Tinklainės plyšys
Tinklainės plyšys - tai akies tinklainės įtrūkimas arba skylutė, dėl kurios gali atsiverti kelias tinklainės atšokai. Nors pats plyšys kartais nesukelia skausmo, jis gali būti regėjimui pavojinga būklė, todėl staiga atsiradus žaibavimui akyje, naujoms „muselėms“ ar šešėliui regėjimo lauke būtina nedelsti. Laiku diagnozuotas Tinklainės plyšys dažniausiai sėkmingai gydomas lazeriu ar šalčiu, taip sumažinant sunkesnių komplikacijų riziką.
Tinklainės plyšys - tai būklė, kai pažeidžiamas plonas, šviesai jautrus akies vidinis sluoksnis - tinklainė. Tinklainė veikia panašiai kaip fotoaparato jutiklis: ji priima šviesos signalus ir perduoda juos regos nervu į smegenis, kur susiformuoja vaizdas. Kad regėjimas būtų aiškus, tinklainė turi būti prigludusi prie po ja esančių audinių ir gauti pakankamai deguonies bei maisto medžiagų.
Dažniausias mechanizmas, dėl kurio atsiranda Tinklainės plyšys, susijęs su stiklakūniu - skaidria, drebučių konsistencijos medžiaga, užpildančia akies vidų. Su amžiumi stiklakūnis natūraliai skystėja ir traukiasi. Daugeliui žmonių jis atsiskiria nuo tinklainės be rimtesnių pasekmių, tačiau kai kuriose vietose stiklakūnis gali būti stipriau prisitvirtinęs. Traukdamasis jis patempia tinklainę ir gali ją įplėšti.
Pats Tinklainės plyšys nėra tas pats, kas tinklainės atšoka, tačiau tai yra svarbi jos prielaida. Per plyšį skystis iš akies vidaus gali patekti po tinklaine ir pamažu ją atkelti nuo pagrindo. Tuomet vystosi tinklainės atšoka - skubi, regėjimą grasinanti būklė. Kuo ilgiau tinklainė atšokusi, ypač jei pažeidžiama centrinė regos sritis - geltonoji dėmė, tuo didesnė ilgalaikio regėjimo pablogėjimo rizika.
Tinklainės plyšys gali būti įvairaus dydžio ir formos. Kartais tai nedidelė apvali skylutė, o kartais - pasagos formos įplyšimas, kai dalis tinklainės vis dar tempiama stiklakūnio. Pastarasis variantas laikomas pavojingesniu, nes trauka gali tęstis ir didinti atšokos riziką. Plyšiai dažniau atsiranda periferinėje tinklainės dalyje, todėl žmogus ne visada iš karto pastebi regėjimo pablogėjimą.
Svarbu žinoti, kad akis paprastai neskauda. Tinklainėje nėra skausmą sukeliančių nervų galūnėlių, todėl vienintelis perspėjimas dažnai būna regos pojūčių pasikeitimas: šviesos blyksniai, naujos plaukiojančios drumstys, tarsi voratinkliai ar juodi taškeliai. Dėl to bet kokie staigūs regėjimo pokyčiai turi būti vertinami rimtai, net jei bendra savijauta gera.
- Staiga atsiradę šviesos blyksniai, žaibavimas ar mirgėjimas akies krašte, ypač tamsoje arba judinant akis.
- Naujos plaukiojančios drumstys regėjimo lauke: juodi taškeliai, siūleliai, voratinkliai, žiedai ar dėmelės.
- Staigus drumstelių pagausėjimas, ypač jei žmogus anksčiau jų beveik nepastebėdavo.
- Trumpalaikis neryškus matymas ar jausmas, kad prieš akį plaukioja šešėliai.
- Vienos akies regėjimo pojūčių pasikeitimas, nors skausmo, paraudimo ar išskyrų nėra.
- Tamsi uždanga, šydas ar šešėlis, slenkantis iš vieno regėjimo lauko krašto.
- Regėjimo lauko dalies iškritimas - žmogus nemato šono, viršaus ar apačios vaizdo dalies.
- Staigus regėjimo aštrumo sumažėjimas, ypač jei neryškus tampa centrinis matymas.
- Vaizdo iškraipymas, linijų kreivumas, sunkumas skaityti ar atpažinti veidus.
- Didelis drumstumas akyje po staigaus blyksnių ir drumstelių epizodo, galintis rodyti kraujavimą į stiklakūnį.
- Dažniausiai nėra akies skausmo.
- Akis paprastai nebūna ryškiai paraudusi.
- Dažniausiai nėra pūlingų išskyrų ar niežėjimo.
- Bendra savijauta gali būti visiškai normali, todėl simptomų nereikėtų nuvertinti.
Tinklainės plyšys dažniausiai atsiranda dėl mechaninės traukos, kai stiklakūnis tempia tinklainę. Stiklakūnio pokyčiai yra natūrali senėjimo dalis: jis praranda vientisą gelinę struktūrą, skystėja, traukiasi ir gali atsiskirti nuo tinklainės. Šis procesas vadinamas užpakaliniu stiklakūnio atsiskyrimu. Daugeliu atvejų jis praeina be komplikacijų, tačiau jei tam tikroje vietoje stiklakūnio prisitvirtinimas stiprus, tinklainė gali įplyšti.
Rizika didėja su amžiumi, ypač po 50 metų. Vis dėlto Tinklainės plyšys gali pasitaikyti ir jaunesniems žmonėms, ypač jei jie turi didelę trumparegystę. Trumparegių akys dažnai būna ilgesnės, o tinklainė - labiau ištempta ir kai kuriose vietose plonesnė. Dėl to ji lengviau pažeidžiama tempiant stiklakūniui ar patyrus traumą.
Svarbus rizikos veiksnys yra periferinės tinklainės degeneracijos, ypač vadinamoji grotelių degeneracija. Tai plonesnės, pakitusios tinklainės sritys, kuriose plyšiai susidaro lengviau. Žmogus šių pakitimų pats nejaučia, todėl jie dažnai nustatomi tik profilaktinės akių apžiūros metu išplėtus vyzdžius.
Tinklainės plyšys taip pat gali atsirasti po akies traumos. Smūgis į akį, veidą ar galvą gali sukelti staigų stiklakūnio judėjimą ir tinklainės patempimą. Didesnės rizikos situacijos - kontaktinis sportas, avarijos, kritimai, darbo traumos, fejerverkų ar kitų sprogstamųjų priemonių sužalojimai.
Riziką padidina ir ankstesnės akių operacijos, ypač kataraktos operacija. Nors kataraktos gydymas dažniausiai yra saugus ir labai veiksmingas, po operacijos keičiasi akies vidinės struktūros, o kai kuriems žmonėms vėliau gali lengviau vystytis stiklakūnio atsiskyrimas ir tinklainės plyšiai.
Didesnę riziką turi asmenys, kuriems vienoje akyje jau buvo Tinklainės plyšys ar tinklainės atšoka. Tokiu atveju kita akis taip pat turi būti stebima atidžiau. Reikšmės turi ir šeiminis polinkis: jei artimi giminaičiai yra patyrę tinklainės atšoką, verta apie tai pasakyti akių gydytojui.
Kai kurios bendrosios būklės taip pat gali prisidėti prie tinklainės pažeidimų, nors jos nebūtinai tiesiogiai sukelia plyšį. Pavyzdžiui, pažengęs cukrinis diabetas gali lemti tinklainės kraujagyslių pakitimus, kraujavimus ir randėjimą, kurie sukelia trauką. Uždegiminės akių ligos, paveldimos tinklainės ligos ar ankstesni akių vidiniai kraujavimai taip pat gali keisti tinklainės ir stiklakūnio santykį.
Tinklainės plyšys nustatomas atliekant akių gydytojo, oftalmologo, apžiūrą. Kadangi plyšiai dažniausiai būna tinklainės periferijoje, paprasto regėjimo patikrinimo ar žvilgsnio į akį iš išorės nepakanka. Svarbiausias tyrimas - išsami akių dugno apžiūra išplėtus vyzdžius.
Apžiūros metu į akis įlašinama vyzdžius plečiančių lašų. Po jų regėjimas kelioms valandoms tampa neryškesnis, akys jautresnės šviesai, todėl po vizito paprastai nerekomenduojama vairuoti. Išplėtus vyzdžius gydytojas specialiais lęšiais ir šviesos šaltiniu apžiūri tinklainę, įskaitant jos kraštines dalis. Tam gali būti naudojama plyšinė lempa su specialiu lęšiu arba netiesioginė oftalmoskopija.
Kartais gydytojas švelniai paspaudžia akies išorę specialiu instrumentu, kad geriau pamatytų periferinę tinklainę. Tai gali būti nemalonu, bet padeda aptikti mažus plyšius, kurie kitaip liktų nepastebėti. Jei akyje yra kraujo ar tankių drumstelių, kurios trukdo matyti tinklainę, atliekamas akies ultragarsinis tyrimas, dažnai vadinamas B skenavimu. Jis padeda įvertinti, ar yra tinklainės atšoka, stiklakūnio kraujavimas ar kiti vidiniai pakitimai.
Papildomai gali būti atliekama optinė koherentinė tomografija, trumpinama OKT. Šis tyrimas ypač naudingas vertinant centrinę tinklainės dalį - geltonąją dėmę, tačiau periferinio plyšio jis ne visada parodo. Plačiakampė akių dugno fotografija gali padėti dokumentuoti pakitimus ir stebėti juos laikui bėgant, tačiau ji nepakeičia gydytojo apžiūros išplėtus vyzdžius.
Gydytojas taip pat klausia apie simptomų pradžią ir pobūdį: kada atsirado žaibavimas, ar padaugėjo drumstelių, ar yra regėjimo lauko šešėlis, ar patirta trauma, ar buvo akių operacijų. Ši informacija svarbi, nes nauji simptomai gali reikšti aktyvią trauką ir didesnę atšokos riziką.
Jei Tinklainės plyšys nustatomas vienoje akyje, dažnai atidžiai apžiūrima ir kita akis. Joje gali būti plonų tinklainės sričių ar kitų rizikingų pakitimų, kuriuos verta stebėti arba, tam tikrais atvejais, profilaktiškai gydyti.
Tinklainės plyšys gydomas siekiant užkirsti kelią tinklainės atšokai. Gydymo būdas priklauso nuo plyšio tipo, vietos, simptomų, stiklakūnio traukos, ar jau yra skysčio po tinklaine. Ne kiekviena maža tinklainės skylutė gydoma iš karto, tačiau naujas simptominis plyšys dažniausiai laikomas skubiai gydytina būkle.
Dažniausias gydymo metodas - lazerinė fotokoaguliacija. Procedūros metu lazerio spinduliais aplink plyšį sukuriami maži kontroliuojami nudegimo taškai. Gydama ši zona suformuoja tvirtesnius randelius, kurie tarsi „priklijuoja“ tinklainę prie pagrindo ir neleidžia skysčiui patekti po ja. Procedūra paprastai atliekama ambulatoriškai, taikant vietinius nuskausminamuosius akių lašus. Ji trunka neilgai, tačiau po jos kelias valandas gali būti neryškus matymas ir jautrumas šviesai.
Kitas metodas - krioterapija, arba gydymas šalčiu. Ji taikoma tada, kai lazeriu plyšį pasiekti sunku, pavyzdžiui, dėl jo vietos, akies optinių terpių drumstumo ar kitų anatominių ypatumų. Šalčio poveikis, kaip ir lazeris, sukelia vietinį randėjimą aplink plyšį ir padeda stabilizuoti tinklainę.
Svarbu suprasti, kad po lazerio ar krioterapijos apsauginis randėjimas susiformuoja ne akimirksniu. Pirmosiomis dienomis ir savaitėmis gydytojas gali rekomenduoti vengti didelio fizinio krūvio, šuolių, sunkių svorių kėlimo, intensyvaus sporto ar veiklų, kurios sukelia stiprius galvos ir akių judesius. Konkretūs apribojimai priklauso nuo plyšio ir gydymo apimties.
Jei Tinklainės plyšys jau sukėlė tinklainės atšoką, vien lazerio dažnai nepakanka. Tuomet gali prireikti operacinio gydymo. Galimos procedūros yra pneumatinė retinopeksija, kai į akį suleidžiamas dujų burbulas ir taikomas lazeris ar krioterapija; vitrektomija, kai pašalinamas stiklakūnis ir tinklainė priglaudžiama iš vidaus; arba skleros plombavimas, kai išorėje prie akies sienelės pritvirtinama speciali juostelė ar plombelė, mažinanti trauką. Kartais metodai derinami.
Vaistai paties plyšio neužgydo. Akių lašai gali būti skiriami po procedūrų uždegimui mažinti ar infekcijos profilaktikai, tačiau jie nepakeičia mechaninio tinklainės sutvirtinimo. Liaudiškos priemonės, vitaminai ar akių pratimai negali užklijuoti plyšio ir neturėtų atidėti vizito pas specialistą.
Po gydymo būtina kontrolė. Gydytojas patikrina, ar aplink plyšį susiformavo pakankama apsauginė reakcija, ar nėra naujų plyšių, ar neprasidėjo tinklainės atšoka. Net sėkmingai sugydžius vieną plyšį, ateityje gali atsirasti kitų, todėl svarbu žinoti įspėjamuosius simptomus ir pasirodyti nedelsiant, jei jie pasikartoja.
Į akių gydytoją reikia kreiptis skubiai, tą pačią dieną arba kuo greičiau, jei staiga atsiranda naujų šviesos blyksnių, padaugėja plaukiojančių drumstelių arba matote tarsi juodus taškus, siūlus, voratinklius. Ypač svarbu nedelsti, jei simptomai atsirado vienoje akyje ir yra nauji.
Skubios pagalbos reikia, jei regėjimo lauke atsiranda šešėlis, uždanga, tamsi siena ar vaizdo dalies iškritimas. Tai gali reikšti, kad Tinklainės plyšys jau komplikavosi tinklainės atšoka. Tokiu atveju laikas labai svarbus: kuo greičiau tinklainė apžiūrima ir gydoma, tuo didesnė tikimybė išsaugoti geresnį regėjimą.
Nedelsiant kreipkitės ir po akies ar galvos traumos, jei atsirado mirgėjimas, drumstelių, neryškus matymas ar regėjimo lauko pokyčiai. Net jei simptomai atrodo nedideli, trauma gali sukelti periferinius plyšius, kurių žmogus pats nepastebi.
Planinė, bet atidesnė profilaktinė apžiūra rekomenduojama žmonėms, turintiems didelę trumparegystę, periferinių tinklainės degeneracijų, anksčiau patyrusiems tinklainės plyšį ar atšoką, po kataraktos operacijos, taip pat tiems, kurių artimi giminaičiai sirgo tinklainės atšoka. Gydytojas patars, kaip dažnai tikrintis.
Jei abejojate, ar simptomai pavojingi, saugiau pasitikrinti. Tinklainės plyšys dažnai gydomas paprasčiau tada, kai nustatomas anksti. Laukimas, kol „praeis savaime“, gali kainuoti regėjimą, nes skausmo nebuvimas nereiškia, kad akyje nevyksta rimti pakitimai.
