ypač žmonėms, turintiems padidėjusią kaulų apykaitą, lėtinė inkstų liga, endokrininės ligos, tokios kaip hipertireozė ar antinksčių nepakankamumas. Retesnė genetinė priežastis - šeiminė hipokalciurinė hiperkalcemija, kai kalcis kraujyje būna padidėjęs, bet su šlapimu jo išskiriama mažai.
Hiperkalcemija paprastai nustatoma atlikus kraujo tyrimą. Gydytojas vertina bendrą kalcio kiekį, albuminą ir, jei reikia, apskaičiuoja koreguotą kalcį. Kai situacija neaiški arba paciento būklė sunki, tiriamas jonizuotas kalcis, kuris tiksliau parodo biologiškai aktyvų kalcio kiekį.
Svarbiausias tyrimas ieškant priežasties yra parathormonas. Jei parathormonas padidėjęs arba netinkamai normalus esant aukštam kalciui, dažniausiai įtariamas pirminis hiperparatiroidizmas. Jei parathormonas sumažėjęs, ieškoma kitų priežasčių: piktybinės ligos, vitamino D pertekliaus, granulomatozinių ligų, vaistų poveikio.
Dažnai atliekami papildomi tyrimai: kreatininas ir glomerulų filtracijos greitis inkstų funkcijai įvertinti, fosforo ir magnio kiekis, 25-hidroksivitaminas D, kartais 1,25-dihidroksivitaminas D, parathormoną primenantis peptidas, skydliaukės tyrimai. Šlapimo tyrimai, ypač 24 valandų šlapimo kalcis arba kalcio ir kreatinino santykis, padeda atskirti pirminį hiperparatiroidizmą nuo šeiminės hipokalciurinės hiperkalcemijos.
Jei įtariami inkstų akmenys, gali būti atliekamas inkstų ultragarsinis tyrimas arba kompiuterinė tomografija. Vertinant kaulų būklę gali būti skiriama kaulų mineralinio tankio tyrimas. Jei planuojamas prieskydinės liaukos chirurginis gydymas, gali būti atliekamas kaklo ultragarsinis tyrimas, prieskydinių liaukų scintigrafija ar kiti vaizdiniai tyrimai. Įtariant onkologinę priežastį, tyrimų apimtis parenkama individualiai - gali reikėti krūtinės ląstos rentgenogramos, kompiuterinės tomografijos, kraujo baltymų elektroforezės ar kitų tyrimų.
Gydymas priklauso nuo kalcio kiekio, simptomų, hiperkalcemijos išsivystymo greičio ir priežasties. Lengva, simptomų nesukelianti hiperkalcemija dažnai gydoma planine tvarka: peržiūrimi vartojami vaistai ir papildai, rekomenduojama pakankamai skysčių, stebimi kraujo bei šlapimo tyrimai.
Jei hiperkalcemija ryški arba žmogus jaučiasi blogai, dažnai reikalingas gydymas ligoninėje. Pirmas žingsnis paprastai yra skysčių atstatymas į veną, dažniausiai fiziologiniu tirpalu, nes dehidratacija dar labiau didina kalcio koncentraciją. Kai skysčių kiekis atkurtas, kai kuriais atvejais gali būti skiriami kilpiniai diuretikai, tačiau jie nėra naudojami kaip pirmasis žingsnis be tinkamos hidratacijos.
Greitam, bet trumpalaikiam kalcio sumažinimui gali būti vartojamas kalcitoninas. Kai hiperkalcemija susijusi su navikais ar padidėjusiu kaulų irimu, skiriami bisfosfonatai, pavyzdžiui, zoledrono rūgštis ar pamidronatas. Kai kuriems pacientams, ypač turintiems inkstų funkcijos sutrikimą ar atsparią hiperkalcemiją, gali būti skiriamas denosumabas. Jei priežastis yra vitamino D aktyvumo padidėjimas, pavyzdžiui, sergant sarkoidoze, gali padėti gliukokortikoidai.
Pirminio hiperparatiroidizmo atveju galutinis gydymas dažnai yra padidėjusios prieskydinės liaukos pašalinimas. Operacija svarstoma, jei kalcis reikšmingai padidėjęs, yra inkstų akmenų, sumažėjęs kaulų tankis, pablogėjusi inkstų funkcija arba pacientas jaunesnis. Kai operacija netinka, gali būti skiriamas medikamentinis gydymas, pavyzdžiui, cinakalcetas, ir reguliari stebėsena.
Labai sunkiais atvejais, kai kalcio kiekis pavojingai didelis, yra inkstų nepakankamumas ar kiti gydymo būdai neveiksmingi, gali prireikti dializės. Savarankiškai nutraukti gydytojo paskirtų vaistų ar griežtai riboti kalcio maiste nereikėtų - sprendimai turi būti priimami pagal tyrimus ir konkrečią priežastį.
Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei kraujo tyrime nustatytas padidėjęs kalcio kiekis, net jei jaučiatės gerai. Pakartotinis ir išsamesnis ištyrimas padeda atskirti laikiną pokytį nuo ligos, kurią reikia gydyti.
Skubios pagalbos reikia, jei atsiranda stiprus troškulys, gausus šlapinimasis, nuolatinis vėmimas, ryškus silpnumas, sumišimas, mieguistumas, širdies permušimai, alpimas, labai mažas šlapimo kiekis ar stiprus skausmas šone. Šie požymiai gali rodyti sunkią hiperkalcemiją, dehidrataciją, inkstų pažeidimą ar širdies ritmo sutrikimą.
Nedelskite kreiptis, jei hiperkalcemija nustatyta sergant onkologine liga, lėtine inkstų liga, vartojant daug kalcio ar vitamino D papildų, tiazidinius diuretikus ar litį. Taip pat svarbu pasitarti su gydytoju, jei kartojasi inkstų akmenys, yra nepaaiškinami kaulų skausmai, sumažėjęs kaulų tankis ar dažni lūžiai.
