Divertikulozė
Divertikulozė - tai būklė, kai storosios žarnos sienelėje susiformuoja nedidelės išvaržėlės, vadinamos divertikulais. Dažniausiai ji ilgą laiką nesukelia jokių nusiskundimų, tačiau svarbu ją atpažinti, nes daliai žmonių gali išsivystyti uždegimas, kraujavimas ar kitos komplikacijos.
Divertikulozė atsiranda tuomet, kai silpnesnėse storosios žarnos sienelės vietose gleivinė ir pogleivis išsigaubia į išorę. Taip susidaro maži maišeliai - divertikulai. Dažniausiai jie aptinkami riestinėje žarnoje, esančioje kairėje apatinėje pilvo dalyje, tačiau gali būti ir kitose storosios žarnos vietose.
Pati Divertikulozė nėra vėžys ir paprastai nelaikoma priešvėžine būkle. Daug žmonių apie ją sužino atsitiktinai, pavyzdžiui, atlikus kolonoskopiją dėl profilaktikos ar kitų priežasčių. Vis dėlto divertikulai gali užsikimšti išmatų dalelėmis, juose gali sutrikti kraujotaka ar pradėti daugintis bakterijos. Tuomet išsivysto divertikulitas - divertikulo uždegimas, kuris jau sukelia skausmą, karščiavimą ir gali reikalauti aktyvaus gydymo.
Kita galima komplikacija - kraujavimas iš divertikulo. Jis dažniausiai pasireiškia staiga atsiradusiu ryškiai raudonu ar tamsesniu krauju išmatose. Nors kraujavimas neretai sustoja savaime, jį visada turi įvertinti gydytojas.
- Dauguma žmonių nejaučia jokių požymių.
- Būklė dažnai nustatoma atsitiktinai atliekant kolonoskopiją, kompiuterinę tomografiją ar kitus pilvo tyrimus.
- Bendra savijauta gali būti visiškai normali.
- Pilvo pūtimas ar tempimo jausmas.
- Nepastovūs tuštinimosi įpročiai - vidurių užkietėjimas, rečiau viduriavimas.
- Maudimas ar diskomfortas kairėje apatinėje pilvo dalyje.
- Nepilno pasituštinimo pojūtis.
- Stiprėjantis, nuolatinis pilvo skausmas, ypač kairėje apačioje.
- Karščiavimas, šaltkrėtis, bendras silpnumas.
- Pykinimas, vėmimas, apetito stoka.
- Kraujas išmatose arba kraujavimas iš tiesiosios žarnos.
- Pilvo pūtimas kartu su negalėjimu pasituštinti ar pasišalinti dujoms.
Divertikulozė paprastai vystosi palaipsniui. Vienos konkrečios priežasties dažniausiai nėra - svarbi žarnyno sienelės sandara, žarnyno judesių pobūdis, mityba, amžius ir paveldimumas.
Svarbiausi rizikos veiksniai:
• Amžius. Divertikulozė dažnėja vyresniame amžiuje, ypač po 50-60 metų.
• Paveldimumas. Jei artimi giminaičiai turi divertikulų ar divertikulito epizodų, rizika gali būti didesnė.
• Žarnyno motorikos pokyčiai. Padidėjęs spaudimas storosios žarnos viduje gali skatinti divertikulų formavimąsi.
• Mažas fizinis aktyvumas. Judėjimas padeda žarnynui dirbti reguliariau.
• Antsvoris ir nutukimas. Jie siejami su didesne divertikulito ir komplikacijų rizika.
• Rūkymas. Rūkymas neigiamai veikia kraujotaką ir audinių gijimą.
• Kai kurie vaistai. Ilgalaikis nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, pavyzdžiui, ibuprofeno ar naprokseno, vartojimas gali didinti kraujavimo ar uždegimo riziką.
Anksčiau manyta, kad žmonėms, turintiems divertikulų, būtina vengti riešutų, sėklų ar kukurūzų. Šiuolaikiniai duomenys to nepatvirtina: daugumai pacientų šie produktai nėra draudžiami, jei jie gerai toleruojami.
Gydytojas pirmiausia įvertina nusiskundimus, tuštinimosi pokyčius, vartojamus vaistus, buvusias žarnyno ligas ir šeimos istoriją. Apžiūros metu gali būti čiuopiamas pilvas, vertinamas skausmingumas, prireikus atliekamas tiesiosios žarnos tyrimas.
Dažniausiai naudojami tyrimai:
• Kolonoskopija. Tai vienas svarbiausių tyrimų, leidžiantis tiesiogiai apžiūrėti storąją žarną, pamatyti divertikulus, įvertinti gleivinę ir atmesti polipus ar vėžį. Ji dažniausiai atliekama planine tvarka, kai nėra ūmaus uždegimo.
• Kompiuterinė tomografija. Jei įtariamas divertikulitas, pūlinys, perforacija ar kita ūmi komplikacija, pilvo ir dubens kompiuterinė tomografija yra labai informatyvi.
• Kraujo tyrimai. Vertinami uždegimo rodikliai, pavyzdžiui, C reaktyvusis baltymas, leukocitų skaičius, taip pat hemoglobinas, jei įtariamas kraujavimas.
• Išmatų tyrimai. Gali būti atliekami, jei reikia įvertinti kraujavimą, infekciją ar kitą virškinimo sutrikimo priežastį.
Svarbu suprasti, kad vien pilvo skausmas dar nereiškia, jog kalta Divertikulozė. Panašius simptomus gali sukelti dirgliosios žarnos sindromas, uždegiminės žarnyno ligos, šlapimo takų infekcija, ginekologinės ligos ar kitos būklės.
Jei Divertikulozė nesukelia simptomų, specifinio gydymo dažniausiai nereikia. Pagrindinis tikslas - palaikyti reguliarų tuštinimąsi, mažinti vidurių užkietėjimą ir komplikacijų riziką.
Dažniausios rekomendacijos:
• Skaidulų turtinga mityba. Rekomenduojama valgyti daugiau daržovių, vaisių, ankštinių produktų, pilno grūdo gaminių. Skaidulų kiekį geriau didinti palaipsniui, kad sumažėtų pilvo pūtimas.
• Pakankamas skysčių kiekis. Skaidulos veikia geriau, kai organizmui netrūksta vandens.
• Reguliarus fizinis aktyvumas. Vaikščiojimas, plaukimas, važiavimas dviračiu ar kitas judėjimas padeda žarnyno veiklai.
• Vidurių užkietėjimo korekcija. Kartais gydytojas gali rekomenduoti skaidulų papildus ar švelnius laisvinamuosius vaistus.
• Vaistų peržiūra. Jei dažnai vartojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, verta pasitarti su gydytoju dėl saugesnių alternatyvų.
Jei išsivysto divertikulitas, gydymas priklauso nuo sunkumo. Lengvais atvejais gali pakakti poilsio, skysčių, mitybos korekcijos ir stebėjimo. Kai kuriais atvejais skiriami antibiotikai. Esant pūliniui, perforacijai, žarnyno nepraeinamumui ar pasikartojančioms sunkioms komplikacijoms, gali prireikti intervencinių procedūrų arba operacijos.
Į gydytoją verta kreiptis, jei atsiranda naujas ar pasikartojantis pilvo skausmas, keičiasi tuštinimosi įpročiai, vargina nuolatinis vidurių užkietėjimas, neaiškus pilvo pūtimas ar pastebite kraują išmatose.
Skubios pagalbos reikia, jei pasireiškia bent vienas iš šių požymių:
• stiprus arba greitai stiprėjantis pilvo skausmas;
• karščiavimas, šaltkrėtis, ryškus silpnumas;
• pasikartojantis vėmimas;
• gausus kraujavimas iš tiesiosios žarnos;
• juodos, deguto spalvos išmatos;
• pilvo išsipūtimas, negalėjimas pasituštinti ar pasišalinti dujoms;
• alpimas, galvos svaigimas, šaltas prakaitas.
Nors Divertikulozė dažnai būna rami ir valdoma būklė, naujų simptomų nereikėtų ignoruoti. Laiku atlikti tyrimai padeda atskirti paprastą divertikulų buvimą nuo uždegimo ar kitų ligų ir parinkti saugiausią gydymą.
