Židininė epilepsija
Židininė epilepsija - tai epilepsijos forma, kai priepuoliai prasideda konkrečioje vieno smegenų pusrutulio srityje. Jos požymiai gali būti labai įvairūs: nuo trumpų sustingimo, keistų pojūčių ar sąmonės pritemimo epizodų iki traukulių. Tinkamai diagnozavus ir parinkus gydymą, daugeliui žmonių pavyksta gerai kontroliuoti priepuolius ir gyventi aktyvų, saugų gyvenimą.
Židininė epilepsija yra lėtinė neurologinė būklė, kai tam tikroje smegenų dalyje atsiranda pasikartojančių nenormalių elektrinių iškrovų. Smegenų nervinės ląstelės tarpusavyje bendrauja elektriniais ir cheminiais signalais. Kai nedidelė jų grupė ima veikti per daug sinchroniškai ir staiga, gali įvykti epilepsijos priepuolis.
Židininė epilepsija skiriasi nuo generalizuotos epilepsijos tuo, kad priepuolis prasideda ne iš karto visose smegenyse, o viename židinyje. Priklausomai nuo to, kur yra šis židinys, simptomai gali būti susiję su judesiais, rega, klausa, kalba, atmintimi, emocijomis ar kūno pojūčiais. Pavyzdžiui, smilkininės skilties židiniai dažniau sukelia keistus kvapus, déjà vu jausmą, trumpą sąmonės pritemimą, o kaktinės skilties židiniai gali pasireikšti staigiais judesiais, kalbos sutrikimu ar naktiniais priepuoliais.
Priepuolis gali likti židininis arba išplisti į abi smegenų puses. Tokiu atveju žmogus gali netekti sąmonės, griūti, prasidėti viso kūno traukuliai. Anksčiau tai buvo vadinama antrine generalizacija, o šiuolaikinėje klasifikacijoje dažnai vartojamas terminas židininis priepuolis, pereinantis į abipusį toninį-kloninį priepuolį.
Svarbu suprasti, kad Židininė epilepsija nėra psichologinis silpnumas, charakterio savybė ar žmogaus kaltė. Tai medicininė būklė, susijusi su smegenų elektrinio aktyvumo reguliacija. Ji gali prasidėti bet kuriame amžiuje: vaikystėje, paauglystėje, suaugus ar vyresniame amžiuje. Kai kuriais atvejais nustatoma aiški priežastis, kitais - net atlikus išsamius tyrimus priepuolių kilmė lieka nevisiškai aiški.
- Staigus dilgčiojimas, tirpimas, šilumos ar šalčio pojūtis vienoje kūno dalyje.
- Nevalingi vienos rankos, kojos, veido ar akių trūkčiojimai.
- Keisti kvapai, skoniai, garsai ar regos vaizdiniai, kurių kiti žmonės nejaučia.
- Staigus baimės, nerimo, pakylėjimo ar déjà vu jausmas be aiškios priežasties.
- Trumpas kalbos sutrikimas, sunkumas rasti žodžius, nors žmogus lieka sąmoningas.
- Pilvo kilimo, spaudimo krūtinėje ar širdies plakimo pojūtis.
- Žmogus staiga sustingsta, žiūri į vieną tašką ir neatsako į klausimus.
- Atsiranda automatiniai judesiai: čepsėjimas, lūpų laižymas, rankų maigymas, drabužių tampymas.
- Po epizodo žmogus gali būti sutrikęs, mieguistas, neprisiminti, kas įvyko.
- Gali būti trumpas klaidžiojimas, netikslingi veiksmai ar neįprastas elgesys.
- Kartais priepuolis trunka tik keliasdešimt sekundžių, todėl aplinkiniai jį palaiko išsiblaškymu.
- Staigus sąmonės netekimas ir kritimas.
- Kūno sustingimas, po kurio prasideda ritmiški traukuliai.
- Kvėpavimo pasikeitimas, pamėlusios lūpos, seilėtekis.
- Liežuvio prikandimas, nevalingas šlapinimasis.
- Po priepuolio - stiprus nuovargis, galvos skausmas, raumenų skausmas, sumišimas.
- Mieguistumas, sulėtėjęs mąstymas, sunkumas susikaupti.
- Laikinas vienos kūno pusės silpnumas, vadinamas Toddo pareze.
- Nuotaikos svyravimai, nerimas ar gėdos jausmas.
- Trumpalaikės atminties spragos.
- Poreikis pailsėti ar pamiegoti.
Židininė epilepsija atsiranda tada, kai tam tikra smegenų sritis tampa pernelyg dirgli ir linkusi sukelti epilepsinius impulsus. Šio dirglumo priežasčių gali būti daug, ir jos priklauso nuo amžiaus, ankstesnių ligų, genetinių veiksnių bei smegenų struktūros pokyčių.
Dažnesnės priežastys ir rizikos veiksniai:
- Įgimti smegenų vystymosi ypatumai. Kai kuriems žmonėms smegenų žievės struktūra formuojasi kitaip dar vaisiaus vystymosi metu. Tai gali tapti priepuolių židiniu vaikystėje ar vėliau.
- Galvos trauma. Stipresni galvos sužalojimai, ypač su kraujavimu, sąmonės netekimu ar smegenų pažeidimu, gali padidinti epilepsijos riziką.
- Insultas ir kraujagyslių ligos. Vyresniame amžiuje Židininė epilepsija neretai prasideda po insulto, smegenų kraujotakos sutrikimų ar randinių pokyčių.
- Smegenų navikai. Tiek gerybiniai, tiek piktybiniai dariniai gali dirginti aplinkinį smegenų audinį ir sukelti priepuolius.
- Infekcijos. Meningitas, encefalitas, smegenų abscesas ar kai kurios parazitinės infekcijos gali palikti randų ir padidinti priepuolių tikimybę.
- Randai po operacijų ar kraujavimų. Bet koks struktūrinis smegenų pažeidimas gali tapti epilepsiniu židiniu.
- Genetiniai veiksniai. Nors Židininė epilepsija dažnai susijusi su konkrečiu smegenų pakitimu, genetinis polinkis taip pat gali turėti reikšmės.
- Vaikystėje buvę traukuliai su karščiavimu. Dauguma karščiavimo traukulių vaikams yra nepavojingi, tačiau sudėtingi ar užsitęsę epizodai kai kuriais atvejais siejami su didesne epilepsijos rizika.
Priepuolius gali provokuoti ir tam tikros aplinkybės, nors jos nebūtinai yra ligos priežastis. Dažni provokatoriai yra miego trūkumas, alkoholis, staigus alkoholio ar raminamųjų vaistų nutraukimas, narkotinės medžiagos, karščiavimas, stiprus stresas, hormoniniai svyravimai, praleistos vaistų dozės. Kai kuriems žmonėms priepuolius sukelia mirganti šviesa, tačiau tai nėra būdinga visiems sergantiesiems.
Židininė epilepsija diagnozuojama įvertinus priepuolių aprašymą, neurologinę būklę ir tyrimų rezultatus. Labai svarbu gydytojui kuo tiksliau papasakoti, kas vyksta prieš epizodą, jo metu ir po jo. Jei žmogus priepuolio neprisimena, ypač vertinga artimųjų ar liudininkų informacija. Kartais padeda saugiai nufilmuotas epizodas telefonu.
Gydytojas gali klausti:
- Kada įvyko pirmasis priepuolis ir kiek jų buvo?
- Ar prieš priepuolį būna įspėjamųjų pojūčių, vadinamų aura?
- Kiek laiko trunka epizodas?
- Ar sutrinka sąmonė, ar žmogus reaguoja į aplinką?
- Ar būna traukulių, automatinių judesių, liežuvio prikandimo, šlapinimosi?
- Kaip žmogus jaučiasi po priepuolio?
- Ar yra buvę galvos traumų, insulto, infekcijų, navikų, šeiminės epilepsijos istorijos?
Pagrindiniai tyrimai:
- Elektroencefalograma, arba EEG. Šis tyrimas registruoja smegenų elektrinį aktyvumą. Jis gali parodyti epilepsijai būdingas iškrovas ir padėti nustatyti, iš kurios srities jos kyla. Kartais įprasta EEG būna normali, todėl gali prireikti miego EEG, ilgalaikės EEG stebėsenos ar vaizdo EEG monitoravimo.
- Galvos smegenų magnetinio rezonanso tomografija, arba MRT. Tai labai svarbus tyrimas, nes jis padeda ieškoti struktūrinių priežasčių: randų, žievės vystymosi pakitimų, navikų, kraujagyslinių pokyčių, hipokampo sklerozės.
- Kompiuterinė tomografija, arba KT. Dažniau naudojama skubiais atvejais, pavyzdžiui, po pirmo priepuolio, traumos ar įtariant kraujavimą. MRT dažniausiai yra jautresnis ilgalaikei epilepsijos diagnostikai.
- Kraujo tyrimai. Jie padeda atmesti priepuolius provokuojančias būkles: gliukozės, natrio, kalcio, magnio sutrikimus, infekciją, kepenų ar inkstų funkcijos sutrikimus. Taip pat gali būti tikrinamos vartojamų vaistų koncentracijos.
- Širdies tyrimai. Kartais alpimai, ritmo sutrikimai ar kitos širdies ligos gali atrodyti panašiai į epilepsiją. Todėl gali būti atliekama elektrokardiograma, Holterio monitoravimas ar kiti tyrimai.
Kai atvejis sudėtingas arba svarstomas chirurginis gydymas, gali būti atliekami papildomi tyrimai: pozitronų emisijos tomografija, vieno fotono emisijos kompiuterinė tomografija, neuropsichologinis ištyrimas, funkcinis MRT. Jų tikslas - kuo tiksliau nustatyti epilepsijos židinį ir įvertinti, ar jį galima saugiai gydyti intervenciniu būdu.
Židininė epilepsija gydoma individualiai. Gydymo tikslas - visiškai sustabdyti priepuolius arba kiek įmanoma sumažinti jų dažnį, kartu išvengiant reikšmingo vaistų šalutinio poveikio. Daugeliui žmonių pakanka tinkamai parinktų vaistų, tačiau kai kuriais atvejais prireikia išsamesnio gydymo plano.
Pagrindinis gydymas yra vaistai nuo epilepsijos. Jie mažina smegenų nervinių ląstelių dirglumą ir padeda stabilizuoti elektrinį aktyvumą. Židininei epilepsijai gydyti gali būti skiriami įvairūs vaistai, pavyzdžiui, levetiracetamas, lamotriginas, karbamazepinas, okskarbazepinas, lakozamidas, topiramatas, valproatas ar kiti. Konkretus pasirinkimas priklauso nuo priepuolių tipo, amžiaus, lyties, nėštumo planų, gretutinių ligų, kitų vartojamų vaistų ir galimo šalutinio poveikio.
Labai svarbu vaistus vartoti tiksliai taip, kaip paskirta. Staigus nutraukimas ar praleistos dozės gali išprovokuoti priepuolį. Jei vaistas netinka, sukelia mieguistumą, galvos svaigimą, bėrimą, nuotaikos pokyčius ar kitų nepageidaujamų reakcijų, nereikėtų jo nutraukti savarankiškai - saugiausia pasitarti su gydytoju ir koreguoti gydymą planuotai.
Jei priepuoliai tęsiasi išbandžius kelis tinkamai parinktus vaistus, būklė gali būti vadinama vaistams atsparia epilepsija. Tokiu atveju žmogų verta tirti specializuotame epilepsijos centre. Kai epilepsijos židinys aiškiai nustatomas ir jį galima pašalinti nepažeidžiant svarbių funkcijų, svarstoma epilepsijos chirurgija. Kai kuriems pacientams chirurginis gydymas gali labai sumažinti priepuolius arba juos sustabdyti.
Kitos galimybės gali būti klajoklio nervo stimuliacija, gilioji smegenų stimuliacija, reaguojamoji neurostimuliacija, o vaikams kai kuriais atvejais - ketogeninė dieta. Šios priemonės parenkamos tik po išsamaus įvertinimo.
Gyvensenos dalis taip pat svarbi. Rekomenduojama reguliariai miegoti, vengti alkoholio pertekliaus, nevartoti narkotinių medžiagų, laikytis vaistų vartojimo režimo, valdyti stresą, gydyti karščiavimą ir kitas ligas. Naudinga turėti priepuolių dienyną: užrašyti datą, laiką, trukmę, galimus provokatorius ir savijautą po epizodo.
Saugumo klausimai aptariami individualiai. Gali tekti laikinai riboti vairavimą, darbą aukštyje, maudymąsi vienam, veiklą prie atviros ugnies ar pavojingų mechanizmų. Šie apribojimai nėra bausmė - jų tikslas apsaugoti žmogų ir aplinkinius, kol priepuoliai bus patikimai kontroliuojami.
Į gydytoją reikėtų kreiptis po bet kurio pirmą kartą gyvenime įvykusio priepuolio, net jei jis buvo trumpas ir žmogus greitai pasijuto geriau. Pirmasis epizodas nebūtinai reiškia epilepsiją, tačiau svarbu atmesti kitas priežastis: alpimą, širdies ritmo sutrikimą, gliukozės ar elektrolitų pakitimus, insultą, infekciją, apsinuodijimą ar galvos traumą.
Skubios medicinos pagalbos reikia, jei:
- priepuolis trunka ilgiau nei 5 minutes;
- vienas priepuolis seka po kito, o žmogus tarp jų neatgauna sąmonės;
- priepuolis įvyko vandenyje;
- žmogus susižalojo, stipriai susitrenkė galvą ar kraujuoja;
- po priepuolio sunku kvėpuoti, lūpos lieka pamėlusios;
- priepuolis įvyko nėštumo metu;
- žmogus serga cukriniu diabetu, sunkia širdies liga ar kita pavojinga būkle;
- po epizodo išlieka vienos kūno pusės silpnumas, kalbos sutrikimas, veido perkreipimas ar įtariamas insultas;
- tai pirmasis gyvenime traukulių epizodas.
Jei Židininė epilepsija jau diagnozuota, su neurologu reikėtų susisiekti, kai priepuoliai padažnėja, pasikeičia jų pobūdis, atsiranda naujų simptomų, planuojamas nėštumas, pradedami nauji vaistai arba vargina šalutinis gydymo poveikis.
Aplinkiniams svarbu žinoti pirmąją pagalbą priepuolio metu. Reikia patraukti pavojingus daiktus, paguldyti žmogų ant šono, saugoti galvą, atlaisvinti ankštus drabužius, stebėti laiką. Negalima kišti daiktų į burną, laikyti žmogaus jėga ar pilti vandens. Dauguma priepuolių baigiasi savaime, tačiau užsitęsęs priepuolis yra skubi būklė.
