Pielonefritas
Pielonefritas yra bakterinis inkstų geldelių ir inkstų audinio uždegimas, dažniausiai kylantis iš šlapimo pūslės infekcijos. Tai rimtesnė šlapimo takų infekcijos forma, nes negydoma gali sukelti inkstų pažeidimą, kraujo užkrėtimą ar pasikartojančias infekcijas. Laiku pradėtas gydymas antibiotikais dažniausiai yra veiksmingas ir padeda išvengti komplikacijų.
Pielonefritas - tai infekcinis inksto uždegimas, apimantis inksto geldelę, taureles ir patį inksto audinį. Dažniausiai bakterijos į inkstus patenka kylamuoju keliu: pirmiausia jos sukelia šlaplės ar šlapimo pūslės infekciją, o vėliau pakyla šlapimtakiais iki inkstų.
Inkstai filtruoja kraują, šalina nereikalingas medžiagas, reguliuoja skysčių ir elektrolitų pusiausvyrą. Kai juose prasideda infekcija, organizmas reaguoja karščiavimu, šaltkrėčiu, skausmu juosmens srityje ir bendru silpnumu. Dėl uždegimo inksto audinys gali paburkti, sutrikti šlapimo nutekėjimas, o sunkesniais atvejais bakterijos gali patekti į kraują.
Pielonefritas gali būti ūminis arba lėtinis. Ūminis pielonefritas prasideda staiga, simptomai būna ryškūs, bet tinkamai gydant dažniausiai praeina be ilgalaikių pasekmių. Lėtinis pielonefritas dažniau išsivysto tada, kai infekcijos kartojasi, yra šlapimo nutekėjimo kliūčių, inkstų akmenų, įgimtų šlapimo takų pakitimų ar šlapimo refliuksas, kai šlapimas grįžta atgal iš pūslės į šlapimtakius.
- Karščiavimas, dažnai aukštesnis nei 38 °C.
- Šaltkrėtis, drebulys, prakaitavimas.
- Skausmas juosmens ar šono srityje, dažniausiai vienoje pusėje.
- Bendras silpnumas, nuovargis, bloga savijauta.
- Pykinimas, vėmimas, sumažėjęs apetitas.
- Skausmingas ar deginantis šlapinimasis.
- Dažnas noras šlapintis, net jei šlapimo išteka nedaug.
- Drumstas, nemalonaus kvapo ar kraujuotas šlapimas.
- Vaikams simptomai gali būti ne tokie aiškūs: karščiavimas, vangumas, dirglumas, pilvo skausmas, vėmimas ar prastas valgymas.
- Kūdikiams gali pasireikšti tik karščiavimas be aiškios priežasties.
- Vyresniems žmonėms gali būti sumišimas, mieguistumas, griuvimai, apetito stoka, o karščiavimas kartais būna nedidelis arba jo visai nebūna.
- Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu ar turintiems nusilpusį imunitetą, infekcija gali progresuoti greičiau ir būti sunkesnė.
- Pasikartojančios šlapimo takų infekcijos.
- Maudžiantis ar bukas skausmas juosmens srityje.
- Nuolatinis nuovargis, sumažėjęs darbingumas.
- Kartais padidėjęs kraujospūdis.
- Ilgainiui - inkstų funkcijos silpnėjimo požymiai, pavyzdžiui, tinimai, pakitę kraujo tyrimai.
Dažniausia pielonefrito priežastis yra bakterijos, ypač Escherichia coli, kurios natūraliai gyvena žarnyne. Jos gali patekti į šlaplę, daugintis šlapimo pūslėje ir pakilti į inkstus. Rečiau infekcija į inkstus patenka per kraują, pavyzdžiui, esant sunkiai infekcijai kitoje organizmo vietoje.
Pielonefrito riziką didina visi veiksniai, kurie palengvina bakterijų patekimą į šlapimo takus arba sutrikdo normalų šlapimo nutekėjimą. Moterims ši liga pasitaiko dažniau, nes jų šlaplė trumpesnė, todėl bakterijoms lengviau pasiekti šlapimo pūslę.
Svarbiausi rizikos veiksniai:
- dažnos šlapimo takų infekcijos;
- nėštumas, nes dėl hormoninių pokyčių ir gimdos spaudimo gali sulėtėti šlapimo nutekėjimas;
- inkstų ar šlapimtakių akmenys;
- prostatos padidėjimas vyrams;
- šlapimo pūslės ištuštinimo sutrikimai;
- vezikoureterinis refliuksas, kai šlapimas grįžta atgal link inkstų;
- cukrinis diabetas;
- susilpnėjęs imunitetas;
- šlapimo kateteris ar neseniai atliktos urologinės procedūros;
- įgimti šlapimo takų pakitimai.
Gyvensena taip pat gali turėti reikšmės. Per mažas skysčių vartojimas, šlapinimosi atidėliojimas, netinkama intymi higiena ar spermicidų naudojimas kai kurioms moterims gali didinti infekcijų pasikartojimo tikimybę. Vis dėlto svarbu pabrėžti: pielonefritas nėra „higienos trūkumo“ liga. Dažnai jis išsivysto dėl anatominių, hormoninių ar medicininių priežasčių.
Pielonefritą gydytojas įtaria pagal simptomus: karščiavimą, šaltkrėtį, juosmens skausmą ir šlapinimosi sutrikimus. Apžiūros metu gali būti tikrinamas jautrumas juosmens srityje, matuojama temperatūra, pulsas, kraujospūdis, vertinama bendra būklė ir dehidratacijos požymiai.
Dažniausiai atliekami tyrimai:
- Bendras šlapimo tyrimas. Jame ieškoma leukocitų, nitritų, bakterijų, kraujo pėdsakų ar baltymo.
- Šlapimo pasėlis. Tai labai svarbus tyrimas, padedantis nustatyti, kokia bakterija sukėlė infekciją ir kuriems antibiotikams ji jautri.
- Bendras kraujo tyrimas. Gali rodyti padidėjusį leukocitų kiekį, uždegimo požymius.
- C reaktyvusis baltymas ir kiti uždegimo rodikliai. Jie padeda įvertinti infekcijos aktyvumą.
- Kreatininas, šlapalas ir elektrolitai. Šie kraujo tyrimai parodo inkstų funkciją ir padeda saugiai parinkti gydymą.
- Kraujo pasėliai. Atliekami, jei būklė sunki, yra aukšta temperatūra, įtariamas bakterijų patekimas į kraują.
Vaizdiniai tyrimai reikalingi ne visada. Inkstų ir šlapimo takų echoskopija dažnai skiriama, jei įtariami akmenys, šlapimo sąstovis, abscesas, nėštumas, pasikartojančios infekcijos ar gydymas neveikia taip, kaip tikėtasi. Kompiuterinė tomografija gali būti reikalinga sudėtingais atvejais, kai reikia tiksliau įvertinti inkstų audinį, akmenis ar pūlinį. Magnetinio rezonanso tomografija taikoma rečiau, bet gali būti naudinga, kai norima išvengti jonizuojančios spinduliuotės arba kai kompiuterinė tomografija netinka.
Pielonefritas gydomas antibiotikais. Vaistas parenkamas pagal ligos sunkumą, paciento amžių, nėštumą, gretutines ligas, inkstų funkciją ir vietinį bakterijų atsparumą antibiotikams. Jei būklė leidžia, gydymas gali būti pradedamas ambulatoriškai tabletėmis. Svarbu išgerti visą paskirtą kursą, net jei savijauta pagerėja po kelių dienų.
Jei žmogus labai karščiuoja, vemia, negali gerti skysčių, yra nėščia, serga sunkiomis gretutinėmis ligomis, turi susilpnėjusį imunitetą ar įtariama komplikacija, gali prireikti gydymo ligoninėje. Tuomet antibiotikai leidžiami į veną, skiriami skysčiai, vaistai nuo skausmo ir karščiavimo, stebima inkstų funkcija.
Papildomos priemonės:
- pakankamas skysčių vartojimas, jei gydytojas nėra nurodęs riboti skysčių;
- poilsis, kol sumažėja karščiavimas ir silpnumas;
- karščiavimą ir skausmą mažinantys vaistai pagal gydytojo ar vaistininko rekomendaciją;
- šlapimo pasėlio atsakymo įvertinimas ir, jei reikia, antibiotiko pakeitimas;
- priežasties šalinimas, jei nustatyti akmenys, šlapimo nutekėjimo kliūtis, prostatos padidėjimas ar refliuksas.
Pasikartojančio pielonefrito atvejais svarbu ieškoti priežasties. Gydytojas gali rekomenduoti urologo konsultaciją, papildomus tyrimus, profilaktines priemones ar, retais atvejais, ilgalaikę mažų dozių antibiotikų profilaktiką. Savarankiškai vartoti likusių antibiotikų nereikėtų, nes netinkamas gydymas gali užmaskuoti simptomus, skatinti bakterijų atsparumą ir padidinti komplikacijų riziką.
Į gydytoją reikėtų kreiptis tą pačią dieną, jei atsiranda karščiavimas kartu su juosmens ar šono skausmu, šaltkrėčiu, pykinimu, vėmimu ar šlapinimosi skausmu. Pielonefritas paprastai nepraeina vien tik geriant daugiau skysčių ar vartojant žolinius preparatus - reikalingas įvertinimas ir dažniausiai antibiotikai.
Skubios pagalbos reikia, jei:
- temperatūra labai aukšta arba karščiavimą lydi stiprus šaltkrėtis;
- atsiranda sumišimas, mieguistumas, alpimas;
- krenta kraujospūdis, dažnėja pulsas, sunku kvėpuoti;
- žmogus negali gerti skysčių dėl vėmimo;
- skausmas labai stiprus arba įtariama inkstų akmenligė;
- šlapime matomas kraujas;
- sergama cukriniu diabetu, inkstų liga ar yra nusilpęs imunitetas;
- infekcija įtariama nėštumo metu;
- karščiavimas ar skausmas nemažėja per 48-72 valandas nuo antibiotikų pradžios.
Jei simptomai kartojasi, verta nelaukti naujo sunkaus epizodo. Pasikartojantis pielonefritas gali rodyti šlapimo takų struktūros ar nutekėjimo problemą, kurią dažnai galima nustatyti ir gydyti.
