Plaučių atelektazė
Plaučių atelektazė - tai būklė, kai dalis plaučio arba rečiau visas plautis subliūkšta ir nebedalyvauja normalioje dujų apykaitoje. Dėl to į kraują gali patekti mažiau deguonies, žmogui tampa sunkiau kvėpuoti, o užsistovėjęs sekretas didina infekcijos riziką. Laiku nustačius priežastį, plaučių atelektazė dažnai yra grįžtama ir sėkmingai gydoma.
Plaučių atelektazė reiškia plaučių audinio subliūškimą. Normaliai kvėpuojant oras patenka į bronchus, bronchioles ir galiausiai į alveoles - labai mažas oro pūsleles, kuriose deguonis pereina į kraują, o anglies dioksidas pašalinamas iš organizmo. Kai alveolės praranda orą ir susispaudžia, ta plaučio dalis laikinai nebeatlieka savo funkcijos.
Plaučių atelektazė gali apimti labai mažą plaučio plotą, vieną segmentą, skiltį arba didesnę plaučio dalį. Kuo didesnis pažeistas plotas, tuo labiau gali trūkti oro ir kristi deguonies kiekis kraujyje. Nedidelė plaučių atelektazė kartais nesukelia jokių aiškių simptomų ir aptinkama tik atlikus krūtinės ląstos rentgenogramą.
Dažniausiai ši būklė atsiranda, kai oras nebegali patekti į dalį plaučio dėl broncho užsikimšimo arba kai plautis suspaudžiamas iš išorės. Užsikimšimą gali sukelti gleivių kamštis, svetimkūnis, navikas ar uždegiminiai pokyčiai. Suspaudimą gali lemti skystis pleuros ertmėje, oras pleuros ertmėje, padidėję limfmazgiai ar kiti dariniai.
Plaučių atelektazė ypač dažna po operacijų, kai dėl narkozės, skausmo ir seklaus kvėpavimo plaučių apatinės dalys prasčiau išsiplečia. Todėl po chirurginių procedūrų gydytojai dažnai ragina anksti keltis, giliai kvėpuoti ir kosėti - tai paprastos, bet labai svarbios priemonės.
- Gali nesukelti jokių juntamų simptomų.
- Kartais jaučiamas lengvas dusulys fizinio krūvio metu.
- Gali varginti sausas arba menkai produktyvus kosulys.
- Kai kuriems žmonėms atsiranda diskomfortas krūtinėje, ypač giliai įkvepiant.
- Dusulys ramybėje arba greitai stiprėjantis oro trūkumas.
- Padažnėjęs kvėpavimas ir širdies plakimas.
- Sumažėjęs deguonies kiekis kraujyje, kuris gali pasireikšti silpnumu, mieguistumu, galvos svaigimu.
- Melsvas lūpų, pirštų ar odos atspalvis esant dideliam deguonies trūkumui.
- Krūtinės skausmas arba spaudimo pojūtis, ypač jei kartu yra pleuros dirginimas.
- Karščiavimas arba šaltkrėtis.
- Kosulys su tirštais, gelsvais, žalsvais ar nemalonaus kvapo skrepliais.
- Bendras silpnumas, prakaitavimas, apetito stoka.
- Stiprėjantis dusulys po kelių dienų nuo operacijos ar ilgalaikio gulėjimo.
- Greitas, paviršutiniškas kvėpavimas.
- Tarpšonkaulinių tarpų įsitraukimas kvėpuojant.
- Vangumas, prastas valgymas, dirglumas.
- Melsvumas apie lūpas ar nosį, kuris reikalauja skubios pagalbos.
Plaučių atelektazė gali atsirasti dėl kelių pagrindinių mechanizmų. Vienas dažniausių - obstrukcinė plaučių atelektazė, kai užsikemša bronchas ir už jo esantis plaučio plotas nebegali prisipildyti oro. Laikui bėgant oras iš alveolių rezorbuojamas į kraują, o alveolės subliūkšta. Tai gali nutikti dėl tirštų gleivių, kraujo krešulio, įkvėpto svetimkūnio, naviko ar randinių bronchų pokyčių.
Kitas mechanizmas - kompresinė plaučių atelektazė. Ji atsiranda, kai plautį spaudžia skystis pleuros ertmėje, oras pleuros ertmėje, kraujas, didelis navikas, padidėję limfmazgiai arba labai padidėjusi pilvo apimtis. Tokiu atveju plautis negali pilnai išsiplėsti, net jei bronchų spindis nėra užsikimšęs.
Pooperacinė plaučių atelektazė susijusi su bendrine nejautra, skausmu, sekliu kvėpavimu ir sumažėjusiu kosulio refleksu. Po pilvo, krūtinės ląstos ar širdies operacijų žmogus dažnai vengia giliai kvėpuoti dėl skausmo, todėl apatinės plaučių dalys ventiliuojamos prasčiau.
Riziką didina rūkymas, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, astma, cistinė fibrozė, nutukimas, ilgas gulėjimas lovoje, silpnas kosulys, nervų ir raumenų ligos, vyresnis amžius, kvėpavimo takų infekcijos, dehidratacija ir nepakankamas skysčių vartojimas, kai bronchų sekretas tampa tirštesnis.
Vaikams svarbi priežastis yra svetimkūnio įkvėpimas, pavyzdžiui, riešuto, sėklos ar mažos žaislo detalės. Suaugusiesiems, ypač rūkantiems ar vyresnio amžiaus žmonėms, naujai atsiradusi neaiškios priežasties plaučių atelektazė kartais gali būti susijusi su bronchą užspaudžiančiu ar užkemšančiu naviku, todėl būtinas atidus ištyrimas.
Diagnozė pradedama nuo pokalbio ir apžiūros. Gydytojas klausia, kada prasidėjo dusulys ar kosulys, ar neseniai buvo operacija, trauma, infekcija, ar žmogus rūko, ar serga lėtinėmis plaučių ligomis. Apžiūros metu vertinamas kvėpavimo dažnis, deguonies įsotinimas kraujyje pulsoksimetru, klausomi plaučiai. Pažeistoje vietoje kvėpavimo garsai gali būti susilpnėję.
Dažniausiai atliekama krūtinės ląstos rentgenograma. Joje gali matytis sumažėjęs plaučio tūris, pakitusi diafragmos ar tarpuplaučio padėtis, susiaurėję tarpšonkauliniai tarpai, sutankėjęs plaučių audinys. Nedidelė plaučių atelektazė rentgenogramoje kartais būna sunkiai pastebima.
Jei reikia tikslesnio įvertinimo, atliekama krūtinės ląstos kompiuterinė tomografija. Šis tyrimas padeda nustatyti, kokia plaučio dalis subliuškusi, ar nėra naviko, padidėjusių limfmazgių, skysčio pleuros ertmėje, pneumotorakso ar kitų priežasčių. Kompiuterinė tomografija ypač svarbi, kai plaučių atelektazė kartojasi arba jos priežastis neaiški.
Kraujo tyrimai gali parodyti uždegimo požymius, mažakraujystę ar kitas būkles, galinčias sunkinti kvėpavimą. Jei deguonies trūkumas ryškus, gali būti atliekamas arterinio kraujo dujų tyrimas, kuris parodo deguonies, anglies dioksido ir kraujo rūgštingumo rodiklius.
Kai įtariamas broncho užsikimšimas, gali būti atliekama bronchoskopija. Tai tyrimas, kai plonu lanksčiu vamzdeliu apžiūrimi kvėpavimo takai iš vidaus. Bronchoskopijos metu galima pašalinti gleivių kamštį ar svetimkūnį, paimti mėginius tyrimams, įvertinti, ar nėra naviko ar uždegiminio susiaurėjimo.
Papildomai gali būti tiriami skrepliai, atliekamas echoskopinis pleuros ertmės tyrimas, plaučių funkcijos tyrimai, jei įtariama lėtinė kvėpavimo takų liga.
Plaučių atelektazė gydoma atsižvelgiant į priežastį, pažeidimo dydį ir žmogaus būklę. Nedidelė plaučių atelektazė dažnai pagerėja taikant kvėpavimo pratimus, aktyvesnį judėjimą ir tinkamą skausmo kontrolę. Svarbiausia - padėti alveolėms vėl išsiplėsti ir pašalinti kliūtį, jei ji yra.
Po operacijų labai svarbūs gilūs įkvėpimai, kosėjimas, ankstyvas atsikėlimas iš lovos ir vaikščiojimas. Dažnai naudojamas skatinamasis spirometras - paprastas prietaisas, padedantis pacientui sąmoningai giliai įkvėpti ir išplėsti plaučius. Jei dėl skausmo žmogus negali giliai kvėpuoti, parenkamas tinkamas nuskausminimas.
Jei bronchuose susikaupė tirštų gleivių, padeda pakankamas skysčių vartojimas, oro drėkinimas, inhaliacijos, krūtinės ląstos fizioterapija, padėties drenažas, vibracinės technikos. Kai kuriems pacientams skiriami bronchus plečiantys vaistai, ypač jei yra astma ar lėtinė obstrukcinė plaučių liga.
Esant didesniam deguonies trūkumui, skiriama deguonies terapija. Kai kuriais atvejais prireikia neinvazinės ventiliacijos, pavyzdžiui, CPAP, kuri palaiko teigiamą slėgį kvėpavimo takuose ir padeda alveolėms išlikti atviroms. Sunkiais atvejais, ypač intensyviosios terapijos skyriuje, gali prireikti dirbtinės plaučių ventiliacijos.
Jei plaučių atelektazę sukėlė gleivių kamštis, svetimkūnis ar naviko fragmentas, gali būti atliekama bronchoskopija ir kliūtis pašalinama. Jei priežastis yra skystis pleuros ertmėje, gali reikėti jį punktuoti ar drenuoti. Jei yra pneumotoraksas, gydymas priklauso nuo jo dydžio - nuo stebėjimo iki pleuros ertmės drenavimo.
Antibiotikai skiriami ne pačiai atelektazei, o tada, kai yra bakterinės infekcijos požymių, pavyzdžiui, plaučių uždegimas, karščiavimas, pūlingi skrepliai ir uždegiminiai kraujo rodikliai. Jei nustatomas navikas, gydymą planuoja pulmonologas, krūtinės chirurgas ir onkologas; gali būti taikoma operacija, spindulinis gydymas, chemoterapija ar kiti metodai.
Svarbi ir profilaktika: mesti rūkyti, gydyti lėtines plaučių ligas, judėti pagal galimybes, po operacijų laikytis kvėpavimo pratimų rekomendacijų ir nevengti kosėti, jei reikia pašalinti sekretą.
Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei atsirado naujas ar stiprėjantis dusulys, užsitęsęs kosulys, karščiavimas, krūtinės skausmas arba po operacijos sunku giliai įkvėpti. Taip pat svarbu pasitikrinti, jei rentgenogramoje atsitiktinai nustatyta plaučių atelektazė, net jei jaučiatės palyginti gerai - reikia išsiaiškinti jos priežastį.
Skubios medicinos pagalbos reikia, jei dusulys stiprus ir staigus, mėlsta lūpos ar pirštai, žmogus tampa mieguistas, sumišęs, alpsta, jaučia stiprų krūtinės skausmą, atsikosėja krauju arba deguonies įsotinimas, jei matuojamas namuose, yra mažas ir negerėja.
Vaikams skubiai kreipkitės pagalbos, jei įtariate, kad vaikas įkvėpė svetimkūnį, staiga pradėjo kosėti, švokšti, dusti, pamėlo ar negali normaliai kalbėti arba verkti. Tokiose situacijose delsti pavojinga.
Jei plaučių atelektazė nustatyta po operacijos, praneškite gydytojui ar slaugytojui apie stiprėjantį dusulį, karščiavimą, pūlingus skreplius ar skausmą, trukdantį kvėpuoti. Ankstyvas reagavimas padeda išvengti plaučių uždegimo ir kitų komplikacijų.
