Šlapimtakio akmenligė
Šlapimtakio akmenligė - tai būklė, kai šlapimtakyje (vamzdelyje, jungiančiame inkstą su šlapimo pūsle) susidaro kietas darinys - akmuo. Ši liga gali sukelti stiprų skausmą ir sutrikdyti šlapimo tekėjimą, todėl svarbu laiku ją atpažinti ir gydyti.
Šlapimtakio akmenligė (ureterolithiasis) - tai viena iš urolitiazės formų, kai akmuo susidaro inkste, o vėliau nusileidžia į šlapimtakį. Akmuo gali užstrigti bet kurioje šlapimtakio vietoje, dažniausiai jo siaurėjimų zonose. Dėl to sutrinka šlapimo nutekėjimas, gali prisidėti uždegimas, padidėti spaudimas inkste. Negydoma ši liga gali sukelti inksto pažeidimą ar net inksto funkcijos praradimą.
- Aštrus, bangomis plintantis skausmas juosmens srityje ar šone (inkstų diegliai).
- Skausmas, plintantis į pilvą, kirkšnį ar lytinius organus.
- Dažnas ir skausmingas šlapinimasis, ypač kai akmuo yra apatinėje šlapimtakio dalyje.
- Šlapime gali atsirasti kraujo (mikrohematurija ar makrohematurija).
- Staigus spazminis skausmas, kurio malšina tik vaistai.
- Šaltkrėtis, karščiavimas - gali rodyti šlapimo takų infekciją.
- Pykinimas ir vėmimas dėl stipraus skausmo.
- Visiškas šlapimo nutekėjimo sustojimas (anurija).
Pagrindinė priežastis - padidėjusi mineralinių medžiagų (kalcio oksalato, šlapimo rūgšties) koncentracija šlapime, dėl ko susidaro kristalai. Rizikos veiksniai: nepakankamas skysčių vartojimas, per didelis druskos, baltymų ar oksalatų turinčių maisto produktų (pvz., špinatų, šokolado) vartojimas. Taip pat svarbūs šlapimo takų infekcijos, medžiagų apykaitos sutrikimai (pvz., podagra), nutukimas, tam tikri vaistai ir paveldimumas. Vyrai suserga dažniau nei moterys.
Gydytojas pirmiausia įvertina simptomus ir atlieka fizinį tyrimą. Pagrindiniai tyrimai: šlapimo tyrimas (ar nėra kraujo, infekcijos požymių), inkstų funkcijos kraujo tyrimai, ultragarsinis tyrimas (echoskopija) - jis gali parodyti išsiplėtusį inkstą ar akmenį. Tiksliausias metodas - kompiuterinė tomografija (KT) be kontrasto, kuri nustato net mažus akmenukus. Kartais atliekama intraveninė urografija arba rentgenograma.
Gydymas priklauso nuo akmens dydžio, padėties ir simptomų stiprumo. Maži akmenys (iki 5 mm) dažnai išeina savaime - tuomet rekomenduojama gerti daug skysčių, vartoti skausmą malšinančius ir spazmus mažinančius vaistus. Jei akmuo didesnis arba sukelia komplikacijų, taikomos procedūros: šlapimtakio stentavimas, ekstrakorporinė smūginės bangos litotripsija (ESWL) - akmenų smulkinimas ultragarsu, arba ureteroskopija, kai akmuo pašalinamas endoskopiškai. Retais atvejais reikia atviros operacijos. Taip pat skiriami vaistai, padedantys ištirpdyti tam tikros rūšies akmenis (pvz., šlapimo rūgšties akmenis).
Būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją, jei: jaučiate stiprų, varginantį skausmą juosmens srityje ar pilve, kuris nepraeina ilsintis; skausmą lydi karščiavimas, šaltkrėtis, pykinimas ar vėmimas; šlapime matomas kraujas; negalite šlapintis arba šlapimo kiekis labai sumažėjęs. Net ir nesant ūmių simptomų, pajutus bet kokius šlapinimosi pokyčius ar nežymų skausmą, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar urologu.
