Nesmulkialąstelis plaučių vėžys
Nesmulkialąstelis plaučių vėžys (NSCLC) yra dažniausia plaučių vėžio forma, sudaranti apie 85 % visų atvejų. Ši liga kyla iš plaučių epitelio ląstelių ir dažnai ilgą laiką būna besimptomė, todėl diagnozuojama vėlyvose stadijose. Laiku atpažinus simptomus ir pradėjus gydymą, galima pagerinti išgyvenamumo prognozę.
Nesmulkialąstelis plaučių vėžys (NSCLC) yra piktybinis navikas, pradedantis augti plaučių audinyje. Jis skirstomas į keletą potipių: plokščialąstelinė karcinoma, adenokarcinoma ir stambialąstelinė karcinoma. Skirtingai nuo smulkialąstelinio plaučių vėžio, NSCLC auga lėčiau ir rečiau metastazuoja ankstyvose stadijose, tačiau dažnai nustatomas tik tada, kai jau yra išplitęs į limfmazgius ar kitus organus. Ligos vystymąsi gali lėmti ilgalaikis rūkymas, taršos veiksniai ar genetinis polinkis.
- Nuolatinis kosulys, kuris laikui bėgant stiprėja
- Skreplių atkosėjimas su kraujo priemaiša
- Pasikartojančios plaučių infekcijos (bronchitas, pneumonija)
- Skausmas krūtinėje, ypač giliai kvėpuojant ar kosint
- Dusulys, švokštimas
- Neaiškios kilmės svorio kritimas ir apetito stoka
- Nuovargis, silpnumas
- Užkimęs balsas arba rijimo pasunkėjimas
Pagrindinė nesmulkialąstelinio plaučių vėžio priežastis yra rūkymas - tiek aktyvus, tiek pasyvus. Tabako dūmuose esančios kancerogeninės medžiagos pažeidžia plaučių ląstelių DNR, sukeldamos nekontroliuojamą dalijimąsi. Kiti rizikos veiksniai: radono dujų poveikis namuose, asbestas, oro tarša, cheminių medžiagų (pvz., arseno, nikelio) įkvėpimas darbo vietoje. Taip pat svarbų vaidmenį vaidina amžius - dauguma atvejų nustatoma vyresniems nei 60 metų žmonėms. Žmonėms, sergantiems lėtine obstrukcine plaučių liga (LOPL) arba turintiems šeiminę plaučių vėžio anamnezę, rizika yra didesnė.
Įtariant nesmulkialąstelinį plaučių vėžį, gydytojas pirmiausia atlieka išsamų klinikinį ištyrimą ir paskiria krūtinės ląstos rentgenogramą. Įtarus naviką, atliekama kompiuterinė tomografija (KT) su kontrastu. Būtinas histologinis patvirtinimas: naviko biopsija (adatinė biopsija, bronchoskopija arba chirurginė biopsija) ir citologinis skreplių tyrimas. Molekuliniai tyrimai (pvz., EGFR, ALK, ROS1 mutacijų nustatymas) padeda parinkti tikslinį gydymą. Stadijai nustatyti gali būti atliekama pozitronų emisijos tomografija (PET) ir smegenų magnetinis rezonansas (MRT), siekiant įvertinti metastazes.
Gydymas priklauso nuo ligos stadijos, naviko potipio ir paciento būklės. Ankstyvose stadijose (I-II) taikomas chirurginis naviko pašalinimas (lobektomija, segmentektomija). Po operacijos gali būti skiriama adjuvantinė chemoterapija. Vietiškai išplitusiam vėžiui (III stadija) dažnai taikoma chemospindulinė terapija. Pažengusiam ar metastazavusiam vėžiui (IV stadija) skiriama sisteminė terapija: chemoterapija, tiksliniai vaistai (jei nustatyta specifinė mutacija) arba imunoterapija. Naujausi gydymo metodai, tokie kaip imuninės kontrolės taškų inhibitoriai (pvz., pembrolizumabas, nivolumabas), žymiai prailgina pacientų išgyvenamumą. Taip pat svarbi paliatyvi pagalba - skausmo kontrolė, kvėpavimo funkcijos palaikymas ir psichologinė parama.
Nedelsdami kreipkitės į šeimos gydytoją ar pulmonologą, jei pastebite bet kurį iš šių simptomų: kosulys, trunkantis ilgiau nei 3 savaites; atsikosėjimas krauju; nepaaiškinamas svorio kritimas; nuolatinis krūtinės skausmas; dusulys, kuris blogėja. Ypatingai atidūs turėtų būti ilgalaikiai rūkaliai ir asmenys, turintys plaučių vėžio rizikos veiksnių. Ankstyva diagnostika gali išgelbėti gyvybę.
