Kepenų nepakankamumas
Kepenų nepakankamumas - tai būklė, kai kepenys nebegali atlikti svarbiausių savo funkcijų: valyti kraujo nuo toksinų, gaminti krešėjimo baltymų, reguliuoti medžiagų apykaitos ir dalyvauti virškinime. Liga gali vystytis lėtai per daugelį metų arba atsirasti staiga, todėl ją būtina vertinti rimtai. Laiku atpažinus simptomus ir pradėjus gydymą, galima sumažinti komplikacijų riziką ir kai kuriais atvejais išgelbėti gyvybę.
Kepenų nepakankamumas reiškia, kad didelė kepenų ląstelių dalis yra pažeista ir organas nebesugeba palaikyti normalaus organizmo darbo. Kepenys yra tarsi pagrindinė organizmo laboratorija: jos skaido vaistus ir alkoholį, neutralizuoja toksines medžiagas, gamina tulžį, kaupia vitaminus ir glikogeną, reguliuoja cholesterolio bei hormonų apykaitą, taip pat gamina baltymus, reikalingus kraujo krešėjimui.
Kai šios funkcijos sutrinka, organizme pradeda kauptis kenksmingos medžiagos, gali atsirasti kraujavimo sutrikimų, skysčių kaupimasis pilve, smegenų veiklos pokyčiai. Viena pavojingiausių komplikacijų yra kepeninė encefalopatija - būklė, kai dėl toksinų poveikio smegenims žmogus tampa mieguistas, sumišęs, pakinta jo elgesys, o sunkiais atvejais gali ištikti koma.
Kepenų nepakankamumas gali būti ūminis arba lėtinis. Ūminis kepenų nepakankamumas išsivysto per kelias dienas ar savaites, dažnai anksčiau sveikam žmogui. Dažnos priežastys - vaistų perdozavimas, ypač paracetamolio, virusiniai hepatitai, apsinuodijimai ar autoimuninės reakcijos. Lėtinis kepenų nepakankamumas dažniausiai vystosi pamažu, sergant kepenų ciroze, lėtiniu hepatitu, alkoholio sukelta kepenų liga ar metaboline suriebėjusių kepenų liga.
Svarbu žinoti, kad kepenys ilgą laiką gali kompensuoti pažeidimą, todėl pradžioje žmogus gali jaustis beveik normaliai. Simptomai dažnai tampa ryškūs tik tada, kai kepenų atsargos jau smarkiai išsekusios.
- Nuolatinis nuovargis, silpnumas, sumažėjęs darbingumas.
- Apetito stoka, pykinimas, kartumo ar sunkumo jausmas po valgio.
- Svorio kritimas be aiškios priežasties.
- Maudimas ar tempimas dešinėje pašonėje.
- Padidėjęs jautrumas alkoholiui ar vaistams.
- Niežulys, kuris gali stiprėti naktį.
- Odos ir akių baltymų pageltimas, vadinamas gelta.
- Tamsus šlapimas ir šviesios, pilkšvos išmatos.
- Pilvo pūtimas ar skysčio kaupimasis pilvo ertmėje, vadinamas ascitu.
- Kojų, čiurnų ar pėdų tinimas.
- Lengvai atsirandančios mėlynės, kraujavimas iš nosies ar dantenų.
- Raumenų nykimas, bendras išsekimas.
- Mieguistumas dieną, nemiga naktį, sutrikusi orientacija.
- Dirglumas, neįprastas elgesys, sulėtėjusi kalba ar judesiai.
- Rankų drebėjimas, ypač ištiesus plaštakas.
- Stiprus silpnumas, alpimas, sąmonės pritemimas.
- Vėmimas krauju arba juodos, deguto spalvos išmatos.
- Karščiavimas, šaltkrėtis, stiprus pilvo skausmas sergant kepenų liga.
Kepenų nepakankamumas gali atsirasti dėl daugelio priežasčių. Ūminę formą dažnai sukelia toksinis kepenų pažeidimas. Viena žinomiausių priežasčių - per didelė paracetamolio dozė, ypač jei vaistas vartojamas kartu su alkoholiu arba sergant jau esama kepenų liga. Pavojingi gali būti ir kai kurie receptiniai vaistai, maisto papildai, žoliniai preparatai, pramoninės cheminės medžiagos ar nuodingi grybai.
Virusiniai hepatitai A, B, C, D ir E taip pat gali pažeisti kepenis. Kai kurie hepatitai sukelia ūminę ligą, kiti tampa lėtiniai ir ilgainiui gali pereiti į cirozę. Autoimuninis hepatitas pasireiškia tada, kai imuninė sistema klaidingai puola kepenų ląsteles.
Lėtinis kepenų nepakankamumas dažniausiai susijęs su kepenų ciroze. Ją gali sukelti ilgalaikis alkoholio vartojimas, lėtinis virusinis hepatitas, metabolinė su riebalų kaupimusi kepenyse susijusi liga, dažnai lydinti nutukimą, 2 tipo cukrinį diabetą, padidėjusį cholesterolį ar aukštą kraujospūdį.
Rečiau priežastys būna paveldimos ar medžiagų apykaitos ligos, pavyzdžiui, Vilsono liga, hemochromatozė, alfa-1 antitripsino stoka. Riziką didina ir tulžies latakų ligos, ilgalaikis kepenų kraujotakos sutrikimas, širdies nepakankamumas, sepsis, onkologinės ligos ar imunitetą slopinantis gydymas.
Ne kiekvienas rizikos veiksnį turintis žmogus susirgs, tačiau kuo ilgiau kepenys veikiamos žalingo veiksnio, tuo didesnė negrįžtamo pažeidimo tikimybė.
Diagnozė pradedama nuo pokalbio ir apžiūros. Gydytojas klausia apie alkoholio vartojimą, vaistus, papildus, galimą kontaktą su infekcijomis, keliones, ankstesnes kepenų ligas, šeimos ligų istoriją. Apžiūros metu vertinama odos ir akių spalva, pilvo apimtis, tinimai, sąmonės būklė, kraujavimo požymiai.
Svarbiausi yra kraujo tyrimai. Atliekami kepenų fermentų tyrimai, tokie kaip ALT, AST, šarminė fosfatazė ir GGT, bilirubino kiekis, albuminas, bendras baltymas. Labai svarbus krešėjimo rodiklis yra protrombino laikas arba INR - jis parodo, ar kepenys dar gamina pakankamai krešėjimo baltymų. Taip pat tiriamas bendras kraujo tyrimas, elektrolitai, gliukozė, kreatininas, šlapalas, uždegimo rodikliai.
Jei įtariama kepeninė encefalopatija, gali būti vertinamas amoniako kiekis kraujyje, nors sprendimas dažniausiai remiasi bendra klinikine būkle. Ieškant priežasties atliekami virusinių hepatitų žymenys, autoimuniniai antikūnai, geležies, vario apykaitos tyrimai, toksikologiniai tyrimai.
Vaizdiniai tyrimai padeda įvertinti kepenų struktūrą ir kraujotaką. Dažniausiai pradedama nuo pilvo organų echoskopijos. Prireikus atliekama kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija, elastografija kepenų standumui įvertinti. Kai kuriais atvejais reikalinga kepenų biopsija, tačiau ji atliekama tik įvertinus kraujavimo riziką.
Ūminis kepenų nepakankamumas dažnai diagnozuojamas ir gydomas ligoninėje, nes būklė gali keistis labai greitai.
Gydymas priklauso nuo priežasties, ligos greičio ir sunkumo. Pirmas tikslas - sustabdyti kepenų žalojimą. Jei priežastis yra alkoholis, būtina visiškai jo atsisakyti. Jei kepenis pažeidė vaistas ar papildas, jis nutraukiamas. Paracetamolio perdozavimo atveju skiriamas priešnuodis N-acetilcisteinas, kuris veiksmingiausias pradėtas kuo anksčiau.
Virusiniai hepatitai gydomi pagal jų tipą: kai kuriais atvejais skiriami antivirusiniai vaistai, kitais - palaikomasis gydymas. Autoimuniniam hepatitui gali būti reikalingi imuninę sistemą slopinantys vaistai. Sergant metaboline suriebėjusių kepenų liga ypač svarbūs svorio mažinimas, gliukozės ir cholesterolio kontrolė, fizinis aktyvumas.
Komplikacijos gydomos atskirai. Ascitui mažinti gali būti skiriami diuretikai, ribojama druska, kartais atliekamas skysčio pašalinimas iš pilvo ertmės. Kepeninei encefalopatijai gydyti vartojama laktuliozė, kartais rifaksiminas. Kraujavimo iš stemplės venų rizikai mažinti gali būti skiriami beta blokatoriai arba atliekamos endoskopinės procedūros.
Esant sunkiam ūminiam ar pažengusiam lėtiniam kepenų nepakankamumui, žmogus gydomas intensyviosios terapijos skyriuje. Stebimas kvėpavimas, kraujospūdis, smegenų būklė, inkstų funkcija, koreguojami skysčiai ir elektrolitai. Kai kepenys nebegali atsistatyti, svarstoma kepenų transplantacija. Tai sudėtingas, bet daugeliui pacientų gyvybę išsaugantis gydymo būdas.
Gyvensena taip pat yra gydymo dalis: vengti alkoholio, savavališkai nevartoti vaistų, skiepytis nuo hepatito A ir B, laikytis gydytojo nurodytos mitybos, reguliariai tikrintis.
Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei atsiranda nepaaiškinamas nuovargis, gelta, tamsus šlapimas, pilvo didėjimas, kojų tinimas, dažnos mėlynės ar kraujavimas. Ypač svarbu pasitikrinti žmonėms, kurie serga hepatitu, piktnaudžiauja alkoholiu, turi nutukimą, cukrinį diabetą ar jau žinomą kepenų ligą.
Skubios pagalbos reikia nedelsiant, jei žmogus tampa sumišęs, labai mieguistas, sunkiai pažadinamas, vemia krauju, pastebi juodas išmatas, stipriai karščiuoja, jaučia intensyvų pilvo skausmą arba greitai pagelsta oda ir akys. Taip pat būtina skubiai kreiptis, jei galėjo būti perdozuotas paracetamolis ar suvartota nuodingų grybų - laukti simptomų tokiu atveju pavojinga.
Kepenų nepakankamumas nėra būklė, kurią saugu gydyti vien namų priemonėmis. Kuo anksčiau nustatoma priežastis, tuo daugiau galimybių sustabdyti pažeidimą ir išvengti sunkių pasekmių.
