Hipoparatireozė
Hipoparatireozė - tai reta endokrininė būklė, kai prieskydinės liaukos gamina per mažai parathormono arba organizmas į jį reaguoja nepakankamai. Dėl to kraujyje sumažėja kalcio ir padidėja fosforo kiekis, o tai gali paveikti raumenis, nervų sistemą, širdį, inkstus ir bendrą savijautą. Laiku atpažinta ir tinkamai gydoma hipoparatireozė dažniausiai gali būti gerai kontroliuojama.
Hipoparatireozė yra prieskydinių liaukų veiklos sutrikimas. Prieskydinės liaukos - tai keturios labai mažos liaukutės, dažniausiai esančios kakle, už skydliaukės. Nors jos mažos, jų vaidmuo labai svarbus: jos gamina parathormoną, kuris padeda palaikyti normalų kalcio ir fosforo balansą organizme.
Parathormonas veikia keliais būdais. Jis padeda kaulams prireikus išskirti kalcį į kraują, skatina inkstus sulaikyti kalcį ir pašalinti daugiau fosforo, taip pat aktyvina vitaminą D, kuris reikalingas kalciui pasisavinti žarnyne. Kai parathormono trūksta, kalcio kiekis kraujyje mažėja, o fosforo - didėja.
Kalcis reikalingas ne tik kaulams. Jis būtinas normaliai raumenų veiklai, nervinių impulsų perdavimui, širdies ritmui, kraujo krešėjimui ir daugeliui ląstelinių procesų. Todėl hipoparatireozė gali pasireikšti labai įvairiai - nuo dilgčiojimo aplink lūpas ar pirštuose iki raumenų spazmų, traukulių, širdies ritmo sutrikimų ar ilgalaikių komplikacijų.
Hipoparatireozė gali būti laikina arba lėtinė. Laikina forma kartais pasireiškia po kaklo operacijų, kai prieskydinės liaukos sudirginamos ar laikinai sutrinka jų kraujotaka. Lėtinė hipoparatireozė diagnozuojama tada, kai parathormono stoka išlieka ilgiau ir reikia nuolatinio gydymo bei stebėsenos.
- Dilgčiojimas, tirpimas ar „skruzdėlių bėgiojimo“ pojūtis aplink lūpas, liežuvyje, pirštuose ar kojų pirštuose.
- Raumenų mėšlungis, ypač plaštakose, pėdose, veide ar blauzdose.
- Plaštakų ar pėdų spazmai, kai pirštai nevalingai susiriečia.
- Padidėjęs nervingumas, dirglumas, nerimas ar vidinė įtampa.
- Nuovargis, silpnumas, sumažėjusi ištvermė.
- Galvos skausmai, sunkesnis susikaupimas, „rūko galvoje“ pojūtis.
- Skausmingi raumenų spazmai arba tetanija - nevalingi, užsitęsę raumenų susitraukimai.
- Traukuliai, ypač kai kalcio kiekis kraujyje labai sumažėja.
- Širdies plakimo pojūtis, nereguliarus pulsas ar alpimo epizodai.
- Dusulys ar gerklės spaudimo pojūtis dėl gerklų raumenų spazmo - tai reta, bet pavojinga būklė.
- Pilvo spazmai, pykinimas, vidurių užkietėjimas ar kiti virškinimo sutrikimai.
- Miego sutrikimai, prislėgta nuotaika, depresijos simptomai.
- Sausa, šiurkšti oda, trapūs nagai.
- Plaukų slinkimas ar plaukų išretėjimas.
- Dantų emalio sutrikimai, ypač jei liga prasidėjo vaikystėje.
- Katarakta ar regėjimo pablogėjimas.
- Inkstų akmenys arba inkstų funkcijos blogėjimas, dažniau susiję su gydymo metu per dideliu kalcio kiekiu šlapime.
- Kalcio sankaupos smegenyse ar kituose audiniuose, jei liga ilgai nekontroliuojama.
Dažniausia hipoparatireozės priežastis yra prieskydinių liaukų pažeidimas kaklo operacijos metu arba po jos. Tai gali nutikti operuojant skydliaukę, prieskydines liaukas, kaklo limfmazgius ar kitas kaklo srities struktūras. Net kai operacija atlikta techniškai gerai, prieskydinės liaukos gali būti labai jautrios kraujotakos pokyčiams.
Kitos galimos priežastys:
• Autoimuninė hipoparatireozė. Imuninė sistema klaidingai pažeidžia prieskydines liaukas. Kartais ši būklė būna platesnio autoimuninio sindromo dalis, kai kartu gali sutrikti antinksčių, skydliaukės ar kitų endokrininių liaukų veikla.
• Įgimtos ir genetinės priežastys. Kai kurie žmonės gimsta be prieskydinių liaukų arba jos būna nepakankamai išsivysčiusios. Hipoparatireozė gali būti susijusi su genetiniais sindromais, pavyzdžiui, DiGeorge sindromu.
• Magnio trūkumas. Magnis reikalingas normaliam parathormono išsiskyrimui ir veikimui. Labai sumažėjęs magnio kiekis gali sukelti funkcinius hipoparatireozės požymius. Kartais vien magnio kiekio atkūrimas reikšmingai pagerina būklę.
• Kaklo srities spindulinis gydymas. Radioterapija gali pažeisti prieskydines liaukas, nors tai pasitaiko rečiau.
• Infiltracinės ar kaupimo ligos. Retais atvejais prieskydines liaukas pažeidžia geležies kaupimasis, vario apykaitos sutrikimai, metastazės ar kitos retos ligos.
Riziką didina buvusios skydliaukės ar kaklo operacijos, autoimuninės ligos šeimoje, genetiniai sindromai, ilgalaikiai elektrolitų sutrikimai, malabsorbcija, kai prastai pasisavinamos maisto medžiagos, ir tam tikros lėtinės ligos. Vis dėlto daugeliu atvejų pacientas pats nieko „nepadarė blogai“ - hipoparatireozė nėra tiesiog netinkamos mitybos ar gyvenimo būdo pasekmė.
Hipoparatireozė diagnozuojama įvertinus simptomus, ligos istoriją ir kraujo tyrimus. Gydytojas paklausia apie kaklo operacijas, skydliaukės ligas, autoimunines būkles, vartojamus vaistus, mitybą, traukulius, mėšlungį, tirpimą ar kitus kalcio stokai būdingus požymius.
Svarbiausi tyrimai:
• Kalcio kiekis kraujyje. Dažniausiai nustatomas sumažėjęs bendras arba jonizuotas kalcis. Jonizuotas kalcis tiksliau parodo aktyvią kalcio dalį kraujyje.
• Parathormono tyrimas. Sergant hipoparatireoze, parathormono kiekis būna per mažas arba neadekvačiai normalus, nors kalcis yra sumažėjęs. Esant mažam kalciui, sveikos prieskydinės liaukos turėtų išskirti daugiau parathormono.
• Fosforo kiekis kraujyje. Hipoparatireozei būdingas padidėjęs fosforo kiekis.
• Magnio kiekis kraujyje. Magnio trūkumas gali imituoti ar sustiprinti hipoparatireozę.
• Vitaminas D ir inkstų funkcijos rodikliai. Vertinamas 25-hidroksivitamino D kiekis, kreatininas, glomerulų filtracijos greitis. Tai svarbu parenkant gydymą ir mažinant komplikacijų riziką.
• Kalcio kiekis šlapime. Dažnai atliekamas paros šlapimo tyrimas, nes gydymo metu svarbu ne tik pakelti kalcio kiekį kraujyje, bet ir nepadidinti jo šlapime per daug. Per didelis kalcio išsiskyrimas gali didinti inkstų akmenų ir inkstų pažeidimo riziką.
Papildomai gali būti atliekama elektrokardiograma, nes mažas kalcio kiekis gali pailginti QT intervalą ir sutrikdyti širdies ritmą. Jei yra traukulių, neurologinių simptomų ar ilgalaikė liga, gydytojas gali rekomenduoti galvos kompiuterinę tomografiją arba magnetinio rezonanso tomografiją, kad būtų įvertintos kalcio sankaupos ar kitos priežastys. Inkstų ultragarsinis tyrimas gali būti skiriamas įvertinti inkstų akmenis ar kalcio sankaupas inkstuose.
Diagnozė dažniausiai patvirtinama, kai kartu nustatomas mažas kalcio kiekis, padidėjęs fosforo kiekis ir mažas arba neadekvačiai normalus parathormono kiekis.
Hipoparatireozės gydymo tikslas - sumažinti simptomus, palaikyti saugų kalcio kiekį kraujyje ir apsaugoti inkstus bei kitus organus nuo ilgalaikių komplikacijų. Gydymas dažniausiai yra ilgalaikis, todėl labai svarbu rasti tinkamą vaistų dozę ir reguliariai atlikti kontrolinius tyrimus.
Pagrindinės gydymo priemonės:
• Kalcio papildai. Dažniausiai skiriamas kalcio karbonatas arba kalcio citratas. Dozė parenkama individualiai pagal simptomus, kalcio kiekį kraujyje ir kalcio išsiskyrimą su šlapimu. Kalcio citratas kartais tinka geriau, jei vartojami skrandžio rūgštingumą mažinantys vaistai.
• Aktyvus vitaminas D. Kadangi trūkstant parathormono organizmas blogiau aktyvina vitaminą D, dažnai skiriamas kalcitriolis arba kiti aktyvūs vitamino D preparatai. Jie padeda geriau pasisavinti kalcį žarnyne.
• Vitaminas D papildymas. Jei nustatomas vitamino D trūkumas, gali būti skiriamas cholekalciferolis ar ergokalciferolis, tačiau jo vartojimas turi būti suderintas su gydytoju.
• Magnio korekcija. Jei magnio per mažai, būtina jį atkurti, nes kitaip kalcio kiekį stabilizuoti gali būti sunku.
• Mitybos korekcija. Rekomenduojama pakankamai kalcio turinti mityba: pieno produktai, kalciu praturtinti produktai, žalios lapinės daržovės, migdolai, sezamai. Kai kuriems pacientams patariama riboti labai fosforo turinčius produktus, pavyzdžiui, gausius gazuotus gėrimus su fosfatais, perdirbtą maistą, didelius kai kurių mėsos produktų kiekius.
• Tiazidiniai diuretikai. Jei su šlapimu išsiskiria per daug kalcio, gydytojas gali skirti tiazidinių diuretikų. Jie gali padėti sumažinti kalcio netekimą per inkstus, tačiau reikia stebėti kraujospūdį, kalį ir kitus rodiklius.
• Parathormono pakaitinė terapija. Kai kuriais atvejais, ypač kai įprastu gydymu nepavyksta kontroliuoti simptomų arba reikia labai didelių kalcio ir vitamino D dozių, gali būti svarstomas parathormono analogų gydymas. Jo prieinamumas priklauso nuo šalies, indikacijų ir konkrečios klinikinės situacijos.
Ūmi hipokalcemija, kai kalcio kiekis labai mažas arba yra traukuliai, ryškūs spazmai, širdies ritmo sutrikimai, gydoma skubiai - dažniausiai ligoninėje, leidžiant kalcį į veną ir nuolat stebint širdies ritmą.
Svarbu nevartoti didelių kalcio ar vitamino D dozių savarankiškai. Per didelis kalcio kiekis kraujyje ar šlapime gali sukelti inkstų akmenis, inkstų funkcijos blogėjimą, pykinimą, troškulį, dažną šlapinimąsi, sumišimą ir širdies ritmo sutrikimus. Gydymas turi būti pritaikytas individualiai.
Į gydytoją verta kreiptis, jei kartojasi tirpimas ar dilgčiojimas aplink lūpas, pirštuose ar pėdose, atsiranda nepaaiškinamas raumenų mėšlungis, plaštakų spazmai, nuovargis, širdies plakimo pojūtis ar nerimas be aiškios priežasties. Ypač svarbu pasitikrinti, jei neseniai atlikta skydliaukės ar kita kaklo operacija.
Skubios pagalbos reikia, jei pasireiškia:
• traukuliai;
• alpimas ar stiprus silpnumas;
• ryškūs, skausmingi raumenų spazmai;
• dusulys, gerklės veržimas ar balso pokytis;
• stiprus širdies plakimas, nereguliarus pulsas;
• sumišimas, ryškus mieguistumas ar sąmonės sutrikimas.
Jei hipoparatireozė jau diagnozuota, svarbu reguliariai lankytis pas endokrinologą ar šeimos gydytoją, atlikti paskirtus kraujo ir šlapimo tyrimus, aptarti vaistų dozes. Kreipkitės anksčiau, jei pasikeitė savijauta, pradėjote naujus vaistus, pastojote, žindote, susirgote vėmimu ar viduriavimu - tokiose situacijose kalcio balansas gali greitai keistis.
