Autonominė neuropatija
Autonominė neuropatija - tai nervų sistemos pažeidimas, sutrikdantis nevalingas organizmo funkcijas: kraujospūdžio reguliavimą, širdies ritmą, virškinimą, šlapinimąsi, prakaitavimą ir lytinę funkciją. Ji dažniausiai vystosi palaipsniui, todėl pirmieji požymiai gali būti priskiriami nuovargiui, amžiui ar kitoms ligoms. Laiku atpažinus šią būklę, galima sumažinti simptomus, išvengti griuvimų, dehidratacijos, šlapimo takų komplikacijų ir pagerinti kasdienę savijautą.
Autonominė neuropatija yra periferinės nervų sistemos dalies - autonominių nervų - pažeidimas. Autonominė nervų sistema veikia tarsi organizmo „automatinis valdymas“: ji reguliuoja procesus, apie kuriuos paprastai negalvojame sąmoningai. Tai širdies susitraukimų dažnis, kraujospūdžio prisitaikymas atsistojus, skrandžio ir žarnyno judesiai, šlapimo pūslės ištuštinimas, prakaito išsiskyrimas, vyzdžių reakcija į šviesą ir lytinė funkcija.
Kai autonominiai nervai pažeidžiami, organai gali gauti per silpnus, per vėlyvus arba netikslius signalus. Pavyzdžiui, atsistojus kraujagyslės turėtų susiaurėti, kad kraujas nenutekėtų į kojas ir smegenys gautų pakankamai kraujo. Esant autonominei neuropatijai, ši reakcija gali būti nepakankama - žmogui svaigsta galva, jis gali apalpti. Jei pažeidžiami virškinimo sistemą valdantys nervai, maistas skrandyje užsibūna ilgiau, atsiranda pykinimas, pilnumo jausmas, viduriavimas arba vidurių užkietėjimas.
Autonominė neuropatija nėra viena konkreti liga - tai sindromas, kurį gali sukelti įvairios priežastys. Dažniausia priežastis yra cukrinis diabetas, ypač kai gliukozės kiekis kraujyje ilgą laiką būna padidėjęs. Tačiau autonominiai nervai gali nukentėti ir dėl autoimuninių ligų, alkoholio poveikio, kai kurių vaistų, infekcijų, vitamino B12 stokos, paveldimų ligų ar neurodegeneracinių sutrikimų.
Pažeidimo apimtis gali būti labai skirtinga. Vieniems žmonėms vyrauja tik lengvas prakaitavimo ar virškinimo sutrikimas, kitiems pasireiškia kelių sistemų simptomai: ortostatinė hipotenzija, širdies ritmo pokyčiai, šlapimo pūslės išsituštinimo problemos, erekcijos sutrikimas, sausos akys ar burna. Dėl to autonominė neuropatija dažnai reikalauja ne vieno specialisto vertinimo - šeimos gydytojo, neurologo, endokrinologo, kardiologo, gastroenterologo ar urologo.
- Galvos svaigimas ar silpnumas atsistojus, ypač ryte, po valgio, karštyje ar po fizinio krūvio.
- Ortostatinė hipotenzija - kraujospūdžio kritimas pakeitus kūno padėtį iš gulimos ar sėdimos į stovimą.
- Alpimas arba pojūtis, kad tuoj nualpsite.
- Neįprastai greitas širdies plakimas ramybėje arba menkas pulso padidėjimas fizinio krūvio metu.
- Nuovargis, sumažėjęs fizinio krūvio toleravimas.
- Ankstyvas sotumo jausmas, net suvalgius nedidelį maisto kiekį.
- Pykinimas, pilvo pūtimas, raugėjimas, kartais vėmimas nesuvirškintu maistu.
- Gastroparezė - sulėtėjęs skrandžio išsituštinimas.
- Vidurių užkietėjimas, viduriavimas arba šių būklių kaitaliojimasis.
- Naktinis viduriavimas, išmatų nelaikymas ar staigus poreikis tuštintis.
- Sunku pradėti šlapintis arba jaučiamas nepilno šlapimo pūslės ištuštinimo pojūtis.
- Dažnos šlapimo takų infekcijos dėl užsilaikančio šlapimo.
- Šlapimo nelaikymas, staigus noras šlapintis.
- Vyrams - erekcijos sutrikimas, ejakuliacijos pokyčiai.
- Moterims - makšties sausumas, skausmas lytinių santykių metu, sumažėjęs susijaudinimas.
- Sumažėjęs prakaitavimas, dėl kurio sunkiau toleruoti karštį.
- Per gausus prakaitavimas, ypač naktį arba valgant.
- Sausa oda, linkusi skilinėti, ypač pėdose.
- Padidėjusi perkaitimo rizika fizinio krūvio ar karšto oro metu.
- Vyzdžių prisitaikymo sutrikimas - sunkiau matyti pereinant iš šviesos į tamsą.
- Sausos akys arba burnos sausumas.
- Hipoglikemijos nejautra sergant cukriniu diabetu - žmogus gali nejausti įprastų sumažėjusio cukraus požymių, tokių kaip drebulys ar širdies plakimas.
- Nestabilumas, griuvimai, baimė vaikščioti dėl alpimo rizikos.
Autonominė neuropatija atsiranda tada, kai pažeidžiamos autonominės nervinės skaidulos. Pažeidimas gali būti metabolinis, uždegiminis, toksinis, mechaninis, paveldimas arba susijęs su kitomis sisteminėmis ligomis.
Dažniausia priežastis yra cukrinis diabetas. Ilgą laiką padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje pažeidžia smulkiąsias kraujagysles, maitinančias nervus, ir tiesiogiai veikia nervines skaidulas. Rizika didėja, jei diabetas trunka daug metų, gliukozės kontrolė nepakankama, kartu yra padidėjęs kraujospūdis, dislipidemija, rūkymas, inkstų liga ar diabetinė periferinė neuropatija.
Kitos galimos priežastys ir rizikos veiksniai:
- Autoimuninės ligos. Autonominė neuropatija gali pasireikšti sergant Sjögreno sindromu, sistemine raudonąja vilklige, celiakija, autoimunine autonomine ganglionopatija ar kitomis imuninės sistemos ligomis.
- Infekcijos. Nervų pažeidimas gali būti susijęs su ŽIV infekcija, Laimo liga, kai kuriomis virusinėmis infekcijomis, rečiau - po infekcijų išsivysčiusiu imuniniu atsaku.
- Alkoholio vartojimas. Ilgalaikis gausus alkoholio vartojimas gali tiesiogiai žaloti nervus ir sukelti vitaminų stoką.
- Vitaminų ir maistinių medžiagų trūkumas. Ypač svarbi vitamino B12 stoka, taip pat gali turėti reikšmės folio rūgšties, tiamino ar kitų medžiagų trūkumas.
- Vaistai ir toksinės medžiagos. Kai kurie chemoterapiniai vaistai, tam tikri antiretrovirusiniai vaistai, toksinai ar sunkieji metalai gali pažeisti periferinius nervus.
- Neurodegeneracinės ligos. Autonominių funkcijų sutrikimai gali būti susiję su Parkinsono liga, daugybine sistemine atrofija ar kitomis nervų sistemos ligomis.
- Baltymų kaupimosi ligos. Amiloidozė gali pažeisti autonominius nervus ir sukelti ryškius kraujospūdžio, virškinimo bei šlapinimosi sutrikimus.
- Paveldimos neuropatijos. Kai kurios retos genetinės ligos pažeidžia jutiminius ir autonominius nervus.
- Amžius ir gretutinės ligos. Vyresnis amžius, inkstų nepakankamumas, kepenų ligos, onkologinės ligos ar ilgalaikės uždegiminės būklės gali didinti nervų pažeidimo tikimybę.
Kartais tikslios priežasties nustatyti nepavyksta. Tokiu atveju būklė vadinama idiopatine autonomine neuropatija, tačiau net ir tada galima gydyti simptomus ir mažinti komplikacijų riziką.
Autonominė neuropatija nustatoma įvertinus simptomus, ligos istoriją, vartojamus vaistus, gretutines ligas ir atlikus tyrimus, kurie parodo autonominės nervų sistemos funkciją. Svarbu pasakyti gydytojui, kada simptomai prasidėjo, kas juos provokuoja, ar būna alpimų, virškinimo sutrikimų, šlapinimosi problemų, lytinės funkcijos pokyčių, ar sergate diabetu, autoimunine liga, ar vartojate alkoholį.
Dažniausiai atliekami tyrimai:
- Kraujospūdžio ir pulso matavimas gulint, sėdint ir stovint. Tai paprastas, bet labai svarbus tyrimas ortostatinei hipotenzijai nustatyti.
- Elektrokardiograma ir Holterio monitoravimas. Vertinamas širdies ritmas, ritmo sutrikimai, pulso kitimas paros metu.
- Širdies ritmo variabilumo tyrimai. Jie parodo, kaip širdies ritmas kinta kvėpuojant, atliekant Valsalvos mėginį ar keičiant kūno padėtį.
- Pasvirimo stalo tyrimas. Pacientas specialiame stale saugiai perkeliamas iš gulimos padėties į vertikalesnę, stebint kraujospūdį, pulsą ir simptomus.
- Prakaitavimo funkcijos tyrimai. Kai kur atliekamas kiekybinis sudomotorinis aksonų reflekso testas arba kiti prakaitavimo vertinimo metodai, padedantys nustatyti smulkiųjų nervinių skaidulų pažeidimą.
- Kraujo tyrimai. Gali būti tiriamas gliukozės kiekis, glikozilintas hemoglobinas, vitaminas B12, folio rūgštis, skydliaukės hormonai, inkstų ir kepenų funkcija, uždegimo rodikliai, autoantikūnai, baltymų frakcijos, tyrimai dėl infekcijų.
- Neurologinis ištyrimas. Vertinami refleksai, jutimai, raumenų jėga, pusiausvyra, požymiai, rodantys kartu esančią periferinę neuropatiją.
- Nervų laidumo tyrimai ir elektromiografija. Šie tyrimai geriau įvertina stambesnių nervinių skaidulų pažeidimą; autonominė neuropatija gali būti ir su normaliais rezultatais, jei pažeistos daugiausia smulkiosios skaidulos.
- Odos biopsija. Kai kuriais atvejais vertinamas smulkiųjų nervinių skaidulų tankis odoje.
- Virškinimo tyrimai. Įtarus gastroparezę, gali būti atliekamas skrandžio išsituštinimo tyrimas, endoskopija, pilvo echoskopija ar kiti tyrimai, kad būtų atmestos kitos priežastys.
- Urologiniai tyrimai. Esant šlapinimosi sutrikimams, atliekamas šlapimo tyrimas, liekamojo šlapimo kiekio įvertinimas echoskopu, prireikus - urodinaminiai tyrimai.
Diagnozė dažnai nustatoma ne vienu tyrimu, o sudedant visą klinikinį vaizdą. Gydytojui svarbu ne tik patvirtinti autonominės funkcijos sutrikimą, bet ir rasti jo priežastį, nes nuo to priklauso gydymo kryptis.
Autonominės neuropatijos gydymas turi du pagrindinius tikslus: gydyti arba kontroliuoti priežastį ir palengvinti konkrečius simptomus. Nervų atsistatymas dažnai yra lėtas, todėl gydymas paprastai būna nuoseklus, ilgalaikis ir pritaikytas individualiai.
Jei autonominė neuropatija susijusi su cukriniu diabetu, labai svarbi stabili gliukozės kontrolė. Tai nereiškia staigaus ir drastiško cukraus mažinimo be priežiūros - gydymo planą turi sudaryti gydytojas, įvertinęs hipoglikemijos riziką, amžių, kitas ligas ir vartojamus vaistus. Taip pat svarbu koreguoti kraujospūdį, cholesterolį, mesti rūkyti, prižiūrėti pėdas ir reguliariai tikrintis.
Jei nustatoma vitamino B12 stoka, skiriami papildai ar injekcijos. Autoimuninės kilmės atvejais gali būti svarstomas imuninę sistemą veikiantis gydymas, pavyzdžiui, kortikosteroidai, intraveniniai imunoglobulinai ar kiti vaistai, tačiau tai sprendžiama individualiai specialistų. Jei priežastis - vaistai ar alkoholis, siekiama nutraukti žalojantį veiksnį, kai tai saugu ir įmanoma.
Ortostatinės hipotenzijos gydymas dažnai pradedamas nuo nemedikamentinių priemonių:
- Keltis lėtai: pirmiausia atsisėsti lovoje, palaukti, tada atsistoti.
- Gerti pakankamai skysčių, jei nėra širdies ar inkstų nepakankamumo apribojimų.
- Su gydytoju aptarti didesnį druskos kiekį maiste, jei tai tinka konkrečiai situacijai.
- Dėvėti kompresines kojines ar pilvo juostą.
- Vengti ilgai stovėti, karštų vonių, saunos, didelių alkoholio kiekių.
- Valgyti mažesnėmis porcijomis, nes po gausaus valgymo kraujospūdis gali kristi.
Jei šių priemonių nepakanka, gydytojas gali skirti vaistų, pavyzdžiui, midodrino, fludrokortizono ar kitų kraujospūdį palaikančių vaistų. Juos reikia vartoti atsargiai, nes gali atsirasti per aukštas kraujospūdis gulint.
Virškinimo simptomai gydomi pagal vyraujančią problemą. Esant gastroparezei, padeda mažesnės, dažnesnės porcijos, mažiau riebaus ir sunkiai virškinamo maisto, pakankamas skysčių kiekis. Kartais skiriami skrandžio judesius gerinantys vaistai, pavyzdžiui, metoklopramidas ar domperidonas, tačiau jie tinka ne visiems ir turi būti vartojami gydytojo nurodymu. Vidurių užkietėjimui gali padėti skaidulos, skysčiai, judėjimas, osmosiniai laisvinamieji ar kiti vaistai. Viduriavimui gydyti pirmiausia ieškoma priežasties, prireikus skiriami simptomus mažinantys vaistai.
Šlapimo pūslės sutrikimams svarbus reguliarus šlapinimosi režimas, liekamojo šlapimo kiekio vertinimas ir infekcijų gydymas. Kai kuriais atvejais prireikia vaistų, dubens dugno terapijos, savikateterizacijos mokymo ar urologo priežiūros.
Lytinės funkcijos sutrikimai taip pat gydomi. Vyrams erekcijos sutrikimui gali būti skiriami fosfodiesterazės-5 inhibitoriai, jei nėra kontraindikacijų, pavyzdžiui, tam tikrų širdies vaistų vartojimo. Moterims gali padėti makšties drėkikliai, lubrikantai, vietinis gydymas ar ginekologo konsultacija.
Prakaitavimo ir temperatūros reguliacijos sutrikimams padeda karščio vengimas, lengvi drabužiai, pakankamas skysčių vartojimas, odos priežiūra. Jei prakaitavimas labai gausus, gydytojas gali pasiūlyti specifinių priemonių.
Labai svarbi sauga kasdienybėje: atsargiai keltis, naudoti atramas vonioje, vengti vairuoti, jei būna alpimų, pasirūpinti tinkama avalyne, ypač sergant diabetu. Gydymas sėkmingiausias tada, kai pacientas ir gydytojas kartu stebi simptomus, koreguoja planą ir vertina, kas iš tiesų padeda.
Į gydytoją verta kreiptis, jei dažnai svaigsta galva atsistojus, pasikartoja alpimai, nepaaiškinamai sutrinka virškinimas, atsiranda šlapinimosi problemų, lytinės funkcijos pokyčių, gausus ar labai sumažėjęs prakaitavimas, ypač jei sergate cukriniu diabetu ar kita lėtine liga.
Skubios pagalbos reikia, jei:
- nualpote ir susižeidėte arba alpimai kartojasi;
- jaučiate krūtinės skausmą, dusulį, stiprų širdies plakimą ar ritmo sutrikimą;
- atsirado insulto požymių: veido perkreipimas, rankos ar kojos silpnumas, kalbos sutrikimas, staigus regėjimo pablogėjimas;
- negalite pasišlapinti, skauda pilvo apačią, karščiuojate;
- yra stiprus vėmimas, negalite gerti skysčių, atsiranda dehidratacijos požymių;
- išmatos juodos, su krauju arba yra stiprus pilvo skausmas;
- sergant diabetu atsirado pėdos žaizda, paraudimas, tinimas, pūliavimas ar karščiavimas;
- kraujospūdis labai žemas, jaučiate sumišimą, stiprų silpnumą, šaltą prakaitą.
Net jei simptomai atrodo „nedideli“, jų nereikėtų ignoruoti. Autonominė neuropatija gali būti pirmas ženklas, kad reikia koreguoti diabeto, kraujospūdžio, autoimuninės ar kitos ligos gydymą. Kuo anksčiau nustatoma priežastis, tuo daugiau galimybių sulėtinti nervų pažeidimo progresavimą ir saugiai pagerinti gyvenimo kokybę.
