Leukocitozė
Leukocitozė - tai būklė, kai kraujyje padidėja baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų) skaičius. Tai dažniausiai yra organizmo atsakas į infekciją, uždegimą ar kitą stresą, tačiau kartais gali signalizuoti ir apie rimtesnes kraujo ligas. Laiku nustatyta priežastis leidžia veiksmingai valdyti šią būklę.
Leukocitozė nėra savarankiška liga, o laboratorinis radinys, rodantis per didelį baltųjų kraujo kūnelių kiekį periferiniame kraujyje. Įprastai leukocitų norma svyruoja nuo 4 iki 11 tūkstančių ląstelių mikrolitre. Kai šis skaičius viršija 11 tūkst., kalbama apie leukocitozę. Baltieji kraujo kūneliai yra imuniteto dalis - jie padeda kovoti su infekcijomis, todėl jų padaugėjimas dažnai atspindi organizmo gynybinę reakciją. Tačiau kai kuriais atvejais leukocitozę sukelia kaulų čiulpų sutrikimai, tokie kaip leukemija, kai ląstelės gaminasi nekontroliuojamai. Priklausomai nuo to, kuri leukocitų rūšis vyrauja, skiriama neutrofilija, limfocitozė, monocitozė, eozinofilija ar bazofilija - kiekviena jų rodo skirtingas priežastis.
- Karščiavimas ir šaltkrėtis
- Bendras silpnumas ir nuovargis
- Raumenų skausmai
- Prakaitavimas, ypač naktį
- Nepaaiškinamas svorio kritimas
- Padidėję limfmazgiai, blužnis ar kepenys
- Dažnos arba sunkiai gydomos infekcijos
- Kraujavimai ar mėlynės be aiškios priežasties
- Infekcijas (bakterines, virusines, grybelines) - ypač neutrofilų padaugėjimą;
- Uždegimines ligas (reumatoidinis artritas, uždegiminė žarnų liga);
- Audinių pažeidimus (traumos, nudegimai, operacijos);
- Vaistus (kortikosteroidai, ličio preparatai, kai kurie antidepresantai);
- Alergines reakcijas (eozinofilija);
- Kraujo ligas, pvz., leukemiją ar mieloproliferacinius sindromus;
- Blužnies pašalinimą (splenektomija).
Rizikos veiksniai: rūkymas, lėtinis stresas, nutukimas, kai kurios paveldimos ligos (pvz., Dauno sindromas).
Leukocitozė paprastai nustatoma atliekant įprastą kraujo tyrimą (klinikinį kraujo tyrimą su leukocitų formule). Gydytojas įvertins ne tik bendrą leukocitų kiekį, bet ir jų atskirų rūšių (neutrofilų, limfocitų, monocitų, eozinofilų, bazofilų) procentinę išraišką. Tai padeda nustatyti galimą priežastį.
Tolesni tyrimai gali apimti:
- Pakartotinį kraujo tyrimą po kelių dienų;
- Periferinio kraujo tepinėlį (mikroskopuojant ląstelių formą);
- Kaulų čiulpų biopsiją (jei įtariamos kraujo ligos);
- Vaizdinius tyrimus (ultragarsą, kompiuterinę tomografiją) - ieškant uždegimo ar navikų židinių;
- Specifinius antikūnų ar infekcijos žymenis.
Gydytojas interpretuoja rezultatus atsižvelgdamas į paciento simptomus, amžių ir ligos istoriją.
Leukocitozės gydymas priklauso nuo pagrindinės priežasties. Jei leukocitozę sukėlė infekcija, skiriami antibiotikai ar antivirusiniai vaistai; jei uždegimas - priešuždegiminiai vaistai. Fiziologinė leukocitozė dažnai praeina savaime, pašalinus dirgiklį (pvz., sumažinus stresą ar metus rūkyti).
Sergant kraujo ligomis, tokiomis kaip lėtinė mieloidinė leukemija, gali prireikti tikslinės terapijos, chemoterapijos ar kaulų čiulpų transplantacijos. Kartais, kai leukocitų kiekis yra itin didelis (hiperleukocitozė), tenka skubiai mažinti ląstelių skaičių taikant leukaferezę (kraujo valymą specialiu aparatu).
Svarbiausia - gydyti ne patį rodiklį, o jį sukėlusią ligą. Todėl gydymo planą visada turi sudaryti gydytojas, remdamasis išsamiais tyrimais.
- Jaučiate nuolatinį karščiavimą, ypač lydimą naktinio prakaitavimo;
- Netekote svorio be aiškios priežasties;
- Pastebėjote neįprastų mėlynių, kraujavimų ar padidėjusių limfmazgių;
- Jaučiate stiprų nuovargį, silpnumą ar dusulį;
- Jūsų kraujo tyrime nustatyta leukocitozė, ir gydytojas rekomendavo tolesnį ištyrimą.
Net jei simptomai atrodo lengvi, tačiau jie išlieka ilgiau nei kelias savaites, verta pasikonsultuoti su šeimos gydytoju. Ankstyva diagnozė padeda laiku nustatyti rimtas ligas ir pradėti veiksmingą gydymą.
