Gimdos kaklelio displazija
Gimdos kaklelio displazija - tai ikivėžinė būklė, kai gimdos kaklelio gleivinės ląstelės pradeda nenormaliai keistis. Šie pokyčiai dar nėra vėžys, tačiau be tinkamo gydymo laikui bėgant gali progresuoti į gimdos kaklelio vėžį. Laiku nustačius displaziją ir pradėjus gydymą, galima visiškai išvengti vėžio išsivystymo.
Gimdos kaklelio displazija (kartais vadinama cervikine intraepiteline neoplazija, CIN) - tai patologiniai gimdos kaklelio epitelio ląstelių pakitimai. Pagal ląstelių pakitimo laipsnį displazija skirstoma į lengvą (CIN I), vidutinę (CIN II) ir sunkią (CIN III). Šie pokyčiai dažniausiai lokalizuojasi gimdos kaklelio transformacinėje zonoje - vietoje, kur susijungia plokščiasis ir liaukinis epitelis. Displazija dažniausiai neturi jokių simptomų, todėl reguliarūs patikrinimai yra gyvybiškai svarbūs. Svarbu pabrėžti, kad dauguma lengvos displazijos atvejų išnyksta savaime, ypač jaunoms moterims.
- Dažnai jokių simptomų nebūna - displazija nustatoma atsitiktinai atliekant citologinį tepinėlį (PAP testą).
- Retais atvejais gali atsirasti nežymus kraujavimas po lytinių santykių arba tarp menstruacijų.
- Gausesnis arba ilgiau trunkantis kraujavimas iš makšties.
- Nemalonus kvapas iš makšties, gausios išskyros.
- Skausmas apatinėje pilvo dalyje arba dubens srityje.
Pagrindinė gimdos kaklelio displazijos priežastis yra nuolatinė didelės rizikos žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija, ypač 16 ir 18 tipų. Tačiau dauguma ŽPV infekcijų praeina savaime, tik kai kuriais atvejais virusas išlieka ir sukelia ląstelių pakitimus. Riziką padidina: rūkymas (mažina vietinį imunitetą), nusilpusi imuninė sistema (pvz., po organų transplantacijos ar sergant ŽIV), ilgalaikis kontraceptinių tablečių vartojimas, daugkartiniai gimdymai, amžius (jaunesnės nei 30 metų moterys dažniau susiduria su laikina ŽPV infekcija, o vyresnės - su nuolatine). Taip pat svarbi lytinių partnerių kaita, ankstyvas lytinis gyvenimas.
Pirmas žingsnis - citologinis gimdos kaklelio tepinėlis (PAP testas), kuris leidžia nustatyti pakitimus iš ląstelių mėginio. Jei PAP testas rodo pakitimus, atliekama kolposkopija - specialiu mikroskopu (kolposkopu) apžiūrima gimdos kaklelio gleivinė, dažnai naudojant acto rūgšties arba jodo tirpalą, kad pakitimai taptų matomi. Įtartinose vietose paimama biopsija (audinio gabalėlis) histologiniam tyrimui. Kai kuriose šalyse prieš PAP testą gali būti atliekamas ŽPV genotipavimo testas, siekiant nustatyti didelės rizikos viruso padermes.
Gydymo taktika priklauso nuo displazijos laipsnio, amžiaus, pastojimo planų ir bendros sveikatos būklės. Lengva displazija (CIN I) dažnai stebima - praėjus 6-12 mėnesių atliekamas pakartotinis tyrimas. Jei pakitimai išlieka ar progresuoja, svarstoma gydymas. Vidutinė ir sunki displazija gydoma šalinant paktusią vietą: atliekama kilpinė elektrochirurginė ekscizija (LEEP), krioterapija arba lazerinė vaporizacija. Jei displazija nustatyta moteriai, kuri neplanuoja nėštumo, gali būti taikoma konizacija (kūgio formos audinio pašalinimas). Šios procedūros atliekamos ambulatoriškai, greitai atsigaunama. Po gydymo svarbu reguliariai tikrintis, nes displazija gali atsinaujinti.
Nesant jokių simptomų, visoms moterims rekomenduojama reguliariai (kas 3-5 metus) atlikti PAP testą nuo 25 metų amžiaus. Nedelsiant kreiptis į gydytoją reikėtų, jei atsiranda: kraujavimas po lytinių santykių, tarpmenstruacinis kraujavimas, kraujavimas po menopauzės, gausios, nemalonaus kvapo išskyros, skausmas apatinėje pilvo dalyje ar dubenyje. Jei ankstesni tyrimai parodė pakitimų, reikia atvykti pagal paskirtą stebėjimo planą. Taip pat svarbu pasitikrinti, jei sergate lėtinėmis ligomis ar vartojate imunitetą slopinančius vaistus - tuomet gydytojas gali rekomenduoti dažnesnę patikrą.
