Gastrinoma
Gastrinoma yra reta neuroendokrininė naviko forma, kuri gamina per didelius kiekius hormono gastrino. Šis navikas dažniausiai susidaro kasoje arba dvylikapirštėje žarnoje ir sukelia Zollingerio-Ellisono sindromą, kuriam būdinga sunki, pasikartojanti pepsinė opaligė ir rėmuo. Ankstyva diagnostika ir tinkamas gydymas gali padėti išvengti sunkių komplikacijų.
Gastrinoma yra navikas, kuris atsiranda iš neuroendokrininių ląstelių, dažniausiai kasoje ar dvylikapirštėje žarnoje. Šios ląstelės pradeda nekontroliuojamai gaminti gastriną - hormoną, skatinantį skrandžio rūgšties sekreciją. Per didelis gastrino kiekis sukelia jos gamybos sutrikimą, dėl kurio atsiranda daugybinės skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, ilgainiui gali pažeisti ir kitus virškinamojo trakto organus. Nors gastrinoma yra reta, ji gali būti tiek gerybinė, tiek piktybinė, o maždaug trečdaliu atvejų ji yra daugybinės endokrininės neoplazijos tipo 1 (MEN1) sindromo dalis.
- Pasikartojančios ir sunkiai gydomos pepsinių opų skausmai (vėliau, skrandžio, dvylikapirštės žarnos srityse).
- Rėmuo, rūgšties refliuksas ir deginimo pojūtis krūtinėje.
- Viduriavimas, dažnai vandeningas, atsirandantis dėl per didelio rūgšties kiekio plonojoje žarnoje.
- Kraujavimas iš virškinamojo trakto (juodos, deguto spalvos išmatos, kraujas vėmaluose).
- Staigus stiprus pilvo skausmas, rodantis opų perforaciją.
- Svorio kritimas dėl prasto virškinimo ir maistinių medžiagų įsisavinimo.
Tiksli gastrinomos priežastis dažnai nežinoma. Dauguma atvejų yra sporadiniai, t. y. atsiranda be paveldimo polinkio. Tačiau maždaug 20-30 % gastrinomų yra susijusios su daugybine endokrinine neoplazija 1 tipo (MEN1) - genetiniu sindromu, kuris padidina navikų, įskaitant kasos ir hipofizės navikus, riziką. Rizikos veiksniai apima šeiminę MEN1 anamnezę, nors konkretūs aplinkos ar gyvensenos veiksniai nėra aiškūs.
Diagnozė pradedama nuo gastrino koncentracijos kraujyje nustatymo nevalgius - jos lygis sergant yra žymiai padidėjęs. Įtarus gastrinomą, atliekamas sekretino arba kalcio stimuliavimo testas, siekiant patvirtinti per didelę gastrino gamybą. Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos vertinamos endoskopijos metu. Naviko lokalizacijai nustatyti naudojami vaizdiniai tyrimai: kompiuterinė tomografija (KT), magnetinio rezonanso tomografija (MRT) arba endoskopinė ultragarsinė diagnostika. Kartais taikoma somatostatino receptorių scintigrafija (OctreoScan), leidžianti aptikti net mažus navikus.
Pagrindinis sergant gastrinoma yra rūgšties sekrecijos slopinimas - skiriami protonų siurblio inhibitoriai (pvz., omeprazolas), dažnai didelėmis dozėmis. Jei navikas lokalizuotas ir nėra metastazių, atliekama chirurginė rezekcija - vienintelis galimas radikalus gydymas. Esant metastazavusiai ligai arba jei navikas neoperuotinas, taikoma gydymo somatostatino analogais (oktreotidu) terapija, kuri mažina gastrino sekreciją ir stabdo naviko augimą. Chemoterapija, tikslinė terapija arba abliaciniai metodai (pvz., radiodažnuminė abliacija) gali būti svarstomi pažengusiais atvejais. Be to, būtina stebėti paciento būklę ir periodiškai tikrinti naviko žymenis.
Skubios medicininės pagalbos reikia, jei atsiranda staigus, itin stiprus pilvo skausmas, vėmimas krauju arba juodos, deguto spalvos išmatos - tai gali reikšti opų perforaciją ar kraujavimą. Taip pat verta pasikonsultuoti su gydytoju, jei nuolat kamuoja rėmuo, pasikartojančios opos, nepaaiškinamas viduriavimas ar svorio kritimas, nepaisant įprasto gydymo. Pacientams, kuriems šeimoje yra buvęs MEN1 sindromas, rekomenduojama reguliari patikra, net jei jie dar neturi simptomų.
