Plaučių adenokarcinoma
Plaučių adenokarcinoma yra dažniausias plaučių vėžio tipas, sudarantis apie 40% visų plaučių vėžio atvejų. Skirtingai nuo kitų plaučių vėžio formų, ji dažnai diagnozuojama nerūkantiems asmenims ir moterims. Ši liga dažnai ilgą laiką nesukelia ryškių simptomų, todėl ankstyva diagnostika yra ypač svarbi sėkmingam gydymui.
Plaučių adenokarcinoma yra piktybinis navikas, kuris prasideda ląstelėse, išskiriančiose gleives (adeno - liaukinės ląstelės). Šis vėžys dažniausiai atsiranda periferinėse plaučių dalyse, priešingai nei centriniai navikai, kurie dažniau būna susiję su rūkymu. Adenokarcinoma gali plisti į limfmazgius, smegenis, kaulus, kepenis ir antinksčius. Dėl lėto augimo pradinėse stadijose simptomai dažnai būna nežymūs arba jų visai nėra, o tai apsunkina ankstyvą diagnostiką.
- Ilgalaikis kosulys, kuris nepraeina
- Skrepliai su krauju (hemoptizė)
- Krūtinės skausmas, kuris stiprėja giliai kvėpuojant ar kosint
- Dusulys ir švokštimas
- Nuovargis ir silpnumas
- Svorio netekimas be aiškios priežasties
- Apetito stoka
- Pasikartojančios plaučių infekcijos (bronchitas, pneumonija)
- Kaulų skausmas (jei metastazavę į kaulus)
- Galvos skausmai ar neurologiniai simptomai (jei metastazavę į smegenis)
Pagrindinė plaučių adenokarcinomos priežastis yra rūkymas, tačiau ši liga dažna ir tarp nerūkančiųjų. Kiti rizikos veiksniai: ilgalaikis pasyvus rūkymas, radono dujų poveikis (ypač uždaruose rūsiuose), asbesto, arseno, chromo ar kancerogeninių cheminių medžiagų įkvėpimas darbo vietoje, genetinė polinkis amžius (dažniau serga vyresni nei 60 metų) ir plaučių ligos (pvz., lėtinė obstrukcinė plaučių liga).
Diagnozė pradedama nuo išsamios ligos istorijos ir fizinio tyrimo. Pagrindiniai tyrimai: krūtinės ląstos rentgenograma, kompiuterinė tomografija (KT), kuri leidžia įvertinti naviko dydį ir plitimą. Įtariant adenokarcinomą, atliekama biopsija (bronchoskopija arba adatinė biopsija). Vėžio stadijai nustatyti naudojama pozitronų emisijos tomografija (PET), magnetinis rezonansas (MRT) smegenims ir kaulų scintigrafija. Taip pat tiriami genetiniai mutacijų žymenys (EGFR, ALK, ROS1), nes jie svarbūs parenkant tikslinę terapiją.
Gydymo planas priklauso nuo ligos stadijos, paciento bendros sveikatos būklės ir genetinių naviko ypatybių. Ankstyvose stadijose taikoma chirurginė operacija - naviko ir dalies plaučių pašalinimas (lobektomija ar pneumonektomija). Vėlesnėse stadijose skiriama chemoterapija, radioterapija, tikslinė terapija (jei nustatytos EGFR, ALK, ROS1 mutacijos) arba imunoterapija (pvz., pembrolizumabas). Naujausi gydymo metodai, tokie kaip radijo dažnio abliacija, taikoma mažiems navikams. Gydytojų komanda gali pasiūlyti dalyvavimą klinikiniuose tyrimuose.
Būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją, jei atsiranda šie simptomai: kraujas skrepliuose (net jei tik vienas kartas), nepaaiškinamas svorio kritimas per pastaruosius mėnesius, nuolatinis kosulys, trunkantis ilgiau nei 3 savaites, krūtinės skausmas, kuris stiprėja giliai kvėpuojant, nuolatinis dusulys ar švokštimas. Jei turite rūkymo patirties (ypač daug metų) arba artimųjų, sergančių plaučių vėžiu, rekomenduojama reguliariai tikrintis. Ankstyva diagnostika išgelbėja gyvybes.
