Hidronefrozė
Hidronefrozė - tai inkstų būklė, kai dėl šlapimo nutekėjimo kliūties išsiplečia inksto dubenėlis ir taurelės. Jei ši būklė nediagnozuojama ir negydoma laiku, gali pažeisti inkstų audinį ir sukelti negrįžtamą inkstų funkcijos praradimą. Laiku nustačius priežastį, dažniausiai pavyksta išsaugoti inkstų veiklą.
Hidronefrozė nėra savarankiška liga, o anatominė ir funkcinė būklė, kuri atsiranda, kai šlapimas negali laisvai tekėti iš inkstų į šlapimo pūslę. Dėl to inksto viduje didėja slėgis, o jo ertmės palaipsniui išsiplečia. Pažeidimas gali būti vienpusis (pažeidžiamas vienas inkstas) arba abipusis (abudu inkstai). Ilgalaikė hidronefrozė silpnina inkstų gebėjimą filtruoti kraują ir šalinti atliekas, todėl gali išsivystyti lėtinis inkstų nepakankamumas.
- Dažnai iš pradžių simptomų nėra - hidronefrozė nustatoma atsitiktinai atliekant tyrimus dėl kitų priežasčių.
- Pirmas požymis gali būti nuobodus, spaudžiantis skausmas juosmens srityje (pažeistos pusės šone).
- Kartais jaučiamas diskomfortas pilvo apačioje arba kirkšnyje.
- Ūmaus užsikimšimo atveju - stiprus, bangomis plintantis skausmas (inkstų diegliai), dažnai lydimas pykinimo ir vėmimo.
- Pasikartojančios šlapimo takų infekcijos (šlapinimasis dažnas, skausmingas, su karščiavimu).
- Sumažėjęs šlapimo kiekis arba sunkus šlapinimasis.
- Kraujas šlapime (mikroskopinė arba matoma priemaiša).
- Aukštas kraujospūdis, veido ir galūnių tinimas, nuovargis - požymiai, rodantys inkstų funkcijos silpnėjimą.
Hidronefrozę sukelia bet kokia kliūtis, trukdanti šlapimui tekėti iš inkstų į šlapimo pūslę. Dažniausios priežastys: šlapimo akmenys (nefrolitiazė), įstrigę šlapimtakiuose; gerybiniai ar piktybiniai navikai (pvz., gimdos, prostatos, šlapimo pūslės ar kiaušidžių); nėštumo metu išsiplėtusi gimda, spaudžianti šlapimtakius; įgimti šlapimtakio susiaurėjimai (ypač vaikams); prostatos padidėjimas (vyrams); retroperitoninė fibrozė arba nervų reguliavimo sutrikimai. Rizika didėja su amžiumi, sergant šlapimo akmenlige, turint navikų arba esant nėštumui.
Pirminis tyrimas - inkstų ir šlapimo takų ultragarsas, kuris parodo inksto dubenėlio išsiplėtimą ir gali padėti įvertinti inkstų audinio storį. Tikslesniam vaizdui gauti atliekama kompiuterinė tomografija (KT) arba magnetinio rezonanso tomografija (MRT) - jie leidžia nustatyti tikslią kliūties vietą ir priežastį. Kartais naudojama ir intraveninė urografija (rentgeno tyrimas su kontrastine medžiaga). Norint įvertinti inkstų funkciją, skiriamas kraujo tyrimas (kreatininas, šlapalas) ir šlapimo tyrimas. Esant ūminiam skausmui, gali būti atliekama cistoskopija ir retrogradinė pielografija.
Gydymas priklauso nuo hidronefrozės priežasties, trukmės ir inkstų pažeidimo laipsnio. Pagrindinis tikslas - pašalinti šlapimo nutekėjimo kliūtį. Ūminiais atvejais, kai yra stiprus skausmas ir infekcija, pirmiausia atliekama dekompresija: per odą į inkstą įstatomas drenas (nefrostoma) arba šlapimtakio stentas, kuris atveria kelią šlapimui. Vėliau, pašalinus ūmią būklę, imamasi priežastinio gydymo: šlapimo akmenys šalinami endoskopiškai arba smulkinami ultragarsu (litotripsija); navikai, susiaurėjimai ar prostatos padidėjimas gydomi chirurginiu būdu; sergant infekcijomis skiriami antibiotikai. Lėtiniais atvejais, kai inkstų funkcija jau smarkiai susilpnėjusi, gali prireikti nuolatinės dializės arba inksto transplantacijos.
Būtina skubiai kreiptis į gydytoją, jei jaučiate ūminį, nepakeliamą skausmą juosmenyje ar pilvo šone, ypač jei jis plinta į kirkšnį, lydi karščiavimas, šaltkrėtis, pykinimas ar vėmimas. Taip pat nedelsiant reikia ieškoti medicininės pagalbos, jei šlapime matote kraujo, šlapinatės labai dažnai arba skausmingai, arba jei šlapimo kiekis ryškiai sumažėjo. Jei anksčiau buvo diagnozuota šlapimo akmenligė, navikas ar prostatos liga, o dabar atsirado minėti simptomai, nedelskite - kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo didesnė tikimybė išsaugoti inkstų funkciją.
