Ankilozuojantis spondilitas
Ankilozuojantis spondilitas yra lėtinė uždegiminė sąnarių ir stuburo liga, dažniausiai prasidedanti jauname amžiuje ir galinti ilgainiui riboti judrumą. Svarbu ją atpažinti anksti, nes tinkamas gydymas, judėjimas ir stebėsena gali gerokai sumažinti skausmą, sulėtinti ligos progresavimą ir padėti išlaikyti aktyvų gyvenimą.
Ankilozuojantis spondilitas priklauso spondiloartritų grupei - tai uždegiminės reumatinės ligos, kurios dažniausiai pažeidžia stuburą, kryžkaulio ir klubakaulių sąnarius, vadinamus sakroiliakiniais sąnariais, taip pat sausgyslių ir raiščių prisitvirtinimo vietas prie kaulo. Šiose vietose vykstantis uždegimas sukelia skausmą, rytinį sustingimą ir judesių apribojimą.
Ligos metu imuninė sistema veikia pernelyg aktyviai ir palaiko uždegimą sąnariuose bei aplinkiniuose audiniuose. Ilgainiui organizmas gali pradėti formuoti naują kaulinį audinį ten, kur jo neturėtų būti. Dėl to dalis stuburo slankstelių gali tarsi „sukibti“, stuburas tampa mažiau lankstus, o laikysena gali keistis. Ne kiekvienam žmogui liga progresuoja iki ryškaus stuburo sustingimo, tačiau ankstyvas gydymas yra labai svarbus norint to išvengti.
Ankilozuojantis spondilitas dažniausiai prasideda iki 45 metų amžiaus. Tipinis požymis - ne paprastas mechaninis nugaros skausmas po krūvio, o uždegiminio pobūdžio skausmas: jis stipresnis ramybėje, ypač naktį ar paryčiais, ir palengvėja pajudėjus. Liga gali būti sisteminė, todėl kai kuriems žmonėms pažeidžiamos ir kitos sritys: akys, oda, žarnynas, periferiniai sąnariai, rečiau - širdis ar plaučiai.
Nors žodis „ankilozuojantis“ gali skambėti bauginančiai, tai nereiškia, kad visiems pacientams neišvengiamai sustings stuburas. Šiuolaikinė diagnostika, biologiniai vaistai, kineziterapija ir aktyvus paciento dalyvavimas gydyme leidžia daugeliui žmonių kontroliuoti simptomus ir išsaugoti darbingumą.
- Lėtinis apatinės nugaros dalies ar sėdmenų skausmas, trunkantis ilgiau kaip 3 mėnesius.
- Skausmas, prasidedantis jauname amžiuje, dažniausiai iki 40-45 metų.
- Rytinis stuburo sustingimas, trunkantis daugiau kaip 30 minučių.
- Skausmo sumažėjimas pajudėjus, pasimankštinus ar išsitempus.
- Skausmo sustiprėjimas ramybėje, ilgai sėdint ar gulint.
- Naktinis skausmas, ypač antroje nakties pusėje, dėl kurio žmogus pabunda ir turi pajudėti.
- Mažėjantis juosmens, krūtinės ar kaklo stuburo lankstumas.
- Sunku pasilenkti į priekį, atsigręžti per petį ar giliai įkvėpti dėl krūtinės ląstos sustingimo.
- Ilgainiui gali formuotis palinkusi į priekį laikysena.
- Skausmas tarp menčių, kakle ar krūtinės ląstos srityje.
- Jautrumas ar skausmas kryžkaulio srityje, kartais pakaitomis viename ir kitame sėdmenyje.
- Klubų, pečių, kelių ar čiurnų skausmas ir patinimas.
- Kulno skausmas, ypač Achilo sausgyslės ar pado fascijos prisitvirtinimo vietoje.
- Piršto ar kojos piršto patinimas per visą ilgį, vadinamas daktilitu.
- Nuovargis, bendras silpnumas, sumažėjęs fizinis pajėgumas.
- Kartais - nedidelis karščiavimas ar prastesnė savijauta aktyvaus uždegimo metu.
- Akies skausmas, paraudimas, šviesos baimė ir neryškus matymas - tai gali būti ūminis priekinis uveitas.
- Žvynelinės požymiai: pleiskanojančios, paraudusios odos plokštelės, dažniausiai alkūnių, kelių ar galvos srityje.
- Uždegiminės žarnyno ligos simptomai: ilgalaikis viduriavimas, pilvo skausmas, kraujas išmatose.
- Retai - širdies ritmo sutrikimai, aortos vožtuvo problemos ar kvėpavimo apribojimas dėl krūtinės ląstos nejudrumo.
Tiksli priežastis, kodėl išsivysto ankilozuojantis spondilitas, nėra iki galo aiški. Manoma, kad ligą lemia genetinių veiksnių, imuninės sistemos ypatumų ir aplinkos poveikio derinys. Tai nėra užkrečiama liga - ja neužsikrečiama nuo kito žmogaus.
Svarbiausias žinomas genetinis veiksnys yra HLA-B27 antigenas. Jį turintiems žmonėms ankilozuojančio spondilito rizika didesnė, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas HLA-B27 teigiamas žmogus susirgs. Daug žmonių turi šį genetinį žymenį ir niekada nejaučia jokių simptomų. Kita vertus, liga gali pasireikšti ir tiems, kurių HLA-B27 tyrimas neigiamas.
Riziką didina šeiminė anamnezė: jei artimas giminaitis serga ankilozuojančiu spondilitu ar kita spondiloartrito forma, tikimybė susirgti yra didesnė. Liga dažniausiai prasideda paauglystėje, jaunystėje ar ankstyvame suaugusiojo amžiuje. Vyrams ji ilgą laiką buvo diagnozuojama dažniau, tačiau dabar žinoma, kad moterims liga taip pat pasitaiko, tik kartais jos eiga būna mažiau tipiška ir diagnozė nustatoma vėliau.
Imuninės sistemos aktyvumui įtakos gali turėti žarnyno mikrobiota, persirgtos infekcijos, rūkymas ir kiti aplinkos veiksniai. Rūkymas ypač nepalankus: jis siejamas su didesniu ligos aktyvumu, greitesniu stuburo pokyčių progresavimu ir blogesne plaučių bei širdies ir kraujagyslių sveikata.
Ankilozuojantis spondilitas dažniau pasireiškia kartu su kitomis uždegiminėmis ligomis, tokiomis kaip žvynelinė, Krono liga, opinis kolitas ar pasikartojantis uveitas. Todėl gydytojui svarbu žinoti ne tik apie nugaros skausmą, bet ir apie akių, odos, žarnyno ar šeimos sveikatos istoriją.
Ankilozuojantis spondilitas nustatomas įvertinus simptomus, fizinės apžiūros duomenis, kraujo tyrimus ir vaizdinius tyrimus. Vieno vienintelio tyrimo, kuris visais atvejais patvirtintų ar paneigtų ligą, nėra, todėl diagnozė dažnai remiasi visumos vertinimu.
Pokalbio metu gydytojas klausia, kada prasidėjo nugaros skausmas, ar jis stipresnis ramybėje, ar pagerėja pajudėjus, kiek trunka rytinis sustingimas, ar skausmas žadina naktį. Taip pat svarbu pasakyti apie akių uždegimus, žvynelinę, lėtinius žarnyno simptomus, kulnų skausmą, sąnarių patinimą ir šeimos narių reumatines ligas.
Apžiūros metu vertinamas stuburo lankstumas, laikysena, krūtinės ląstos judrumas kvėpuojant, klubų ir pečių sąnarių judesiai, skausmingos sausgyslių prisitvirtinimo vietos. Gydytojas gali atlikti specialius funkcinius testus, pavyzdžiui, juosmens lenkimo įvertinimą, krūtinės ląstos ekskursijos matavimą ar sakroiliakinių sąnarių provokacinius mėginius.
Kraujo tyrimai padeda įvertinti uždegimo aktyvumą. Dažniausiai tiriamas C reaktyvusis baltymas ir eritrocitų nusėdimo greitis. Šie rodikliai gali būti padidėję, tačiau kai kuriems pacientams išlieka normalūs net esant aktyviems simptomams. HLA-B27 tyrimas padeda sustiprinti įtarimą, ypač jei klinikiniai požymiai būdingi, bet jis nėra absoliutus diagnostinis kriterijus.
Vaizdiniai tyrimai yra labai svarbūs. Rentgenograma gali parodyti sakroiliakinių sąnarių uždegimo sukeltus struktūrinius pokyčius, tačiau ankstyvose ligos stadijose ji gali būti normali. Magnetinio rezonanso tomografija leidžia pamatyti aktyvų uždegimą dar prieš atsirandant negrįžtamiems kauliniams pakitimams, todėl ji ypač naudinga ankstyvai diagnostikai. Kompiuterinė tomografija gerai parodo kaulinius pokyčius, bet dėl apšvitos paprastai nėra pirmo pasirinkimo tyrimas. Kartais atliekami papildomi tyrimai kitoms ligoms atmesti: infekcijoms, navikams, mechaninėms stuburo problemoms ar kitoms reumatinėms ligoms.
Ankilozuojančio spondilito gydymo tikslas - sumažinti skausmą ir uždegimą, išlaikyti stuburo bei sąnarių judrumą, apsaugoti nuo komplikacijų ir padėti žmogui gyventi kuo įprastesnį gyvenimą. Gydymas paprastai derina vaistus, reguliarią mankštą, kineziterapiją ir gyvenimo būdo korekciją.
Vienas svarbiausių gydymo pagrindų yra kasdienis judėjimas. Tinkamai parinkti pratimai padeda mažinti sustingimą, gerinti laikyseną, stiprinti raumenis ir palaikyti krūtinės ląstos judrumą. Naudingos tempimo, laikysenos, kvėpavimo, nugaros ir pilvo raumenų stiprinimo programos. Kineziterapeutas gali išmokyti pratimų, kuriuos saugu atlikti namuose. Dažnai gerai toleruojamas plaukimas, vaikščiojimas, dviračio mynimas, pilatesas ar speciali gydomoji mankšta.
Pirmo pasirinkimo vaistai dažnai yra nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, kurie mažina skausmą ir rytinį sustingimą. Juos reikia vartoti taip, kaip paskyrė gydytojas, nes jie gali dirginti skrandį, didinti kraujospūdį, veikti inkstus ar turėti kitų nepageidaujamų poveikių. Kai kuriais atvejais skiriami skrandį saugantys vaistai arba parenkamas kitas gydymo režimas.
Jei liga išlieka aktyvi nepaisant tinkamo gydymo, gali būti skiriami biologiniai vaistai. Tai tiksliai uždegimo grandis veikiantys preparatai, pavyzdžiui, naviko nekrozės faktoriaus inhibitoriai arba interleukino-17 inhibitoriai. Jie gali labai sumažinti simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę, tačiau prieš pradedant gydymą būtina patikrinti dėl tuberkuliozės, hepatitų ir kitų infekcijų rizikos. Gydymo metu pacientas reguliariai stebimas.
Kai vyrauja periferinių sąnarių uždegimas, kai kuriems pacientams gali būti svarstomi ligą modifikuojantys vaistai, pavyzdžiui, sulfasalazinas. Gliukokortikoidų tabletės ilgalaikiam ašinio stuburo uždegimo gydymui paprastai nėra pagrindinis pasirinkimas, tačiau vietinės injekcijos į sąnarį ar sausgyslės sritį kartais gali būti naudingos.
Gyvenimo būdas taip pat turi reikšmės. Labai svarbu nerūkyti, palaikyti sveiką kūno svorį, reguliariai judėti ir vengti ilgo sėdėjimo be pertraukų. Darbo vietoje gali padėti ergonomiška kėdė, dažni atsistojimai, tinkamas monitoriaus aukštis. Miegui dažniausiai patariama rinktis patogų, ne per minkštą čiužinį ir vengti nuolatinio miego stipriai susirietus.
Chirurginis gydymas reikalingas retai. Jis gali būti svarstomas, jei labai pažeidžiami klubų sąnariai ir prireikia sąnario endoprotezavimo, arba itin retomis situacijomis, kai sunkūs stuburo iškrypimai reikšmingai riboja kasdienį gyvenimą. Daugeliu atvejų svarbiausia yra nuoseklus ilgalaikis gydymo planas ir bendradarbiavimas su reumatologu.
Į gydytoją verta kreiptis, jei nugaros skausmas trunka ilgiau kaip 3 mėnesius, prasidėjo iki 45 metų amžiaus, yra stipresnis naktį ar ryte, o pajudėjus palengvėja. Tai ypač svarbu, jei kartu yra rytinis sustingimas, sėdmenų skausmas, kulnų skausmas, sąnarių patinimas, žvynelinė, uždegiminės žarnyno ligos požymiai ar šeimoje yra sergančių spondiloartritu.
Skubiai kreipkitės į gydytoją arba akių ligų specialistą, jei staiga parausta ir skauda akis, atsiranda šviesos baimė ar suprastėja matymas. Ūminis uveitas turi būti gydomas greitai, kad būtų išvengta regėjimo komplikacijų.
Nedelsiant reikalinga medicininė pagalba, jei atsiranda kojų silpnumas, tirpimas tarpvietės srityje, šlapinimosi ar tuštinimosi kontrolės sutrikimai, stiprus skausmas po traumos, aukšta temperatūra, nepaaiškinamas svorio kritimas ar krūtinės skausmas. Šie požymiai nebūtinai reiškia ankilozuojantį spondilitą, bet gali rodyti rimtas būkles, kurias reikia įvertinti skubiai.
Jei diagnozė jau nustatyta, su reumatologu reikėtų susisiekti, kai simptomai aiškiai sustiprėja, vaistai nebepadeda, atsiranda naujų sąnarių patinimų, kartojasi akių uždegimai arba planuojate nėštumą. Taip pat svarbu reguliariai lankytis kontrolėse net tada, kai jaučiatės gerai - liga gali būti valdoma geriausiai tada, kai jos aktyvumas stebimas nuosekliai.
