Centrinė miego apnėja
Centrinė miego apnėja - tai miego sutrikimas, kai kvėpavimas naktį trumpam sustoja ne dėl užsikimšusių kvėpavimo takų, o dėl to, kad smegenys laikinai nesiunčia pakankamo signalo kvėpavimo raumenims. Tokie kvėpavimo sustojimai gali kartotis daug kartų per naktį, trikdyti miego kokybę, mažinti deguonies kiekį kraujyje ir didinti širdies bei kraujagyslių sistemos apkrovą. Nors ši būklė gali skambėti bauginančiai, ją galima atpažinti, ištirti ir daugeliu atvejų veiksmingai valdyti.
Centrinė miego apnėja yra miego metu pasikartojantis kvėpavimo sustojimas arba ryškus kvėpavimo susilpnėjimas, kai tuo metu nėra įprastų pastangų įkvėpti. Kitaip tariant, problema prasideda ne gerklėje ar nosiaryklėje, o kvėpavimą reguliuojančiuose smegenų centruose.
Normaliai miegant smegenys nuolat stebi anglies dioksido ir deguonies kiekį kraujyje ir pagal tai siunčia signalus diafragmai bei kitiems kvėpavimo raumenims. Sergant centrine miego apnėja šis reguliavimas tampa nestabilus: kvėpavimo signalas trumpam susilpnėja arba nutrūksta, todėl žmogus nustoja kvėpuoti kelioms ar keliolikai sekundžių. Po pauzės organizmas dažnai sureaguoja mikroprabudimu, kvėpavimas atsinaujina, kartais tampa gilesnis ar dažnesnis.
Svarbu atskirti centrinę miego apnėją nuo obstrukcinės miego apnėjos. Obstrukcinės apnėjos metu žmogus bando įkvėpti, tačiau viršutiniai kvėpavimo takai miegant susiaurėja ar užsidaro. Centrinės miego apnėjos metu kvėpavimo takai nebūtinai yra užblokuoti - tiesiog laikinai sumažėja kvėpavimo raumenų aktyvumas.
Centrinė miego apnėja gali pasireikšti savarankiškai, tačiau dažnai ji susijusi su kitomis būklėmis: širdies nepakankamumu, insultu, tam tikrų vaistų vartojimu, neurologinėmis ligomis, inkstų nepakankamumu ar buvimu dideliame aukštyje. Kai kuriems žmonėms ji išryškėja pradėjus gydyti obstrukcinę miego apnėją teigiamo slėgio aparatais - tai vadinama gydymo metu atsirandančia centrine miego apnėja.
Ilgainiui pasikartojantys kvėpavimo sustojimai gali lemti nuolatinį nuovargį, dėmesio ir atminties pablogėjimą, nuotaikos pokyčius, padidinti širdies ritmo sutrikimų bei kraujospūdžio svyravimų riziką. Todėl centrinė miego apnėja nėra vien tik knarkimo ar prasto miego problema - tai būklė, kurią verta įvertinti mediciniškai.
- Kvėpavimo pauzės miego metu, kurias dažnai pastebi partneris ar artimieji.
- Staigus prabudimas su oro trūkumo, dusulio ar nerimo pojūčiu.
- Neramus, fragmentuotas miegas, dažni trumpi prabudimai, kurių žmogus gali ir neprisiminti.
- Sunkumas užmigti arba dažnas prabudimas paryčiais.
- Nereguliarus kvėpavimo ritmas miegant, kartais apibūdinamas kaip kvėpavimas bangomis.
- Naktinis širdies plakimo pojūtis, prakaitavimas ar diskomfortas krūtinėje, ypač jei yra širdies liga.
- Ryškus mieguistumas dieną, noras snausti skaitant, žiūrint televizorių ar vairuojant.
- Rytiniai galvos skausmai arba sunkumo jausmas galvoje.
- Sumažėjęs darbingumas, lėtesnis mąstymas, dėmesio ir atminties sutrikimai.
- Dirglumas, prislėgta nuotaika, nerimas ar emocinis jautrumas.
- Nuovargis net po, atrodytų, pakankamai ilgo miego.
- Sumažėjęs fizinis pajėgumas, greitesnis dusulys krūvio metu, ypač sergant širdies ar plaučių ligomis.
- Centrinė miego apnėja nebūtinai sukelia garsų knarkimą, todėl ji kartais ilgiau lieka nepastebėta.
- Kai kuriems žmonėms pagrindinis skundas būna ne mieguistumas, o nemiga ir dažni prabudimai.
- Vyresnio amžiaus žmonėms simptomai gali būti painiojami su amžiumi, širdies liga ar depresija.
- Žmonėms, vartojantiems opioidinius skausmą malšinančius vaistus, kvėpavimas miegant gali tapti lėtas ir nereguliarus be ryškių kitų požymių.
Centrinė miego apnėja atsiranda tada, kai sutrinka kvėpavimo kontrolės sistema. Priežasčių gali būti kelios, o kartais jos veikia kartu.
Viena dažniausių sąsajų yra širdies nepakankamumas. Kai širdis silpniau pumpuoja kraują, organizmo reakcija į deguonies ir anglies dioksido pokyčius gali tapti nestabili. Tuomet kvėpavimas miegant ima svyruoti: periodiškai sustiprėja, susilpnėja ir trumpam sustoja. Šis kvėpavimo modelis gali būti vadinamas Cheyne-Stokes kvėpavimu.
Kita svarbi priežastis - nervų sistemos pažeidimai. Centrinė miego apnėja gali atsirasti po insulto, ypač jei pažeidžiamos sritys, dalyvaujančios kvėpavimo reguliavime. Ji taip pat gali būti susijusi su kai kuriomis neurodegeneracinėmis ligomis, smegenų kamieno pažeidimais, retesniais įgimtais ar įgytais kvėpavimo kontrolės sutrikimais.
Vaistai taip pat gali turėti didelę reikšmę. Opioidiniai skausmą malšinantys vaistai, ypač vartojami didesnėmis dozėmis ar ilgą laiką, slopina kvėpavimo centrus. Raminamieji, migdomieji vaistai ir alkoholis kai kuriems žmonėms gali dar labiau pabloginti kvėpavimą miegant, ypač jei jau yra kitų rizikos veiksnių.
Centrinė miego apnėja gali pasireikšti keliaujant į didelį aukštį virš jūros lygio. Ten dėl mažesnio deguonies kiekio ore kvėpavimo reguliavimas tampa jautresnis, todėl miegant gali atsirasti periodinis kvėpavimas ir apnėjos epizodai. Dažnai tokia forma palengvėja prisitaikius prie aukščio arba grįžus žemiau.
Riziką didina vyresnis amžius, vyriška lytis, širdies ir kraujagyslių ligos, prieširdžių virpėjimas, lėtinis inkstų nepakankamumas, buvęs insultas, opioidų vartojimas, taip pat anksčiau diagnozuota obstrukcinė miego apnėja. Kai kuriais atvejais aiškios priežasties nustatyti nepavyksta - tuomet kalbama apie idiopatinę centrinę miego apnėją.
Centrinė miego apnėja nustatoma ne vien pagal skundus. Gydytojui svarbu išsiaiškinti, kaip žmogus miega, kokie yra dienos simptomai, kokiomis ligomis serga, kokius vaistus vartoja, ar buvo insultas, širdies nepakankamumas, ar vartojami opioidai. Labai naudinga, jei į konsultaciją atvyksta miegą stebintis partneris arba pateikiamas naktinio kvėpavimo vaizdo ar garso įrašas.
Pagrindinis tyrimas yra polisomnografija - išsamus miego tyrimas, atliekamas miego laboratorijoje arba specializuotame centre. Jo metu registruojama smegenų veikla, akių judesiai, raumenų tonusas, oro srautas per nosį ir burną, krūtinės bei pilvo kvėpavimo judesiai, deguonies įsotinimas kraujyje, širdies ritmas ir kūno padėtis. Būtent krūtinės ir pilvo judesių registravimas padeda atskirti centrinę apnėją nuo obstrukcinės: centrinės apnėjos metu kvėpavimo pastangų nėra arba jos labai sumažėjusios.
Kai kuriais atvejais naudojami supaprastinti namų miego tyrimai, tačiau įtariant centrinę miego apnėją dažnai prireikia pilnesnės polisomnografijos, nes reikia tiksliai įvertinti apnėjų tipą ir galimas mišrias formas.
Papildomi tyrimai parenkami pagal įtariamą priežastį. Gali būti atliekami kraujo tyrimai, įskaitant inkstų funkcijos, skydliaukės funkcijos, elektrolitų, kraujo dujų ar kitų rodiklių vertinimą. Jei įtariama širdies liga, svarbi elektrokardiograma, echokardiografija, kartais Holterio monitoravimas ar kardiologo konsultacija. Po insulto ar įtariant neurologinę priežastį gali būti skiriama galvos magnetinio rezonanso tomografija arba kompiuterinė tomografija, neurologo įvertinimas.
Diagnozuojant taip pat vertinamas apnėjos ir hipopnėjos indeksas, kuris parodo, kiek kvėpavimo sutrikimų epizodų įvyksta per vieną miego valandą. Svarbu ne tik skaičius, bet ir simptomai, deguonies kiekio kritimai, širdies ritmas, gretutinės ligos bei bendra paciento būklė.
Centrinės miego apnėjos gydymas priklauso nuo priežasties, simptomų sunkumo ir bendros sveikatos būklės. Tikslas - sumažinti kvėpavimo pauzių skaičių, pagerinti miego kokybę, sumažinti deguonies kritimus ir apsaugoti širdį bei smegenis nuo papildomos apkrovos.
Pirmas žingsnis dažnai yra pagrindinės ligos gydymas. Jei centrinė miego apnėja susijusi su širdies nepakankamumu, labai svarbu optimizuoti kardiologinį gydymą: tinkamai parinkti vaistus, koreguoti skysčių balansą, gydyti ritmo sutrikimus, laikytis kardiologo rekomendacijų. Kartais pagerėjus širdies funkcijai sumažėja ir kvėpavimo sutrikimai miegant.
Jei apnėją skatina opioidiniai vaistai, gydytojas gali svarstyti dozės mažinimą, vaisto keitimą arba kitus skausmo kontrolės būdus. Tai būtina daryti tik su gydytojo priežiūra, nes staigus nutraukimas gali būti pavojingas. Taip pat patariama vengti alkoholio prieš miegą ir atsargiai vartoti migdomuosius ar raminamuosius vaistus.
Kai kuriems pacientams taikomas gydymas teigiamo slėgio aparatais. Nuolatinio teigiamo slėgio terapija gali padėti daliai žmonių, ypač jei kartu yra obstrukcinių epizodų. Kitais atvejais svarstoma dviejų lygių teigiamo slėgio ventiliacija su atsarginiu kvėpavimo dažniu arba adaptyvioji servoventiliacija. Vis dėlto adaptyvioji servoventiliacija netinka kai kuriems pacientams, sergantiems širdies nepakankamumu su sumažėjusia kairiojo skilvelio išstūmio frakcija, todėl prieš ją skiriant būtinas kruopštus širdies įvertinimas.
Kai kuriais atvejais gali būti skiriamas papildomas deguonis naktį. Aukštikalnių sukeltai centrinei miego apnėjai kartais vartojamas acetazolamidas, tačiau jis turi būti paskirtas gydytojo. Rečiau taikoma diafragminio nervo stimuliacija - implantuojama sistema, kuri padeda reguliariau aktyvinti kvėpavimą miego metu.
Gyvensenos priemonės taip pat svarbios: reguliarus miego režimas, svorio korekcija, fizinis aktyvumas pagal galimybes, rūkymo atsisakymas, alkoholio ribojimas, gretutinių ligų kontrolė. Nors vien gyvensenos pokyčių dažnai nepakanka, jie pagerina bendrą gydymo rezultatą ir savijautą.
Į gydytoją verta kreiptis, jei artimieji pastebi, kad miegant nustojate kvėpuoti, jei dažnai prabundate dūsdami, jaučiate nepaaiškinamą dienos mieguistumą, nuolatinį nuovargį, rytinius galvos skausmus ar sunkiai susikaupiate. Ypač svarbu nedelsti, jei turite širdies nepakankamumą, prieširdžių virpėjimą, buvote patyrę insultą, sergate inkstų nepakankamumu arba vartojate opioidinius skausmą malšinančius vaistus.
Skubios pagalbos reikia, jei dusulys nepraeina ir būdraujant, atsiranda stiprus krūtinės skausmas, alpimas, naujas vienos kūno pusės silpnumas, kalbos sutrikimas, sumišimas, mėlynuoja lūpos ar labai krenta deguonies įsotinimas, jei jis matuojamas. Tokie požymiai gali rodyti ne tik miego apnėją, bet ir ūmią širdies, plaučių ar neurologinę būklę.
Jei jau naudojate kvėpavimo aparatą ir simptomai nepagerėja, atsiranda naujų prabudimų su dusuliu arba aparatas rodo daug centrinių įvykių, reikėtų kreiptis pakartotiniam įvertinimui. Nerekomenduojama savarankiškai keisti aparato slėgių ar gydymo režimo - netinkami nustatymai gali pabloginti kvėpavimo nestabilumą.
