Limfangitas
Limfangitas - tai limfagyslių uždegimas, dažniausiai išsivystantis, kai bakterinė infekcija iš odos ar minkštųjų audinių patenka į limfinę sistemą. Ši būklė svarbi todėl, kad negydoma infekcija gali greitai plisti ir sukelti pūlinį, sepsį ar kitų rimtų komplikacijų. Laiku pradėtas gydymas antibiotikais dažniausiai būna veiksmingas ir padeda išvengti pavojingų pasekmių.
Limfangitas yra limfinių kraujagyslių - limfagyslių - uždegimas. Limfinė sistema padeda organizmui kovoti su infekcijomis: ji surenka audiniuose esantį skystį, perneša imunines ląsteles ir filtruoja mikroorganizmus limfmazgiuose. Kai per odos pažeidimą, žaizdą, įdrėskimą, vabzdžio įkandimą ar pūliuojantį odos židinį patenka bakterijų, jos gali išplisti limfagyslėmis.
Dažniausiai limfangitą sukelia streptokokai arba stafilokokai. Uždegimas paprastai pasireiškia raudonomis, skausmingomis juostomis odoje, kurios tarsi „kyla“ nuo infekcijos vietos link artimiausių limfmazgių, pavyzdžiui, pažasties ar kirkšnies. Kartu gali padidėti ir tapti skausmingi limfmazgiai, pakilti temperatūra, atsirasti šaltkrėtis, bendras silpnumas.
Limfangitas dažniausiai pažeidžia galūnes - rankas ar kojas, nes būtent ten dažnai atsiranda smulkių traumų. Tačiau infekcija gali išplisti ir iš kitų kūno vietų. Nors pati liga dažnai prasideda nuo nedidelės žaizdelės, ji neturėtų būti nuvertinama: limfinė sistema yra kelias, kuriuo infekcija gali greitai pasiekti platesnius organizmo audinius ar kraujotaką.
- Raudonos, šiltos ir skausmingos juostos odoje, einančios nuo žaizdos ar infekcijos vietos link limfmazgių.
- Paraudimas, patinimas ir jautrumas aplink pirminę infekcijos vietą.
- Skausmingi, padidėję limfmazgiai, dažniausiai pažastyje, kirkšnyje ar kakle.
- Odos tempimo, deginimo ar maudimo pojūtis uždegimo srityje.
- Karščiavimas, dažnai kartu su šaltkrėčiu.
- Bendras silpnumas, nuovargis, negalavimas.
- Galvos skausmas, raumenų maudimas.
- Apetito sumažėjimas, kartais pykinimas.
- Greitai plintantis paraudimas ar stiprėjantis skausmas.
- Pūliai, pūlinio susidarymas ar nemalonus kvapas iš žaizdos.
- Aukšta temperatūra, sumišimas, mieguistumas.
- Dažnas pulsas, žemas kraujospūdis, dusulys - galimo sepsio požymiai.
Dažniausia limfangito priežastis - bakterinė infekcija, prasidėjusi odoje ar minkštuosiuose audiniuose. Bakterijos į organizmą patenka per net ir labai mažą odos pažeidimą: įpjovimą, įdrėskimą, nubrozdinimą, nudegimą, gyvūno įkandimą, vabzdžio įgėlimą, įtrūkimus tarp kojų pirštų ar negyjančias opas.
Riziką susirgti didina būklės, kai oda lengviau pažeidžiama arba prasčiau gyja. Tai cukrinis diabetas, lėtinės kojų opos, venų nepakankamumas, limfedema, nutukimas, susilpnėjusi imuninė sistema, gydymas imunitetą slopinančiais vaistais. Dažnesnė rizika kyla ir žmonėms, sergantiems grybelinėmis pėdų infekcijomis, nes įtrūkusi oda tampa vartais bakterijoms.
Limfangitas gali išsivystyti po chirurginių procedūrų, injekcijų, kateterių įvedimo, tatuiruočių ar auskarų vėrimo, jei pažeidžiamos higienos taisyklės. Retesniais atvejais limfagyslių uždegimą gali lemti ne bakterijos, o kiti mikroorganizmai, pavyzdžiui, virusai, grybeliai ar parazitai, tačiau kasdienėje praktikoje bakterinė kilmė yra pati dažniausia.
Limfangitas dažniausiai nustatomas kliniškai - gydytojas įvertina odos pokyčius, raudonų juostų kryptį, žaizdos būklę, limfmazgių padidėjimą ir bendrą paciento savijautą. Svarbu pasakyti, kada atsirado paraudimas, ar buvo odos pažeidimas, įkandimas, neseniai atlikta procedūra, ar kyla temperatūra.
Jeigu infekcija ryški, kartojasi arba pacientas turi gretutinių ligų, gali būti atliekami kraujo tyrimai: bendras kraujo tyrimas, C reaktyvusis baltymas, eritrocitų nusėdimo greitis, kartais prokalcitoninas. Įtariant infekcijos išplitimą į kraują, imami kraujo pasėliai. Jei yra pūlių ar atvira žaizda, gali būti paimamas tepinėlis ar pasėlis sukėlėjui ir jo jautrumui antibiotikams nustatyti.
Kai įtariamas pūlinys, gilesnė infekcija ar komplikacijos, gali būti atliekamas ultragarsinis tyrimas. Sudėtingesniais atvejais, ypač jei infekcija plinta greitai ar įtariamas fascitas, gali prireikti kompiuterinės tomografijos arba magnetinio rezonanso tomografijos. Šie tyrimai padeda įvertinti, ar infekcija neapėmė gilesnių audinių.
Pagrindinis limfangito gydymas yra antibiotikai. Dažniausiai skiriami vaistai, veikiantys streptokokus ir stafilokokus. Lengvesniais atvejais antibiotikai vartojami per burną, o sunkesniais - kai yra aukšta temperatūra, greitas plitimas, imuniteto nusilpimas ar įtariamas sepsis - gali prireikti gydymo ligoninėje ir intraveninių antibiotikų.
Labai svarbu gydyti pirminį infekcijos židinį: išvalyti žaizdą, pašalinti pūlius, tinkamai perrišti, prireikus atverti ir drenuoti pūlinį. Jei infekciją palaiko pėdų grybelis, odos įtrūkimai ar lėtinė opa, šias problemas taip pat būtina gydyti, kitaip limfangitas gali kartotis.
Namuose, gydytojui leidus, gali padėti pažeistos galūnės pakėlimas, ramybė, pakankamas skysčių vartojimas, skausmą ir temperatūrą mažinantys vaistai, pavyzdžiui, paracetamolis ar ibuprofenas, jei jie jums tinkami. Šilti kompresai kartais mažina diskomfortą, tačiau jų nereikėtų naudoti, jei skausmas stiprėja ar įtariamas pūlinys.
Svarbu antibiotikus vartoti taip, kaip paskirta, net jei savijauta pagerėja po kelių dienų. Per anksti nutraukus gydymą, infekcija gali atsinaujinti arba tapti sunkiau kontroliuojama.
Į gydytoją reikėtų kreiptis tą pačią dieną, jei pastebite raudonas skausmingas juostas odoje, ypač jei jos plečiasi nuo žaizdos, įkandimo ar pūliuojančio odos ploto. Taip pat svarbu kreiptis, jei padidėja limfmazgiai, pakyla temperatūra, atsiranda šaltkrėtis ar bendras silpnumas.
Skubios pagalbos reikia, jei paraudimas plinta labai greitai, skausmas tampa stiprus, atsiranda pūlinys, oda patamsėja, atsiranda pūslių, žmogus tampa mieguistas ar sumišęs. Pavojingi požymiai yra aukšta temperatūra, dažnas pulsas, dusulys, galvos svaigimas, alpimas ar sumažėjęs šlapinimasis - tai gali rodyti infekcijos išplitimą į kraują.
Nedelskite, jei sergate cukriniu diabetu, turite limfedemą, imuninės sistemos sutrikimų, vartojate imunitetą slopinančius vaistus ar infekcija atsirado po operacijos. Tokiais atvejais limfangitas gali progresuoti greičiau, todėl ankstyvas gydymas yra ypač svarbus.
