Peritonitas
Peritonitas - tai pilvaplėvės, plonos pilvo ertmę ir vidaus organus dengiančios plėvės, uždegimas. Tai pavojinga būklė, kuri dažniausiai vystosi staiga ir gali greitai sukelti sepsį, organų nepakankamumą ar net grėsmę gyvybei. Laiku atpažinus simptomus ir pradėjus gydymą, pasveikimo tikimybė yra gerokai didesnė.
Peritonitas yra ūminis arba rečiau lėtinis pilvaplėvės uždegimas. Pilvaplėvė dengia pilvo sieną ir daugumą pilvo organų - žarnyną, skrandį, kepenis, blužnį, dalį dubens organų. Įprastai pilvo ertmė yra sterili, todėl bakterijoms, žarnyno turiniui, tulžiai, šlapimui, kraujui ar kasos fermentams patekus į šią erdvę, organizmas reaguoja labai stipriu uždegimu.
Dažniausiai Peritonitas atsiranda dėl kitos pilvo ligos komplikacijos, pavyzdžiui, plyšus apendiksui, prakiurus skrandžio ar žarnyno opai, prasiveržus divertikulitui, po pilvo traumos ar operacijos. Uždegimas gali būti vietinis, kai pažeidžiama nedidelė pilvaplėvės dalis, arba išplitęs, kai apima didelę pilvo ertmės dalį. Išplitęs Peritonitas yra skubi medicininė būklė.
Uždegimo metu pilvaplėvė patinsta, tampa labai jautri, kaupiasi skystis, sutrinka žarnyno veikla, į kraują gali patekti bakterijos ir toksinai. Dėl to gali kristi kraujospūdis, sutrikti inkstų, plaučių, širdies veikla. Todėl Peritonitas nėra „paprastas pilvo skausmas“ - tai liga, kurią būtina vertinti rimtai.
- Staigus arba vis stiprėjantis pilvo skausmas, dažnai labai intensyvus.
- Pilvo įtempimas, vadinamas „lentiniu pilvu“ - pilvas tampa kietas ir skausmingas liečiant.
- Skausmas sustiprėja judant, kosint, giliai kvėpuojant ar keičiant kūno padėtį.
- Pykinimas, vėmimas, apetito stoka.
- Karščiavimas, šaltkrėtis, prakaitavimas.
- Pilvo pūtimas, dujų ir išmatų susilaikymas dėl sulėtėjusios žarnyno veiklos.
- Silpnumas, mieguistumas, nerimas ar sumišimas.
- Greitas pulsas, padažnėjęs kvėpavimas.
- Kraujospūdžio kritimas, galvos svaigimas ar alpimas.
- Sumažėjęs šlapimo kiekis, troškulys, išsausėjusi burna.
- Vyresnio amžiaus žmonėms, kūdikiams ar nusilpusio imuniteto pacientams simptomai gali būti ne tokie ryškūs, tačiau būklė gali blogėti labai greitai.
- Ilgiau trunkantis pilvo maudimas ar diskomfortas.
- Neaiškios kilmės karščiavimas, svorio kritimas, nuovargis.
- Pilvo apimties didėjimas dėl skysčio kaupimosi, ypač sergant kepenų ciroze.
- Pacientams, kuriems atliekama peritoninė dializė, gali drumstėti dializės skystis ir skaudėti pilvą.
Peritonitas dažniausiai kyla tada, kai į pilvo ertmę patenka bakterijos arba dirginančios medžiagos. Viena dažniausių priežasčių - tuščiavidurio organo prakiurimas. Tai gali nutikti plyšus apendiksui, prakiurus skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opai, žarnai dėl divertikulito, naviko, uždegiminės žarnyno ligos ar traumos.
Kitos galimos priežastys yra tulžies pūslės prakiurimas, kasos uždegimo komplikacijos, pilvo operacijų komplikacijos, durtinės ar šautinės pilvo traumos. Moterims Peritonitas kartais gali būti susijęs su dubens organų infekcijomis, nors tai retesnė priežastis.
Atskira forma - spontaninė bakterinė pilvaplėvės infekcija, dažniausiai pasireiškianti žmonėms, kurių pilve kaupiasi skystis dėl kepenų cirozės. Tokiu atveju aiškaus organo plyšimo nebūna, tačiau bakterijos patenka į pilvo skystį per kraują ar žarnyno sienelę.
Riziką didina kepenų cirozė, ascitas, nusilpęs imunitetas, cukrinis diabetas, lėtinės inkstų ligos, peritoninė dializė, neseniai atliktos pilvo operacijos, virškinamojo trakto opos, divertikuliozė, apendicitas, žarnyno navikai ir pilvo traumos.
Peritonitas diagnozuojamas įvertinus simptomus, apžiūros duomenis ir tyrimus. Gydytojas pirmiausia klausia, kada prasidėjo skausmas, kur jis stipriausias, ar buvo karščiavimas, vėmimas, tuštinimosi sutrikimų, traumų, operacijų ar žinomų pilvo ligų.
Apžiūros metu labai svarbus pilvo čiuopimas. Įtarimą kelia stiprus skausmingumas, raumenų įtempimas, skausmo sustiprėjimas atleidus spaudimą, sumažėję ar išnykę žarnyno garsai. Taip pat vertinamas pulsas, kraujospūdis, temperatūra, kvėpavimas, sąmonės būklė.
Dažniausiai atliekami kraujo tyrimai: bendras kraujo tyrimas, C reaktyvusis baltymas, prokalcitoninas, elektrolitai, inkstų ir kepenų funkcijos rodikliai, krešėjimo tyrimai. Įtarus sepsį, imami kraujo pasėliai. Šlapimo tyrimas padeda atskirti šlapimo takų ligas ar įvertinti inkstų veiklą.
Vaizdiniai tyrimai padeda rasti priežastį. Gali būti atliekamas pilvo ultragarsinis tyrimas, pilvo rentgenograma, kompiuterinė tomografija su kontrastine medžiaga. Kompiuterinė tomografija dažnai yra labai informatyvi, nes gali parodyti laisvą orą pilvo ertmėje, pūlinį, prakiurimą, uždegiminį židinį ar skysčio sankaupas.
Jeigu pilve yra ascito skysčio, atliekama diagnostinė paracentezė - plona adata paimamas skystis tyrimams. Tiriamas ląstelių kiekis, bakterijos, baltymai, atliekamas pasėlis. Pacientams, kuriems atliekama peritoninė dializė, tiriamas dializės skystis.
Peritonitas beveik visada gydomas ligoninėje, dažnai skubios pagalbos ar chirurgijos skyriuje, o sunkesniais atvejais - intensyviosios terapijos skyriuje. Gydymo tikslai yra sustabdyti infekciją, pašalinti jos šaltinį, palaikyti gyvybines funkcijas ir išvengti komplikacijų.
Paprastai nedelsiant skiriami į veną leidžiami plataus veikimo antibiotikai. Vėliau, gavus pasėlių atsakymus, gydymas gali būti tikslinamas. Taip pat lašinami skysčiai, koreguojami elektrolitai, skiriami vaistai nuo skausmo, pykinimo, karščiavimo. Jei sutrinka kvėpavimas, kraujospūdis ar inkstų veikla, taikoma intensyvi stebėsena ir papildomas palaikomasis gydymas.
Jei Peritonitas kilo dėl prakiurusio organo, pūlinio, plyšusio apendikso, žarnyno nekrozės ar kitos chirurginės priežasties, dažnai reikalinga operacija. Jos metu pašalinamas infekcijos šaltinis, užsiuvamas prakiurimas, pašalinamas pažeistas audinys, išplaunama pilvo ertmė, kartais paliekami drenai. Kai kuriais atvejais prireikia laikinos stomos.
Spontaninė bakterinė pilvaplėvės infekcija sergant ciroze dažniausiai gydoma antibiotikais, albumino infuzijomis ir kepenų ligos kontrolės priemonėmis. Peritoninės dializės sukeltas Peritonitas gydomas antibiotikais, kurie gali būti leidžiami į pilvo ertmę; kartais reikia pašalinti dializės kateterį.
Pasveikus svarbu gydyti pagrindinę priežastį: opaligę, divertikulitą, tulžies pūslės ligas, kepenų cirozę, uždegimines žarnyno ligas. Mityba ir aktyvumas atkuriami palaipsniui, pagal gydytojo nurodymus.
Į gydytoją reikia kreiptis nedelsiant, jei atsiranda stiprus, staigus arba greitai stiprėjantis pilvo skausmas, ypač jeigu pilvas tampa kietas, skausmingas liečiant, kartu karščiuojate, vemiate ar negalite pasituštinti ir pasišalinti dujoms.
Skubiąją medicinos pagalbą kvieskite, jei pasireiškia alpimas, sumišimas, labai greitas pulsas, dusulys, šaltas prakaitas, kraujospūdžio kritimo požymiai, stiprus silpnumas ar sumažėjęs šlapinimasis. Tai gali būti sepsio ar šoko požymiai.
Ypač svarbu neatidėlioti, jeigu sergate kepenų ciroze ir turite ascitą, jums atliekama peritoninė dializė, neseniai buvo atlikta pilvo operacija, patyrėte pilvo traumą arba jau turite diagnozuotą apendicitą, divertikulitą, opaligę ar tulžies pūslės uždegimą.
Kol laukiate medikų, nepatartina vartoti vidurius laisvinančių vaistų, dėti karštų kompresų ant pilvo ar bandyti „išlaukti“. Skausmą malšinantys vaistai gali laikinai užmaskuoti simptomus, todėl apie visus pavartotus vaistus būtinai pasakykite gydytojui.
