Sisteminė raudonoji vilkligė
Sisteminė raudonoji vilkligė yra lėtinė autoimuninė liga, kai imuninė sistema klaidingai puola paties organizmo audinius. Ji gali pažeisti odą, sąnarius, inkstus, kraują, plaučius, širdį ir nervų sistemą, todėl ligos eiga kiekvienam žmogui gali būti labai skirtinga. Laiku atpažinus simptomus ir parinkus gydymą, daugeliui žmonių pavyksta kontroliuoti ligą ir gyventi aktyvų gyvenimą.
Sisteminė raudonoji vilkligė yra autoimuninė uždegiminė liga. Normaliai imuninė sistema saugo nuo infekcijų, tačiau sergant šia liga ji pradeda gaminti autoantikūnus - baltymus, nukreiptus prieš savo paties ląsteles ir audinius. Dėl to organizme kyla uždegimas, kuris gali būti lengvas arba labai stiprus.
Žodis „sisteminė“ reiškia, kad liga gali paveikti ne vieną organą, o kelias organizmo sistemas. Dažniausiai pažeidžiami sąnariai, oda ir kraujas, tačiau svarbiausią klinikinę reikšmę turi inkstų, širdies, plaučių ar centrinės nervų sistemos pažeidimai. Inkstų uždegimas, vadinamas vilkliginiu nefritu, kartais ilgai nesukelia aiškių simptomų, todėl būtina reguliariai tikrinti šlapimą ir kraujo rodiklius.
Sisteminė raudonoji vilkligė dažniausiai pasireiškia bangomis: ligos paūmėjimus keičia ramesni laikotarpiai, vadinami remisija. Paūmėjimą gali išprovokuoti infekcija, stiprus stresas, ultravioletiniai saulės spinduliai, hormoniniai pokyčiai ar kai kurie vaistai. Liga nėra užkrečiama ir neatsiranda dėl žmogaus kaltės. Tai sudėtingas imuninės sistemos sutrikimas, kuriam įtakos turi genetinis polinkis, hormonai ir aplinkos veiksniai.
- Nuovargis, kuris nepraeina net pailsėjus.
- Neaiškus karščiavimas, prakaitavimas, bendras silpnumas.
- Svorio kritimas arba apetito sumažėjimas.
- Padidėję limfmazgiai, bendras kūno maudimas.
- Drugelio formos paraudimas skruostų ir nosies srityje.
- Bėrimai po saulės poveikio, padidėjęs jautrumas ultravioletiniams spinduliams.
- Diskoidiniai, pleiskanojantys odos pažeidimai.
- Neskausmingos burnos ar nosies gleivinės opos.
- Plaukų slinkimas, kartais sustiprėjantis ligos paūmėjimo metu.
- Sąnarių skausmas, sustingimas, patinimas, dažnai simetriškas.
- Raumenų skausmai ar silpnumas.
- Pirštų pabąlimas ar pamėlynavimas šaltyje - Reino fenomenas.
- Kojų tinimas, kuris gali rodyti inkstų pažeidimą.
- Putotas šlapimas, kraujas šlapime, padidėjęs kraujospūdis - galimi inkstų pažeidimo požymiai.
- Krūtinės skausmas kvėpuojant, dusulys, kosulys.
- Širdies plakimo sutrikimai ar spaudžiantis krūtinės skausmas.
- Galvos skausmai, traukuliai, sumišimas, nuotaikos pokyčiai ar regos sutrikimai.
- Mėlynės, kraujavimas, dažnos infekcijos dėl kraujo ląstelių pokyčių.
Tiksli priežastis, kodėl išsivysto Sisteminė raudonoji vilkligė, nėra viena. Liga atsiranda dėl kelių veiksnių sąveikos. Svarbus genetinis polinkis: šeimose, kuriose yra autoimuninių ligų, rizika šiek tiek didesnė, tačiau tai nereiškia, kad liga būtinai bus paveldėta.
Didelę reikšmę turi hormonai. Sisteminė raudonoji vilkligė daug dažniau diagnozuojama moterims, ypač vaisingo amžiaus, todėl manoma, kad estrogenai gali veikti imuninės sistemos aktyvumą. Liga gali paūmėti nėštumo metu arba po gimdymo, todėl planuojant nėštumą svarbu pasitarti su reumatologu.
Aplinkos veiksniai taip pat gali suaktyvinti ligą. Paūmėjimus neretai išprovokuoja saulės spinduliai, virusinės infekcijos, rūkymas, didelis emocinis ar fizinis stresas. Kai kurie vaistai gali sukelti į vilkligę panašų sindromą, tačiau jis paprastai skiriasi nuo klasikinės sisteminės ligos ir dažnai susilpnėja nutraukus vaistą.
Papildomi rizikos veiksniai yra jaunas ar vidutinis suaugusiojo amžius, moteriška lytis, kitos autoimuninės ligos, vitamino D stoka, ilgalaikis ultravioletinių spindulių poveikis ir rūkymas.
Sisteminė raudonoji vilkligė diagnozuojama įvertinus simptomus, apžiūros duomenis ir laboratorinius tyrimus. Vieno tyrimo, kuris vienareikšmiškai patvirtintų ligą visiems pacientams, nėra, todėl gydytojas vertina visumą.
Dažniausiai atliekamas bendras kraujo tyrimas, kuriame gali būti nustatoma mažakraujystė, sumažėję leukocitai ar trombocitai. Uždegimo aktyvumui vertinti tiriamas eritrocitų nusėdimo greitis, C reaktyvusis baltymas, nors pastarasis sergant vilklige ne visada būna labai padidėjęs. Labai svarbus bendras šlapimo tyrimas, šlapimo baltymo kiekis ir inkstų funkcijos rodikliai - kreatininas bei glomerulų filtracijos greitis.
Imunologiniai tyrimai padeda patvirtinti autoimuninį procesą. Dažnai tiriami antinukleariniai antikūnai, anti-dsDNR antikūnai, anti-Sm antikūnai, antifosfolipidiniai antikūnai, komplemento C3 ir C4 kiekis. Mažas komplemento kiekis ir padidėję anti-dsDNR antikūnai gali rodyti aktyvesnę ligą, ypač inkstų pažeidimą.
Jei įtariamas organų pažeidimas, gali būti atliekami papildomi tyrimai: inkstų echoskopija, krūtinės ląstos rentgenograma, širdies echoskopija, elektrokardiograma, kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija. Įtariant vilkliginį nefritą, kartais rekomenduojama inksto biopsija, nes ji padeda tiksliai nustatyti uždegimo tipą ir parinkti tinkamiausią gydymą.
Sisteminė raudonoji vilkligė gydoma individualiai, nes liga gali būti labai skirtingo sunkumo. Gydymo tikslas - sumažinti uždegimą, apsaugoti organus, išvengti paūmėjimų ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Daugeliui pacientų skiriamas hidroksichlorokvinas, kuris padeda mažinti paūmėjimų riziką, gerina odos ir sąnarių simptomus, gali turėti apsauginį poveikį organams. Vartojant šį vaistą svarbu reguliariai tikrinti akis, nes labai retai galimas tinklainės pažeidimas.
Paūmėjimų metu gali būti skiriami gliukokortikoidai, pavyzdžiui, prednizolonas. Jie veikia greitai, tačiau ilgalaikis vartojimas gali sukelti šalutinį poveikį, todėl gydytojas stengiasi parinkti mažiausią veiksmingą dozę ir, jei įmanoma, ją mažinti.
Esant sunkesnei ligai ar organų pažeidimui, naudojami imuninę sistemą slopinantys vaistai: azatioprinas, mikofenolato mofetilis, metotreksatas, ciklofosfamidas. Kai kuriais atvejais taikoma biologinė terapija, pavyzdžiui, belimumabas arba anifrolumabas. Jei nustatomas antifosfolipidinis sindromas ar padidėjusi trombozių rizika, gali būti reikalingi kraują skystinantys vaistai.
Ne mažiau svarbi gyvensena. Rekomenduojama saugotis saulės, kasdien naudoti plataus spektro apsauginį kremą, nerūkyti, palaikyti normalų kraujospūdį, reguliariai judėti pagal savijautą, skiepytis nuo rekomenduojamų infekcijų ir planuoti nėštumą tik ligai esant stabiliai. Reguliarūs vizitai pas reumatologą padeda pastebėti paūmėjimus dar prieš atsirandant rimtoms komplikacijoms.
Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei pasireiškia nepaaiškinamas ilgalaikis nuovargis, sąnarių skausmai ir tinimas, pasikartojantis karščiavimas, bėrimai po saulės, burnos opos ar neįprastas plaukų slinkimas. Ypač svarbu nedelsti, jei šie simptomai kartojasi bangomis arba kartu atsiranda keli skirtingų organų požymiai.
Skubios pagalbos reikia, jei atsiranda stiprus krūtinės skausmas, dusulys, staigus vienos kūno pusės silpnumas, traukuliai, sumišimas, stiprus galvos skausmas, kraujas šlapime, labai sumažėjęs šlapimo kiekis, staigus kojų tinimas ar aukštas kraujospūdis. Tai gali rodyti rimtą inkstų, širdies, plaučių, kraujagyslių ar nervų sistemos pažeidimą.
Jeigu Sisteminė raudonoji vilkligė jau diagnozuota, svarbu kreiptis į gydytoją ir tada, kai planuojamas nėštumas, atsiranda infekcijos požymių, reikia naujų vaistų arba simptomai ima stiprėti. Ankstyvas paūmėjimo atpažinimas dažnai leidžia išvengti sudėtingesnio gydymo ir organų pažeidimo.
