Uždaro kampo glaukoma
Uždaro kampo glaukoma - tai akių liga, kai dėl sutrikusio akies skysčio nutekėjimo staiga arba pamažu padidėja akispūdis. Ši būklė svarbi todėl, kad negydoma gali greitai pažeisti regos nervą ir sukelti negrįžtamą regėjimo praradimą. Ūmus priepuolis yra skubi medicininė situacija, tačiau laiku atpažinus ir gydant regėjimą dažnai galima išsaugoti.
Uždaro kampo glaukoma - tai glaukomos forma, kai susiaurėja arba užsidaro priekinės akies kameros kampas. Šis kampas yra vieta tarp ragenos ir rainelės, per kurią iš akies turi nutekėti akies skystis, vadinamas vandeniniu skysčiu. Kai nutekėjimo kelias užblokuojamas, skystis kaupiasi, o akispūdis kyla.
Akis nuolat gamina vandeninį skystį. Jis maitina akies struktūras, palaiko akies formą ir paprastai nuteka per smulkią drenažo sistemą - trabekulinį tinklą. Jei rainelė prispaudžiama prie šio nutekėjimo kampo, skystis nebegali laisvai pasišalinti. Tuomet akyje susidaro per didelis spaudimas.
Didelis akispūdis pavojingas regos nervui. Regos nervas perduoda informaciją iš akies į smegenis, todėl jo pažeidimas pasireiškia regėjimo lauko siaurėjimu, neryškiu matymu, o pažengusiais atvejais - aklumu. Svarbu suprasti, kad regos nervo pažeidimas dažniausiai yra negrįžtamas, todėl gydymo tikslas - sustabdyti arba sulėtinti žalą.
Uždaro kampo glaukoma gali būti ūminė arba lėtinė. Ūminė forma dažnai prasideda staiga: akis parausta, ima stipriai skaudėti, matymas aptemsta, gali pykinti. Lėtinė forma vystosi tyliau - kampas užsidaro palaipsniui, akispūdis gali kilti protarpiais, o žmogus ilgą laiką nejaučia aiškių simptomų.
Ši liga dažniau susijusi su akies anatomija. Kai kurių žmonių priekinė akies kamera natūraliai seklesnė, rainelė yra arčiau ragenos, o lęšiukas su amžiumi storėja ir dar labiau susiaurina skysčio nutekėjimo kelią. Dėl to Uždaro kampo glaukoma nėra vien „akių nuovargis“ ar laikinas regėjimo pablogėjimas - tai struktūrinė ir fiziologinė problema, kurią turi įvertinti akių gydytojas.
- Staigus, stiprus vienos akies skausmas, kartais plintantis į smilkinį, kaktą ar žandikaulį.
- Akies paraudimas, ypač aplink rageną.
- Staiga pablogėjęs arba aptemęs matymas.
- Vaivorykštės spalvų ratilai ar aureolės aplink šviesos šaltinius.
- Stiprus galvos skausmas.
- Pykinimas ir vėmimas, kurie kartais klaidingai siejami su virškinimo ar neurologine problema.
- Jautrumas šviesai.
- Išsiplėtęs, vangiai į šviesą reaguojantis vyzdys.
- Kietos, skausmingos akies pojūtis.
- Trumpi neryškaus matymo epizodai, dažniau vakare arba prietemoje.
- Laikini ratilai aplink lempas ar automobilių žibintus.
- Lengvas akių maudimas, spaudimo pojūtis.
- Pasikartojantis galvos skausmas kaktos ar smilkinių srityje.
- Palaipsniui siaurėjantis regėjimo laukas, kurį žmogus dažnai pastebi tik vėliau.
- Regėjimo nuovargis skaitant ar dirbant prietemoje.
- Sunku pastebėti objektus šonuose, nors žiūrint tiesiai vaizdas dar gali atrodyti pakankamai aiškus.
- Dažnesnis užkliuvimas už daiktų, orientacijos pablogėjimas nepažįstamoje aplinkoje.
- Dideli regėjimo lauko defektai.
- Nuolatinis regėjimo pablogėjimas, kurio nepagerina akiniai.
- Sunkiais atvejais - negrįžtamas regėjimo praradimas.
Pagrindinė priežastis - užsidarantis priekinės akies kameros kampas, dėl kurio sutrinka vandeninio skysčio nutekėjimas. Dažniausias mechanizmas yra vadinamoji vyzdžio blokada. Ji atsiranda, kai skystis sunkiau pereina iš užpakalinės akies kameros į priekinę, rainelė pasislenka į priekį ir uždengia nutekėjimo kampą.
Ne visi žmonės, turintys siaurą kampą, būtinai suserga. Tačiau tam tikri veiksniai padidina riziką:
• Amžius. Su metais akies lęšiukas storėja, todėl priekinė akies kamera gali tapti seklesnė. Rizika didėja po 40-50 metų.
• Lytis. Moterims ši liga nustatoma dažniau, nes jų akys vidutiniškai būna mažesnės, o priekinė kamera - seklesnė.
• Toliaregystė. Toliaregių žmonių akys dažnai yra trumpesnės, todėl akies viduje mažiau vietos, o kampas gali būti siauresnis.
• Paveldimumas. Jei šeimoje buvo Uždaro kampo glaukoma, siauri kampai ar glaukomos priepuoliai, rizika didesnė.
• Etninė kilmė. Kai kuriose populiacijose, pavyzdžiui, Rytų Azijos ar inuitų kilmės žmonėms, ši glaukomos forma pasitaiko dažniau.
• Katarakta ir lęšiuko pokyčiai. Didėjantis ar sustorėjęs lęšiukas gali mechaniškai stumti rainelę į priekį.
• Vaistai, plečiantys vyzdį. Kai kurie vaistai nuo peršalimo, alergijos, depresijos, šlapinimosi sutrikimų, pykinimo ar tam tikri akių lašai gali išprovokuoti priepuolį žmogui, kurio akies kampas jau siauras. Tai nereiškia, kad tokių vaistų visada reikia bijoti, tačiau esant žinomam siauram kampui būtina pasitarti su gydytoju.
• Ilgas buvimas prietemoje. Tamsoje vyzdys išsiplečia, o tai kai kuriems žmonėms gali dar labiau susiaurinti kampą.
• Stresas ar situacijos, kai vyzdžiai išsiplečia. Pats stresas nėra tiesioginė priežastis, bet jo metu vykstantys organizmo pokyčiai gali prisidėti prie priepuolio išprovokavimo rizikos.
Uždaro kampo glaukoma gali būti pirminė, kai ją lemia akies anatomija, arba antrinė. Antrinė forma atsiranda dėl kitų akių ligų: uždegimo, navikų, traumos, kraujagyslinių akių pakitimų, pooperacinių randų ar tam tikrų tinklainės ligų. Tokiais atvejais gydymas priklauso ne tik nuo akispūdžio, bet ir nuo pagrindinės priežasties.
Uždaro kampo glaukoma diagnozuojama akių gydytojo apžiūros metu. Vien simptomų nepakanka, nes akių skausmą, paraudimą ar neryškų matymą gali sukelti ir kitos ligos - ragenos uždegimas, uveitas, migrena, akių trauma ar neurologinės būklės.
Svarbiausi tyrimai:
• Akispūdžio matavimas. Tonometrija parodo, ar akies spaudimas padidėjęs. Ūmaus priepuolio metu jis gali būti labai aukštas. Vis dėlto normalus akispūdis vieno apsilankymo metu ne visada paneigia ligą, ypač jei kampas užsidaro protarpiais.
• Apžiūra plyšine lempa. Gydytojas įvertina rageną, priekinę kamerą, rainelę, vyzdį, lęšiuką ir uždegimo požymius. Ūmaus priepuolio metu ragena gali būti paburkusi, todėl matymas tampa tarsi per rūką.
• Gonioskopija. Tai vienas svarbiausių tyrimų. Naudojant specialų kontaktinį lęšį įvertinamas priekinės kameros kampas - ar jis atviras, siauras, užsidarantis, ar jau susidarė sąaugų. Tyrimas paprastai atliekamas su vietiniais nuskausminamaisiais lašais ir nėra skausmingas.
• Regos nervo įvertinimas. Gydytojas apžiūri regos nervo diską, ieško glaukomai būdingų pakitimų. Tai padeda nustatyti, ar padidėjęs akispūdis jau padarė žalą.
• Optinė koherentinė tomografija. Šis tyrimas, dažnai vadinamas OKT arba OCT, leidžia labai tiksliai išmatuoti regos nervo skaidulų sluoksnį ir tinklainės struktūras. Jis ypač naudingas stebint ligos eigą.
• Akipločio tyrimas. Perimetrija parodo, ar yra regėjimo lauko defektų. Pradinė glaukoma dažnai pažeidžia šoninį matymą, todėl žmogus pats to ilgai nepastebi.
• Ragenos storio matavimas. Pachimetrija padeda tiksliau vertinti akispūdžio duomenis, nes labai plona ar stora ragena gali turėti įtakos matavimo rezultatams.
• Priekinio akies segmento vaizdiniai tyrimai. Kai kuriais atvejais atliekama priekinio segmento optinė koherentinė tomografija arba ultragarsinė biomikroskopija. Jie padeda išsamiau įvertinti kampo anatomiją, rainelės padėtį, lęšiuko įtaką.
Jei įtariamas ūmus priepuolis, diagnostika ir gydymas pradedami nedelsiant. Tokiais atvejais svarbiausia greitai sumažinti akispūdį ir išvengti regos nervo pažeidimo. Išsami planinė diagnostika gali būti tęsiama stabilizavus būklę.
Gydymas priklauso nuo to, ar tai ūmus priepuolis, ar lėtinė, dar nepažengusi forma. Tikslas visais atvejais tas pats - atkurti arba pagerinti skysčio nutekėjimą, sumažinti akispūdį ir apsaugoti regos nervą.
Ūmaus priepuolio gydymas pradedamas skubiai. Dažniausiai taikomi keli metodai vienu metu:
• Akispūdį mažinantys akių lašai. Gali būti skiriami beta adrenoblokatoriai, alfa agonistai, karboanhidrazės inhibitoriai ar kiti vaistai. Jie mažina skysčio gamybą arba gerina jo nutekėjimą.
• Geriamieji arba į veną leidžiami vaistai. Acetazolamidas dažnai vartojamas greitam akispūdžio mažinimui. Labai aukšto akispūdžio atvejais gali būti naudojami osmosiniai vaistai, pavyzdžiui, manitolis, jei nėra kontraindikacijų.
• Vaistai nuo skausmo ir pykinimo. Jie nepakeičia glaukomos gydymo, bet padeda suvaldyti priepuolio simptomus ir pagerina paciento savijautą.
• Pilokarpinas. Šie lašai sutraukia vyzdį ir gali padėti atverti kampą, tačiau paprastai veiksmingiau skiriami tada, kai akispūdis jau pradeda mažėti. Labai aukšto akispūdžio metu rainelė gali į juos reaguoti silpnai.
Kai būklė stabilizuojama, dažniausiai atliekama lazerinė periferinė iridotomija. Tai procedūra, kurios metu lazeriu rainelėje padaroma maža anga. Ji leidžia skysčiui lengviau judėti tarp akies kamerų ir sumažina vyzdžio blokados riziką. Dažnai rekomenduojama gydyti ir kitą akį, net jei ji dar neskauda, nes anatominė rizika paprastai būna abiejose akyse.
Kai kuriais atvejais taikoma lazerinė iridoplastika. Jos metu lazeriu paveikiama rainelės periferija, kad kampas labiau atsivertų. Šis metodas gali būti naudingas, kai vien iridotomijos nepakanka arba yra tam tikrų anatominių ypatumų.
Jei kampo užsidarymą stipriai lemia sustorėjęs lęšiukas ar katarakta, gali būti rekomenduojama lęšiuko pašalinimo operacija. Kataraktos operacija arba skaidraus lęšiuko pašalinimas tam tikrais atvejais pagilina priekinę kamerą ir pagerina kampo anatomiją. Sprendimas priimamas individualiai, įvertinus regėjimą, akispūdį, kampo būklę ir bendrą akių sveikatą.
Pažengusios ar sunkiai kontroliuojamos ligos atvejais gali prireikti filtracinių glaukomos operacijų, pavyzdžiui, trabekulektomijos, arba drenažinių implantų. Šios procedūros sukuria papildomą kelią skysčiui nutekėti iš akies.
Lėtinės formos gydymas gali apimti nuolatinį akių lašų vartojimą, lazerinį gydymą, lęšiuko operaciją ar jų derinį. Labai svarbu lašus vartoti tiksliai taip, kaip paskirta. Jei vaistai sukelia perštėjimą, paraudimą, dusulį, širdies ritmo pokyčius ar kitus nemalonius pojūčius, nereikėtų jų nutraukti savarankiškai - būtina susisiekti su gydytoju, nes dažnai galima parinkti kitą preparatą.
Gyvensenos priemonės nepakeičia gydymo, tačiau gali padėti saugiau valdyti ligą. Verta reguliariai lankytis pas akių gydytoją, žinoti savo akispūdžio rodiklius, informuoti kitus gydytojus apie siaurus akies kampus ar Uždaro kampo glaukoma, atsargiai vartoti vaistus, galinčius plėsti vyzdį. Taip pat svarbu nevartoti svetimų akių lašų ir neatidėlioti apžiūros, jei simptomai kartojasi.
Į gydytoją reikia kreiptis skubiai, jei staiga pradėjo skaudėti akį, ji paraudo, pablogėjo matymas arba atsirado ratilai aplink šviesas. Jei kartu pykina, vemiate ar skauda galvą, tai gali būti ūmus Uždaro kampo glaukoma priepuolis - tokiu atveju būtina vykti į skubios pagalbos skyrių arba skubiai kreiptis į akių ligų specialistą.
Nedelskite, jei pasireiškia bent vienas iš šių požymių:
• staigus vienos akies regėjimo pablogėjimas;
• stiprus akies ar kaktos skausmas;
• ryškus akies paraudimas;
• vaivorykštiniai ratilai aplink šviesos šaltinius;
• pykinimas ar vėmimas kartu su akių simptomais;
• išsiplėtęs ar neįprastai atrodantis vyzdys;
• akis atrodo drumsta, o matymas - tarsi per rūką.
Planinė akių gydytojo apžiūra ypač svarbi, jei esate vyresnio amžiaus, turite toliaregystę, šeimoje buvo glaukomos atvejų arba anksčiau jums sakyta, kad akies kampai siauri. Net ir nejaučiant simptomų, profilaktinis patikrinimas gali aptikti riziką dar iki priepuolio.
Jei jau diagnozuota Uždaro kampo glaukoma, laikykitės kontrolinių vizitų grafiko. Glaukoma dažnai reikalauja ilgalaikės priežiūros: reikia stebėti akispūdį, regos nervą, regėjimo lauką ir įvertinti, ar gydymas tebėra pakankamas. Geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai pacientas ir gydytojas veikia kaip komanda.
