Osteomielitas
Osteomielitas - tai kaulo infekcija, kuri gali prasidėti staiga arba vystytis lėtai, ypač po traumų, operacijų ar sergant diabetu. Ši liga svarbi todėl, kad negydoma infekcija gali pažeisti kaulą, aplinkinius audinius ir kartais išplisti į kraują. Laiku atpažintas osteomielitas dažniausiai gydomas sėkmingai, tačiau gydymas gali būti ilgas ir reikalauti glaudaus paciento bei gydytojų komandos bendradarbiavimo.
Osteomielitas yra infekcinis kaulo ir kaulų čiulpų uždegimas. Infekcija dažniausiai atsiranda tada, kai bakterijos patenka į kaulą per kraują, iš šalia esančios žaizdos ar po atviro kaulo lūžio, operacijos, sąnario protezavimo, metalo konstrukcijų įdėjimo. Rečiau osteomielitą sukelia grybeliai ar specifinės bakterijos, pavyzdžiui, tuberkuliozės sukėlėjai.
Kaulas yra gyvas audinys, turintis kraujotaką, nervus ir gebėjimą atsinaujinti. Kai į jį patenka mikroorganizmai, organizmas reaguoja uždegimu: į pažeistą vietą plūsta imuninės ląstelės, didėja kraujagyslių pralaidumas, atsiranda patinimas, skausmas ir karštis. Tačiau kaulo viduje vietos nedaug, todėl uždegiminis spaudimas gali sutrikdyti kraujo tiekimą. Jei kraujotaka pablogėja, dalis kaulo gali žūti - susidaro negyvo kaulo fragmentas, vadinamas sekvestru. Tokia vieta tampa sunkiai pasiekiama antibiotikams ir imuninei sistemai, todėl infekcija gali užsitęsti.
Osteomielitas gali būti ūminis arba lėtinis. Ūminis osteomielitas prasideda greičiau, dažnai pasireiškia karščiavimu, stipriu skausmu ir ryškiais uždegimo požymiais. Lėtinis osteomielitas gali tęstis mėnesius ar metus: simptomai kartais būna silpnesni, bet pasikartojantys, gali atsirasti pūliuojanti landa, negerėjanti žaizda, kaulo deformacija ar nuolatinis skausmas.
Vaikams osteomielitas dažniau pažeidžia ilgųjų kaulų augimo zonas, pavyzdžiui, šlaunikaulį ar blauzdikaulį. Suaugusiesiems dažnesnės infekcijos po operacijų, traumų, taip pat pėdos kaulų pažeidimai sergant diabetu ar kraujotakos sutrikimais. Liga gali pažeisti bet kurį kaulą: stuburo slankstelius, dubens kaulus, žandikaulį, pėdą, ranką ar koją.
- Stiprus, gilus kaulo ar galūnės skausmas, kuris dažnai stiprėja judant ar liečiant.
- Karščiavimas, šaltkrėtis, bendras silpnumas, nuovargis.
- Pažeistos vietos patinimas, paraudimas, šiluma, jautrumas.
- Judesių ribotumas, šlubavimas arba nenoras remtis koja, ypač vaikams.
- Vaikams gali pasireikšti dirglumas, vangumas, sumažėjęs apetitas, atsisakymas vaikščioti ar judinti galūnę.
- Ilgai trunkantis ar pasikartojantis skausmas toje pačioje kaulo srityje.
- Negyjanti žaizda, ypač pėdoje, blauzdoje ar po operacijos.
- Pūliavimas, nemalonus kvapas, susiformavusi landa, iš kurios protarpiais teka sekretas.
- Odos patamsėjimas, sustorėjimas, randėjimas aplink pažeistą vietą.
- Pasikartojantys uždegimo paūmėjimai su karščiavimu arba be jo.
- Nuolatinis nugaros ar kaklo skausmas, kuris nepraeina ilsintis ir gali stiprėti naktį.
- Karščiavimas gali būti, bet jo nebuvimas ligos neatmeta.
- Skausmas plintantis į koją, ranką, krūtinę ar pilvą, priklausomai nuo pažeisto slankstelio.
- Silpnumas, tirpimas, šlapinimosi ar tuštinimosi sutrikimai - tai galimi nervų spaudimo požymiai ir reikalauja skubios pagalbos.
- Gili pėdos opa, per kurią galima pasiekti kaulą arba matyti kaulinį audinį.
- Mažesnis skausmas nei tikėtasi dėl neuropatijos, todėl infekcija gali būti pažengusi nepastebimai.
- Patinusi, paraudusi, šilta pėda, išskyros iš žaizdos.
- Blogas žaizdos gijimas nepaisant tvarstymo ir vietinio gydymo.
Dažniausias osteomielito sukėlėjas yra bakterija Staphylococcus aureus, įskaitant meticilinui atsparias padermes. Taip pat ligą gali sukelti streptokokai, gramneigiamos bakterijos, anaerobinės bakterijos, o tam tikrose situacijose - grybeliai ar mikobakterijos. Tikslaus sukėlėjo nustatymas labai svarbus, nes nuo to priklauso antibiotikų pasirinkimas.
Infekcija į kaulą gali patekti keliais būdais. Hematogeninis osteomielitas atsiranda, kai bakterijos atkeliauja krauju iš kito infekcijos židinio, pavyzdžiui, odos pūlinio, šlapimo takų infekcijos ar kateterio infekcijos. Toks kelias būdingesnis vaikams, bet gali pasitaikyti ir suaugusiesiems, ypač esant nusilpusiai imuninei sistemai.
Kitas kelias - tiesioginis užkrėtimas. Tai gali įvykti po atviro lūžio, gilios durtinės žaizdos, gyvūno įkandimo, šautinės ar kitokios traumos, kaulų ar sąnarių operacijų. Infekcijos rizika didėja, kai kaulo srityje yra svetimkūnių: plokštelių, varžtų, strypų, sąnario protezų. Bakterijos gali prisitvirtinti prie tokių paviršių ir sudaryti bioplėvelę - apsauginį sluoksnį, dėl kurio infekciją sunkiau išnaikinti.
Trečias dažnas kelias - infekcijos plitimas iš šalia esančių audinių. Pavyzdžiui, sergant diabetu pėdos opa gali gilėti ir pasiekti kaulą. Panašiai osteomielitas gali išsivystyti esant praguloms, lėtinėms žaizdoms, kraujotakos sutrikimams ar po spindulinio gydymo.
Riziką didina cukrinis diabetas, periferinių kraujagyslių liga, rūkymas, lėtinis inkstų nepakankamumas, dializė, imunosupresiniai vaistai, onkologinės ligos, ŽIV infekcija, nepakankama mityba, vyresnis amžius. Rizika taip pat didesnė žmonėms, vartojantiems švirkščiamuosius narkotikus, turintiems ilgalaikius veninius kateterius ar dažnai patiriantiems odos infekcijas.
Osteomielito diagnostika prasideda nuo pokalbio ir apžiūros. Gydytojas klausia, kada prasidėjo skausmas, ar buvo trauma, operacija, žaizda, ar pacientas serga diabetu, turi kraujotakos sutrikimų, karščiuoja, vartoja imunitetą slopinančius vaistus. Apžiūrima oda, žaizdos gylis, išskyros, patinimas, kraujotaka, jautrumas, galūnės funkcija.
Kraujo tyrimai padeda įvertinti uždegimą ir bendrą būklę. Dažnai atliekamas bendras kraujo tyrimas, C reaktyvusis baltymas, eritrocitų nusėdimo greitis, kartais prokalcitoninas, inkstų ir kepenų funkcijos tyrimai. Šie rodikliai ne visada patvirtina osteomielitą, bet padeda įvertinti ligos aktyvumą ir stebėti gydymo veiksmingumą. Jei yra karščiavimas ar įtariamas infekcijos išplitimas į kraują, imami kraujo pasėliai.
Vaizdiniai tyrimai yra labai svarbūs. Rentgenograma dažnai atliekama pirmiausia, tačiau ankstyvoje ligos stadijoje ji gali būti normali, nes kaulo pokyčiai rentgene matomi tik vėliau. Magnetinio rezonanso tomografija yra vienas jautriausių tyrimų ankstyvam osteomielitui nustatyti, nes parodo kaulų čiulpų uždegimą, pūlinius, minkštųjų audinių pažeidimą. Kompiuterinė tomografija naudinga vertinant kaulo destrukciją, sekvestrus, operacijos planavimą. Kai magnetinio rezonanso tomografijos atlikti negalima, gali būti naudojama kaulų scintigrafija, leukocitų scintigrafija ar pozitronų emisijos tomografija su kompiuterine tomografija.
Svarbiausias tyrimas sukėlėjui nustatyti dažnai yra kaulo biopsija arba gilaus audinio mėginys, paimtas steriliai. Paviršiniai žaizdos tepinėliai ne visada tikslūs, nes gali parodyti tik odos ar žaizdos paviršiaus bakterijas. Mėginys siunčiamas pasėliui ir jautrumui antibiotikams nustatyti. Kai kuriais atvejais, jei paciento būklė stabili, antibiotikų skyrimas atidedamas iki biopsijos, kad tyrimo rezultatai būtų patikimesni. Tačiau jei žmogus sunkiai serga, gydymas pradedamas nedelsiant.
Osteomielito gydymas priklauso nuo infekcijos vietos, trukmės, sukėlėjo, paciento būklės, kraujotakos ir to, ar yra negyvo kaulo, pūlinys ar svetimkūnis. Gydymas dažnai apima antibiotikus, chirurginį infekcijos židinio sutvarkymą ir rizikos veiksnių kontrolę.
Antibiotikai parenkami pagal tikėtiną sukėlėją, o vėliau koreguojami pagal pasėlio atsakymą. Pradžioje jie gali būti leidžiami į veną, ypač jei infekcija sunki, yra karščiavimas, sepsio rizika ar stuburo pažeidimas. Kai būklė gerėja ir yra tinkamas vaistas, daliai pacientų gydymas tęsiamas geriamaisiais antibiotikais. Dažna gydymo trukmė yra apie 4-6 savaites, tačiau lėtinio osteomielito, protezų infekcijos ar sudėtingų atvejų metu gydymas gali trukti ilgiau.
Chirurginis gydymas reikalingas ne visada, bet dažnai būtinas, kai yra pūlinys, negyvas kaulas, svetimkūnis, užkrėsta metalo konstrukcija, negerėjanti žaizda ar spaudžiami nervai. Operacijos metu gali būti pašalinami pūliai, negyvas kaulas ir pažeisti audiniai, praplaunama infekcijos vieta, kartais pašalinami ar keičiami implantai. Po didesnių operacijų gali prireikti kaulo rekonstrukcijos, odos ar raumenų lopų, vakuuminės žaizdų terapijos.
Sergant diabetu ypač svarbi pėdos priežiūra: spaudimo nuo žaizdos sumažinimas, tinkama avalynė, reguliarus tvarstymas, cukraus kiekio kraujyje kontrolė, kraujotakos įvertinimas. Jei kraujotaka bloga, gali prireikti kraujagyslių chirurgo konsultacijos ir kraujotaką atkuriančių procedūrų, nes be pakankamo kraujo tiekimo nei antibiotikai, nei žaizdos gijimas neveikia taip gerai.
Pacientui svarbu vartoti vaistus tiksliai taip, kaip paskirta, nenutraukti gydymo savarankiškai, net jei skausmas ir karščiavimas sumažėjo. Gydytojas gali reguliariai kartoti kraujo tyrimus, vertinti žaizdą, koreguoti antibiotikus, stebėti galimą vaistų šalutinį poveikį. Gydymo sėkmė dažnai priklauso nuo nuoseklumo: rūkymo metimo, mitybos gerinimo, diabeto kontrolės, žaizdų priežiūros ir reabilitacijos.
Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei atsirado stiprus kaulo ar galūnės skausmas, patinimas, paraudimas, karštis, karščiavimas, ypač po traumos, operacijos, durtinės žaizdos ar esant giliai odos opai. Delsti nereikėtų ir tada, kai žaizda negyja, pradeda pūliuoti, blogai kvepia, gilėja arba per ją matomas ar jaučiamas kaulas.
Skubios medicinos pagalbos reikia, jei yra aukšta temperatūra, šaltkrėtis, sumišimas, labai stiprus silpnumas, greitas pulsas, dusulys, sumažėjęs šlapimo kiekis - tai gali būti sepsio požymiai. Taip pat skubiai kreipkitės, jei stiprus nugaros skausmas susijęs su kojų silpnumu, tirpimu, nejautra tarpvietėje, šlapinimosi ar tuštinimosi sutrikimu.
Sergant diabetu ar turint kraujotakos sutrikimų, net nedidelė pėdos žaizda gali tapti rimta problema. Jei opa nemažėja per kelias dienas, atsiranda paraudimas, patinimas, išskyros ar pakinta pėdos forma, būtina gydytojo apžiūra. Kuo anksčiau pradedamas tinkamas gydymas, tuo didesnė tikimybė išsaugoti kaulą, išvengti operacijų ir ilgalaikių komplikacijų.
