Leukocitų scintigrafija
Leukocitų scintigrafija - tai branduolinės medicinos vaizdinis tyrimas, leidžiantis nustatyti uždegimo židinius organizme. Atliekant tyrimą, į kraują suleidžiami radioaktyviuoju žymeniu pažymėti paciento paties baltieji kraujo kūneliai (leukocitai), kurie kaupiasi uždegimo vietose. Šis metodas ypač vertingas ieškant paslėptų infekcijų, vertinant kaulų ar minkštųjų audinių uždegimą, kai kiti tyrimai yra neinformatyvūs.
Tyrimo principas
- Leukocitų scintigrafija remiasi paciento kraujo leukocitų pažymėjimu radioaktyviuoju izotopu, dažniausiai Techneciu-99m (Tc-99m) arba Indžiu-111 (In-111).
- Pažymėti leukocitai išlieka funkcionalūs ir migruoja į uždegimo židinius, kaupdamiesi infekcijos arba aseptinio uždegimo vietose.
- Vaizdai gaunami naudojant gama kamerą arba vieno fotono emisijos kompiuterinę tomografiją (SPECT), leidžiančią tiksliai lokalizuoti padidėjusio kaupimosi zonas.
Klinikinė reikšmė
- Tyrimas padeda atskirti infekcinius uždegimus nuo neinfekcinių (pvz., pooperacinių), kai įprasti radiologiniai metodai (rentgenas, KT) yra neinformatyvūs.
- Jis ypač jautrus nustatant lėtinius ar mažai aktyvius uždegiminius procesus, tokius kaip osteomielitas, infekuoti sąnarių protezai ar intraabdominaliniai abscesai.
- Leukocitų scintigrafija gali padėti įvertinti uždegimo aktyvumą ir stebėti gydymo efektyvumą, pavyzdžiui, po antibiotikų terapijos.
Radiacinė apkrova
- Suleidžiamas radioaktyviosios medžiagos kiekis yra minimalus, o spinduliuotės dozė gauta tyrimo metu yra panaši į kelias rentgeno nuotraukas (arba mažesnė).
- Indžio-111 žymėti leukocitai suteikia mažesnę bendrą radioaktyviąją dozę, tačiau vaizdai registruojami ilgesnį laiką (24-48 val.).
- Pacientui po tyrimo patariama gerti daug skysčių, kad radioaktyviosios medžiagos greičiau pasišalintų su šlapimu.
Pasiruošimas
- Specialaus pasiruošimo nereikia, tačiau būtina informuoti gydytoją apie nėštumą ar žindymą.
- Gydytojas gali rekomenduoti nutraukti kai kuriuos vaistus (pvz., imunitetą slopinančius), jei tai netrukdo pagrindinei ligos kontrolei.
- Kraujo paėmimas atliekamas ± 50 ml per veną (surinkimui naudojami specialūs mėgintuvėliai su antikoaguliantu).
- Leukocitų atskyrimas ir ženklinimas radioizotopu vyksta branduolinės medicinos laboratorijoje ir trunka 2-3 valandas.
Procedūros eiga
- Išskirti ir pažymėti leukocitai suleidžiami atgal į paciento veną (paprastai per gydytojo nurodytą laikotarpį).
- Vaizdai pradedami registruoti praėjus 2-4 valandoms po injekcijos („ankstyvieji vaizdai“) ir pakartojami po 18-24 val. („vėlyvieji vaizdai“).
- Scanavimas atliekamas gulint ant specialaus stalo; gama kamera juda virš tiriamos kūno dalies (pvz., pilvo, galūnių, nugaros).
- Visa tyrimo trukmė gali siekti iki 60 minučių vieno seanso metu (dažniausiai reikia dviejų seansų per dieną).
Po tyrimo
- Po paskutinio skenavimo galima grįžti į įprastą veiklą, tačiau rekomenduojama daugiau gerti vandens, kad pagreitėtų radioaktyviosios medžiagos pasišalinimas.
- Vairuoti automobilį leidžiama, jei nebuvo vartota raminamųjų vaistų.
- Tyrimo rezultatus paprastai pateikia branduolinės medicinos gydytojas per 1-2 darbo dienas.
Padidėjęs radioaktyvaus žymens kaupimasis
- Stiprus kaupimasis uždegimo vietoje (> fono) rodo aktyvų leukocitų antplūdį - tai būdinga infekciniams uždegimams (pvz., pūliniams, osteomielitui, infekuotam sąnariui).
- Vidutinis kaupimasis gali stebėti esant aseptiniam uždegimui (pvz., autoimuniniams procesams, pooperaciniam audinių gijimui) arba tam tikruose navikuose, kuriuose vyksta lėtinis uždegimas.
- Židininio kaupimosi trūkumas po 24 val. paprastai paneigia aktyvią infekciją, ypač jei klinikiniai simptomai yra nežymūs.
Sumažėjęs kaupimasis
- Neigiamas tyrimas (jokių padidėjusio kaupimosi židinių) praktiškai atmesti didelės tikimybės aktyvų uždegimą, ypač jei tyrimas atliktas tinkamu laiku.
- Kartais gali būti matomas difuzinis, silpnas kaupimasis kepenyse ir blužnyje - tai fiziologinis radinys, nesusijęs su patologija.
- Esant techniniams sutrikimams (pvz., blogas leukocitų žymėjimas), galimas klaidingai neigiamas rezultatas - retai, bet gydytojas turėtų tai vertinti atsargiai.
Pagalbiniai radiniai
- Kaulinis kaupimasis (viso kaulo) gali rodyti periostitą arba meduliarinį uždegimą, padedant skirti osteomielitą nuo paviršinės infekcijos.
- Kaupimasis sąnario protezo srityje gali būti infekuotų protezų požymis, tačiau būtina diferencijuoti nuo normalaus pooperacinio atsako (reikia papildomų tyrimų).
- Aptikus inkstų ar šlapimo pūslės sričių kaupimosi, reikia atmesti šlapimo takų infekciją, nes radioaktyviosios medžiagos likučiai pasišalina per inkstus.
Diagnostikos specialistai
- Radiologas (branduolinės medicinos specialistas) - vertina vaizdus ir teikia išvadą.
- Infekcinių ligų gydytojas ar ortopedas traumatologas - dažniausiai skiria tyrimą, kai įtariama gili infekcija (kaulų, sąnarių protezų).
Klinikinės situacijos
- Įtariamas osteomielitas (ypač lėtinis), kai rentgeno ar KT duomenys neaiškūs.
- Infekuotų sąnarių protezų diagnostika (planinė arba pooperacinė).
- Paslėpti pūliniai pilvo ertmėje, dubenyje ar tarp raumenų, kai kiti tyrimai (ultragarsas, KT) neparodo aiškaus židinio.
- Karščiavimas neaiškios kilmės, ypač kai įtariamas uždegiminis židinys, kurio negalima lokalizuoti kitais metodais.
- Pooperacinių infekcijų stebėjimas - padeda vertinti gydymo efektyvumą ir sprendimas dėl išliekančios infekcijos.
