Šlapimtakių vėžys
Šlapimtakių vėžys - reta, bet rimta liga, kai piktybiniai navikai susiformuoja šlapimtakiuose - plonuose vamzdeliuose, kuriais šlapimas iš inkstų patenka į šlapimo pūslę. Ankstyva diagnostika ir gydymas yra labai svarbūs geriems gydymo rezultatams, todėl verta žinoti simptomus ir rizikos veiksnius.
Šlapimtakių vėžys (lot. carcinoma ureteris) yra piktybinis navikas, kuris dažniausiai prasideda iš šlapimtakio gleivinės pereinamojo epitelio ląstelių (urotelinis vėžys). Ši liga yra panaši į šlapimo pūslės ir inkstų dubenėlio vėžį, nes visi šie organai padengti ta pačia epitelio danga. Navikas gali užkimšti šlapimtakį, sukelti hidronefrozę (inksto išsiplėtimą) ir pabloginti inkstų funkciją. Dažniausiai pažeidžiamas apatinis (t. y. arčiau šlapimo pūslės esantis) šlapimtakio trečdalis. Liga dažniau diagnozuojama vyresniame amžiuje (po 60 metų) ir vyrams dažniau nei moterims.
- Kruvinas šlapimas (hematurija) - dažniausias simptomas, kartais matomas plika akimi, kartais tik laboratorinių tyrimų metu.
- Skausmas šone arba nugaroje, dažnai primenantis inkstų dieglius.
- Dažnas šlapinimasis arba skausmas šlapinantis (dizurija).
- Svorio netekimas be aiškios priežasties.
- Nuovargis ir bendras silpnumas.
- Patinimas kojose dėl limfinės slogos.
- Kaulų skausmas, jei vėžys metastazavo.
Tiksli šlapimtakių vėžio priežastis nėra žinoma, tačiau yra keli žinomi rizikos veiksniai. Rūkymas yra svarbiausias - tabako dūmų cheminės medžiagos patenka į šlapimą ir ilgai veikia šlapimtakio gleivinę. Taip pat riziką didina ilgalaikis kontaktas su tam tikromis pramoninėmis cheminėmis medžiagomis (pavyzdžiui, aromatiniais aminais, naudojamais dažų, tekstilės ir gumos pramonėje). Lėtinis šlapimtakio uždegimas, šlapimo akmenys, infekcijos ir tam tikri vaistai (pvz., fenacetinas) taip pat gali padidinti riziką. Genetinis polinkis (pvz., Lynch sindromas) yra reta, bet svarbi priežastis.
Įtariant šlapimtakių vėžį, atliekama išsami apžiūra ir tyrimai. Pirmiausia skiriama šlapimo analizė su citologiniu tyrimu (ieškoma vėžinių ląstelių). Vaizdinės diagnostikos metodai: kompiuterinė tomografija su kontrastu (KT) arba magnetinio rezonanso tomografija (MRT) leidžia įvertinti naviko dydį, vietą ir išplitimą. Diagnozei patvirtinti būtina ureterorenoskopija - endoskopinis šlapimtakio apžiūrėjimas plonu vamzdeliu, kurio metu galima paimti audinio gabalėlį biopsijai. Kartais atliekama ir šlapimo takų ultragarsinis tyrimas.
Gydymas priklauso nuo vėžio stadijos ir paciento bendros būklės. Ankstyvu atveju dažniausiai atliekama radikali operacija - nefrektomija su ureterektomija (pašalinamas inkstas ir visas šlapimtakis). Jei navikas mažas ir paviršinis, galima endoskopinė rezekcija per ureterorenoskopą. Po operacijos gali būti taikoma chemoterapija arba imunoterapija (pvz., Bacillus Calmette-Guérin (BCG) terapija, jei navikas panašus į šlapimo pūslės vėžį). Pažengusiais atvejais, kai vėžys išplitęs, taikoma sisteminė chemoterapija, tikslinė terapija arba radioterapija. Pacientams rekomenduojama reguliari stebėsena, kad būtų laiku pastebėti atkryčiai.
Nedelsiant kreipkitės į šeimos gydytoją arba urologą, jei pastebėjote kraujo šlapime (net jei tai buvo vieną kartą), jaučiate nuolatinį skausmą šone ar nugaroje, nepagrįstai netenkate svorio arba jaučiate nuolatinį nuovargį. Raudonos vėliavos, reikalaujančios skubios pagalbos: staigus, stiprus skausmas šone, karščiavimas, šlapimo susilaikymas arba negalėjimas šlapintis. Jei jums jau buvo diagnozuotas šlapimtakių vėžys, būtina laikytis gydytojo nustatyto stebėsenos grafiko ir atvykti į visus patikrinimus.
