Kasos vėžys
Kasos vėžys yra viena iš pavojingiausių ir sunkiausiai pastebimų piktybinių ligų - dažnai ilgą laiką nesukelia jokių ryškių simptomų, todėl diagnozuojamas jau pažengusioje stadijoje. Laiku atpažinti šią ligą ir suprasti jos eigą gali padėti išgelbėti gyvybę ar bent suteikti vertingų mėnesių aktyviam gyvenimui.
Kasos vėžys - tai piktybinis navikas, atsirandantis iš kasos audinio. Kasa yra giliai pilvo ertmėje, už skrandžio, todėl ankstyvas naviko augimas dažnai lieka nepastebėtas. Dažniausiai (apie 90 proc. atvejų) tai yra kasos latakų adenokarcinoma, kylanti iš latakų epitelio ląstelių. Augdamas navikas gali blokuoti tulžies lataką, sukelti geltą, plisti į aplinkinius limfmazgius, kepenis, pilvaplėvę. Kita vertus, retesnės formos, pvz., neuroendokrininiai navikai, turi kiek kitokią eigą ir prognozę. Dėl savo klastingumo kasos vėžys ilgai buvo vadinamas „tyliuoju žudiku“.
- Ilgai trunkantis pilvo skausmas ar diskomfortas, dažnai nugaros srityje
- Netikėtas svorio kritimas be aiškios priežasties
- Apetito stoka, pykinimas, pilnumo jausmas po valgio
- Naujai atsiradęs 2 tipo diabetas arba staigus gliukozės kiekio šuolis
- Akių ar odos pageltimas (gelta) - dažnai pirmasis aiškus signalas
- Šviesios išmatos ir tamsus šlapimas
- Stiprus nugaros skausmas, kuris nedingsta pakeitus padėtį
- Niežulys (dėl bilirubino kaupimosi odoje)
- Kraujo krešulių susidarymas (trombozė)
Tiksli kasos vėžio priežastis nėra žinoma, tačiau yra aiškūs rizikos veiksniai. Rūkymas - vienas svarbiausių: tabako dūmų kancerogenai pažeidžia kasos ląsteles. Lėtinis pankreatitas (ypač dėl piktnaudžiavimo alkoholiu) gerokai padidina riziką. Paveldėti genų mutacijos, tokie kaip BRCA1, BRCA2, PALB2, taip pat su CDKN2A genu susiję sindromai, gali lemti šeiminį polinkį. Amžius - dauguma atvejų nustatoma vyresniems nei 60 metų. Taip pat riziką didina nutukimas, diabetas, kai kurios mitybos tradicijos (gausus raudonos mėsos, kepto maisto vartojimas).
Įtarus kasos vėžį, gydytojas pirmiausia atlieka išsamų fizinį ištyrimą, apžiūri akių, odos spalvą, skaito kraujo tyrimus (bilirubino, kepenų fermentų, naviko žymenų CA 19-9). Pagrindinis vaizdinis tyrimas - kompiuterinė tomografija (KT) su kontrastu, leidžianti įvertinti naviko dydį, išplitimą. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) su magnetine rezonansine cholangiopankreatografija (MRCP) padeda įvertinti tulžies ir kasos latakus. Jei vaizdiniai tyrimai rodo naviką, dažnai atliekama endoskopinė ultragarsinė biopsija (EUS) - specialia endoskopine adata paimamas audinio mėginys, kuris tikrinamas mikroskopu. Kartais reikalinga laparoskopija, kad būtų įvertintas išplitimas pilvaplėvėje.
Gydymo taktika priklauso nuo naviko stadijos ir paciento bendros būklės. Jei navikas yra lokalizuotas, atliekama radikali operacija (pankreatikoduodenektomija arba kairioji pankreatektomija), po kurios skiriama adjuvantinė chemoterapija (pvz., gemcitabinu arba FOLFIRINOX). Deja, tik apie 15-20 proc. pacientų turi operuotinas formas. Pažengusiais atvejais taikoma chemoterapija, kartais kartu su spinduline terapija. Esant nepraeitiems tulžies latakams, atliekamas stentavimas endoskopiškai, kad atkurtų tulžies nutekėjimą. Naujesnės galimybės apima tikslinę terapiją (pvz., KRAS, NTRK inhibitoriai) ir imunoterapiją, tačiau ji efektyvi tik specifinių molekulinių potipių atvejais. Skausmui malšinti skiriami analgetikai, stebima mitybos būklė.
Jei pastebite ilgiau nei porą savaičių trunkantį pilvo ar nugaros skausmą, kuris nesusijęs su fiziniu krūviu, arba be aiškios priežasties krentate svorio - verta pasikonsultuoti su šeimos gydytoju. Skubiai kreiptis reikia, kai išryškėja gelta (pagelsta oda ar akių baltymai), šlapimas tampa tamsus, o išmatos - šviesios. Taip pat nedelskite, jei atsiranda staigus stiprus skausmas, karščiavimas ar vėmimas - tai gali rodyti ūmų pankreatitą arba tulžies latako obstrukciją. Žmonėms, priklausantiems rizikos grupėms (lėtinis pankreatitas, šeiminė istorija), rekomenduojama reguliariai tikrintis net ir nesant požymių.
