Inkstų akmenligė
Inkstų akmenligė yra viena dažniausių šlapimo sistemos ligų, pasireiškianti kietų kristalų darinių - akmenų - susidarymu inkstuose. Ši būklė gali sukelti aštrų, bangomis plintantį skausmą, šlapimo nutekėjimo sutrikimus ir infekcijas. Laiku atpažinus simptomus ir pradėjus gydymą, galima išvengti inkstų pažeidimo ir kitų komplikacijų.
Inkstų akmenligė (lot. nephrolithiasis) - tai lėtinė būklė, kai inkstuose susidaro kieti dariniai, sudaryti iš šlapime esančių mineralų ir druskų kristalų. Dažniausiai pasitaiko kalcio oksalato akmenys, rečiau - struvito, šlapimo rūgšties ar cistino. Akmenys gali būti smulkūs (kaip smėlis) ir nesukelti simptomų, tačiau didesni blokuoja šlapimtakį, pažeidžia inkstų audinį ar tampa infekcijos šaltiniu. Pagrindiniai organai, kuriuos veikia ši liga, yra inkstai, šlapimtakiai, šlapimo pūslė ir šlaplė.
- Stiprus, spazminis skausmas juosmenyje arba šone (inkstų diegliai), plintantis į pilvo apačią ir kirkšnį
- Kraujas šlapime (hematurija) - šlapimas gali būti rausvas, rudas arba raudonas
- Dažnas, skausmingas šlapinimasis, šlapimo susilaikymas
- Pykinimas, vėmimas, pilvo pūtimas
- Karščiavimas ir šaltkrėtis (jei prisijungia infekcija)
- Pastebimas šlapimo kiekio sumažėjimas arba visiškas šlapinimosi nutrūkimas
Tiksli inkstų akmenligės priežastis ne visada aiški, tačiau žinomi keli rizikos veiksniai. Svarbiausi yra nepakankamas skysčių vartojimas (sutirštėjęs šlapimas), per didelis druskos, baltymų ar oksalatų turinčių maisto produktų (pvz., špinatų, rabarbarų, riešutų) vartojimas. Genetinis polinkis, nutukimas, medžiagų apykaitos sutrikimai (hiperparatiroidizmas, podagra), tam tikri vaistai (diuretikai, antacidinės priemonės) bei lėtinės šlapimo takų infekcijos taip pat didina akmenų susidarymo riziką.
Diagnozei nustatyti gydytojas pirmiausia įvertina simptomus ir atlieka fizinį patikrinimą. Patvirtinti akmenis padeda šlapimo tyrimai (kraujo, kristalų, infekcijos požymių nustatymas) bei kraujo tyrimai (inkstų funkcijos, kalcio, šlapimo rūgšties kiekio įvertinimas). Vaizdiniai tyrimai yra auksinis standartas: pilvo ertmės ultragarsas (neinvazinis, saugus), kompiuterinė tomografija (KT) be kontrasto - tiksliausias būdas pamatyti net mažiausius akmenis. Neretai naudojama ir intraveninė urografija. Tik atlikus išsamų tyrimą galima pasirinkti tinkamiausią gydymo metodą.
Gydymo taktika priklauso nuo akmens dydžio, sudėties, vietos ir simptomų stiprumo. Maži akmenys (iki 5 mm) dažnai pasišalina savaime: skiriama gausiai gerti skysčių, vartoti skausmą malšinančių vaistų, alfa adrenoblokatorių (jie atpalaiduoja šlapimtakio raumenis). Didesniems ar užstrigusiems akmenims taikoma šokinių bangų litotripsija (ESWL) - akmenys susmulkinami ultragarsu, kad lengviau pasišalintų. Jei šis metodas neveiksmingas, atliekama ureteroskopija su lazerine litotripsija arba retais atvejais - laparoskopinė chirurgija. Esant infekcijai, būtina gydyti antibiotikais. Ilgalaikėje perspektyvoje svarbu keisti mitybą: mažinti druskos, gyvulinių baltymų ir oksalatų kiekį, didinti skysčių vartojimą.
Nedelsiant kreipkitės į gydytoją, jei jaučiate aštrų, nepakeliamą skausmą juosmenyje arba šone, ypač jei jis plinta į pilvo apačią ar kirkšnį. Būtina skubi pagalba, jei šlapime matote kraujo, negalite šlapintis arba šlapimo kiekis labai sumažėjęs. Taip pat nedelskite, jei prie skausmo prisideda karščiavimas, šaltkrėtis, pykinimas ar vėmimas - tai gali reikšti šlapimo takų infekciją arba inkstų pažeidimą. Visi šie simptomai reikalauja neatidėliotino gydytojo (urologo ar greitosios pagalbos) įvertinimo.
