Skrandžio polipai
Skrandžio polipai - tai iš skrandžio gleivinės išaugantys dariniai, dažniausiai aptinkami atsitiktinai atliekant gastroskopiją. Dauguma jų yra gerybiniai ir ilgai nesukelia jokių pojūčių, tačiau kai kurių tipų polipus būtina stebėti arba pašalinti dėl galimos supiktybėjimo rizikos. Laiku įvertinus polipo rūšį, dydį ir gleivinės būklę, galima parinkti saugų ir aiškų tolesnį planą.
Skrandžio polipai yra nedideli gleivinės iškilimai arba ataugos, susiformuojantys vidiniame skrandžio paviršiuje. Jie gali būti pavieniai arba dauginiai, kelių milimetrų ar kelių centimetrų dydžio. Kai kurie polipai būna plokštesni, kiti turi kojytę ir primena mažą grybelį.
Skrandžio gleivinė nuolat atsinaujina: senos ląstelės pasišalina, o jų vietoje atsiranda naujos. Kai šis procesas pakinta - dėl uždegimo, rūgštingumą mažinančių vaistų poveikio, genetinių veiksnių ar kitų priežasčių - tam tikrose vietose gleivinės ląstelės gali pradėti daugintis labiau nei įprasta. Taip ir susiformuoja polipas.
Svarbu suprasti, kad pats žodis „polipas“ dar nereiškia vėžio. Dažniausiai aptinkami skrandžio dugno liaukų polipai, hiperplaziniai polipai ir adenomatoziniai polipai. Jų reikšmė skiriasi. Skrandžio dugno liaukų polipai dažnai būna gerybiniai ir siejami su ilgalaikiu protonų siurblio inhibitorių vartojimu. Hiperplaziniai polipai dažniau atsiranda esant lėtiniam skrandžio uždegimui, ypač kai nustatoma Helicobacter pylori infekcija. Adenomatoziniai polipai pasitaiko rečiau, bet yra svarbesni, nes turi didesnę ikivėžinių pokyčių riziką.
Polipai gali atsirasti bet kurioje skrandžio dalyje - prievarčio srityje, kūne, dugne ar prie stemplės perėjimo į skrandį. Gydytojui svarbu įvertinti ne tik patį darinį, bet ir aplinkinę gleivinę: ar yra gastritas, atrofija, žarninė metaplazija, erozijos ar kiti pokyčiai.
- Jokių simptomų - polipai dažnai randami atsitiktinai gastroskopijos metu.
- Lengvas diskomfortas viršutinėje pilvo dalyje, kuris gali būti priskiriamas gastritui ar refliuksui.
- Pilnumo jausmas po valgio, ankstyvas sotumas.
- Protarpinis pykinimas ar apetito sumažėjimas.
- Maudžiantis ar deginantis skausmas epigastriume, tai yra po krūtinkauliu.
- Rėmuo, raugėjimas, nemalonus skonis burnoje.
- Vėmimas, ypač jei darinys trukdo maistui pasišalinti iš skrandžio.
- Pilvo pūtimas, sunkumo jausmas po nedidelio maisto kiekio.
- Tamsios, beveik juodos išmatos.
- Kraujo priemaišos vėmaluose arba vėmimas panašiu į kavos tirščius turiniu.
- Silpnumas, dusulys fizinio krūvio metu, galvos svaigimas dėl mažakraujystės.
- Blyškumas, nuovargis, širdies plakimas.
Skrandžio polipai atsiranda dėl skirtingų priežasčių, todėl gydytojas visada vertina visą situaciją: paciento amžių, vaistus, šeimos istoriją, endoskopinį vaizdą ir biopsijos atsakymą.
Viena dažniausių priežasčių - lėtinis skrandžio gleivinės uždegimas. Jį gali sukelti Helicobacter pylori infekcija. Ši bakterija pažeidžia gleivinę, skatina uždegimą, o ilgainiui gali lemti hiperplazinių polipų formavimąsi. Išnaikinus infekciją, dalis tokių polipų gali sumažėti arba nebedidėti.
Kitas svarbus veiksnys - ilgalaikis skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų, ypač protonų siurblio inhibitorių, vartojimas. Šie vaistai daugeliui žmonių yra reikalingi ir naudingi, tačiau ilgai vartojant gali atsirasti skrandžio dugno liaukų polipų. Tai nereiškia, kad vaistus būtina nutraukti savarankiškai - sprendimą reikia aptarti su gydytoju.
Riziką taip pat didina amžius, atrofiniu gastritu vadinamas gleivinės suplonėjimas, žarninė metaplazija, ankstesni skrandžio gleivinės ikivėžiniai pokyčiai. Retesniais atvejais polipai susiję su paveldimais sindromais, pavyzdžiui, šeimine adenomatine polipoze. Tuomet polipų gali būti daug, o kartu didėja ir kitų virškinamojo trakto navikų rizika.
Mityba, rūkymas, gausus alkoholio vartojimas ir bendras virškinamojo trakto uždegiminis fonas taip pat gali turėti įtakos skrandžio gleivinės būklei, nors vien tik gyvenimo būdas dažniausiai nėra vienintelė polipų priežastis.
Pagrindinis tyrimas, kuriuo nustatomi Skrandžio polipai, yra gastroskopija. Jos metu gydytojas plonu lanksčiu endoskopu apžiūri stemplę, skrandį ir dvylikapirštę žarną. Tyrimas leidžia matyti polipo dydį, formą, spalvą, paviršių, kraujavimo požymius ir tikslią vietą.
Vien tik vaizdo dažnai nepakanka. Todėl atliekama biopsija - paimamas mažas audinio gabalėlis mikroskopiniam ištyrimui. Kartais, jei polipas nedidelis ir tinkamas pašalinti endoskopiškai, jis pašalinamas visas iš karto. Histologinis tyrimas yra svarbiausias atsakymas, nes būtent jis parodo polipo tipą, ar yra displazija, ikivėžiniai ar piktybiniai pokyčiai.
Dažnai kartu atliekamas Helicobacter pylori tyrimas. Jis gali būti nustatomas iš biopsijos, kvėpavimo testu, išmatų antigeno tyrimu arba kraujo tyrimu, nors kraujo tyrimas ne visada parodo aktyvią infekciją.
Jeigu polipas didelis, įtartinas, giliai įaugęs arba yra kitų nerimą keliančių požymių, gali prireikti papildomų tyrimų. Tai gali būti endoskopinis ultragarsas, kompiuterinė tomografija, kraujo tyrimai mažakraujystei įvertinti, geležies atsargų tyrimai. Stebėjimo intervalas priklauso nuo histologinio atsakymo: vieniems pacientams pakanka kontrolės po kelerių metų, kitiems rekomenduojama ankstesnė pakartotinė gastroskopija.
Gydymas priklauso nuo polipo tipo, dydžio, skaičiaus, histologinio atsakymo ir paciento bendros sveikatos. Nedideli, gerybiniai, aiškiai skrandžio dugno liaukų polipai kartais tik stebimi, ypač jei nėra displazijos ar kitų rizikos požymių.
Jei polipas didesnis, kraujuoja, sukelia simptomus arba pagal išvaizdą kelia abejonių, dažniausiai rekomenduojamas endoskopinis pašalinimas. Tai atliekama gastroskopijos metu specialiomis kilpomis ar kitais instrumentais. Pašalintas audinys siunčiamas histologiniam tyrimui. Daugeliu atvejų tokia procedūra yra pakankama ir nereikia atviros operacijos.
Nustačius Helicobacter pylori infekciją, skiriamas eradikacinis gydymas - kelių vaistų derinys, dažniausiai antibiotikai ir rūgštingumą mažinantis vaistas. Po gydymo svarbu patikrinti, ar infekcija tikrai išnyko. Tai paprastai daroma kvėpavimo testu arba išmatų antigeno tyrimu.
Jeigu polipai siejami su ilgalaikiu protonų siurblio inhibitorių vartojimu, gydytojas gali peržiūrėti vaistų poreikį: sumažinti dozę, keisti vartojimo trukmę, ieškoti alternatyvų arba palikti gydymą, jei nauda aiškiai didesnė už riziką. Savarankiškai nutraukti vaistų nereikėtų, nes gali atsinaujinti refliuksas, opos ar kraujavimo rizika.
Gyvensenos priemonės padeda saugoti skrandžio gleivinę: nerūkyti, riboti alkoholį, vengti dažnų nesteroidinių vaistų nuo uždegimo vartojimo be gydytojo priežiūros, valgyti reguliariai, atkreipti dėmesį į simptomus provokuojančius produktus. Jei nustatyti ikivėžiniai pokyčiai ar paveldimas sindromas, reikalingas individualus ilgalaikės stebėsenos planas.
Į gydytoją verta kreiptis, jei kartojasi viršutinės pilvo dalies skausmas, ilgalaikis pykinimas, ankstyvas sotumas, neaiškus svorio kritimas, apetito stoka ar rėmens simptomai nepagerėja gydantis įprastai. Net jei priežastis pasirodys nepavojinga, tokie požymiai nusipelno įvertinimo.
Skubios pagalbos reikia, jei atsiranda juodos išmatos, vėmimas krauju arba į kavos tirščius panašiu turiniu, staigus silpnumas, alpimas, stiprus pilvo skausmas, ryškus blyškumas ar dusulys. Tai gali reikšti kraujavimą iš virškinamojo trakto.
Jei gastroskopijos metu jau rasti Skrandžio polipai, svarbu nepraleisti gydytojo paskirtos kontrolės. Didžiausią aiškumą suteikia histologinis atsakymas ir nuoseklus stebėjimas. Daugeliu atvejų ši būklė valdoma sėkmingai, o laiku atlikti tyrimai padeda išvengti nereikalingo nerimo ir pavojingų uždelstų situacijų.
