Melanoma
Melanoma yra piktybinis odos navikas, išsivystantis iš pigmentą gaminančių ląstelių melanocitų. Ji sudaro mažesnę dalį visų odos vėžio atvejų, tačiau yra pavojingiausia, nes gali greitai plisti į limfmazgius ir kitus organus. Anksti pastebėta ir tinkamai gydoma melanoma dažnai gali būti išgydoma, todėl labai svarbu žinoti jos požymius ir nedelsti kreiptis į gydytoją.
Melanoma yra piktybinis navikas, kylantis iš melanocitų - ląstelių, kurios gamina melaniną, suteikiantį odai, plaukams ir akims spalvą. Dažniausiai melanoma atsiranda odoje, tačiau rečiau gali išsivystyti ir gleivinėse, akyje, po nagu ar kitose vietose, kur yra melanocitų. Dėl šios priežasties svarbu stebėti ne tik matomas odos vietas, bet ir nagus, padus, tarpupirščius, galvos odą bei gleivines. Melanoma gali atsirasti iš jau esančio apgamo arba visiškai naujoje odos vietoje. Įprasti apgamai dažniausiai yra simetriški, vienodos spalvos, aiškių ribų ir ilgą laiką nekinta. Melanomai būdingas kitimas: ji gali didėti, tamsėti, įgauti kelias spalvas, tapti netaisyklingos formos, kraujuoti ar niežėti. Biologiškai melanoma pavojinga tuo, kad vėžinės ląstelės gali prasiskverbti į gilesnius odos sluoksnius, patekti į limfagysles ar kraujagysles ir išplisti į limfmazgius, plaučius, kepenis, smegenis, kaulus ar kitus organus. Ligos prognozę labai lemia naviko storis, vadinamas Breslow storiu, išopėjimas, ląstelių dalijimosi aktyvumas ir tai, ar liga jau išplitusi. Ankstyva melanoma dažniausiai gydoma chirurgiškai ir turi labai gerą prognozę. Išplitusiai melanomai gydyti šiandien taikomi pažangūs metodai - imunoterapija ir taikinių terapija, kurie daugeliui pacientų gali reikšmingai pailginti gyvenimą ir pagerinti jo kokybę.
- Naujas apgamas ar pigmentinė dėmė, kuri atsirado suaugus ir palaipsniui didėja.
- Esamo apgamo dydžio, formos, spalvos ar paviršiaus pokyčiai.
- Netaisyklingi, nelygūs, tarsi išsilieję apgamo kraštai.
- Kelios spalvos viename darinyje: ruda, juoda, rausva, pilka, melsva ar balta.
- Apgamas, kuris atrodo kitaip nei kiti tos pačios odos apgamai - vadinamasis bjauriojo ančiuko požymis.
- Niežėjimas, perštėjimas, jautrumas ar skausmas apgamo srityje.
- Kraujavimas, šlapiavimas, šašas arba negyjantis paviršius.
- A - asimetrija: viena darinio pusė skiriasi nuo kitos.
- B - ribos: kraštai nelygūs, dantyti, neaiškūs.
- C - spalva: darinys nevienodos spalvos arba spalva kinta.
- D - diametras: didesnis nei 6 mm darinys kelia daugiau įtarimų, tačiau melanoma gali būti ir mažesnė.
- E - evoliucija: bet koks augimas, spalvos, formos, pojūčių ar paviršiaus pasikeitimas.
- Tamsi juostelė po nagu, ypač jei ji platėja, keičiasi ar apima odą aplink nagą.
- Pigmentuota arba nepigmentuota dėmė ant pado, delno, tarpupirščiuose ar galvos odoje.
- Rausvas, odos spalvos ar mazgelio pavidalo darinys be ryškios pigmentacijos.
- Regėjimo pablogėjimas, šešėlis akiratyje ar akies spalvos pokyčiai, kai melanoma išsivysto akyje.
- Padidėję, kieti ar neskausmingi limfmazgiai pažastyje, kakle ar kirkšnyje.
- Nuolatinis nuovargis, nepaaiškinamas svorio kritimas ar apetito stoka.
- Užsitęsęs kosulys, dusulys ar krūtinės skausmas.
- Galvos skausmai, traukuliai, pusiausvyros sutrikimai ar neurologiniai simptomai.
- Kaulų skausmai arba skausmas dešinėje pašonėje, galintis rodyti ligos plitimą į vidaus organus.
Melanoma išsivysto tada, kai melanocitų DNR atsiranda pakitimų, dėl kurių ląstelės pradeda nekontroliuojamai daugintis ir įgyja gebėjimą plisti. Svarbiausias žinomas rizikos veiksnys yra ultravioletinė spinduliuotė - tiek natūrali saulės šviesa, tiek soliariumai. Ypač pavojingi intensyvūs nudegimai saulėje, pūslių susidarymas vaikystėje ar paauglystėje, taip pat dažnas deginimasis iki paraudimo. Didesnę riziką turi šviesios odos, šviesių ar rusvų plaukų, mėlynų ar žalių akių žmonės, kurie greitai nudega ir sunkiai įdega. Rizika didėja, jei žmogus turi daug apgamų, netipinių apgamų, anksčiau sirgo melanoma ar kita odos vėžio forma. Svarbus ir paveldimumas: jei melanoma sirgo pirmos eilės giminaitis, pavyzdžiui, tėvai, broliai, seserys ar vaikai, rizika yra didesnė. Kai kuriose šeimose nustatomi genetiniai polinkiai, susiję su CDKN2A ar kitų genų pakitimais, tačiau dauguma melanomos atvejų nėra tiesiogiai paveldimi. Riziką taip pat didina susilpnėjusi imuninė sistema, pavyzdžiui, po organų transplantacijos, vartojant imunitetą slopinančius vaistus ar sergant tam tikromis imuninę sistemą veikiančiomis ligomis. Amžius taip pat svarbus: melanoma dažniau diagnozuojama vyresniems žmonėms, tačiau ji gali pasireikšti ir jauniems suaugusiesiems, todėl pokyčių negalima ignoruoti bet kuriame amžiuje. Ne visos melanomos atsiranda nuo saulės poveikio - pavyzdžiui, akralinė melanoma ant padų, delnų ar po nagais gali atsirasti ir žmonėms, kurie saulėje būna nedaug. Vis dėlto odos apsauga nuo ultravioletinių spindulių išlieka viena svarbiausių prevencijos priemonių.
Melanomą diagnozuoja gydytojas dermatologas arba kitas patyręs specialistas, įvertinęs odos darinius ir atlikęs reikalingus tyrimus. Pirmas žingsnis yra išsami apžiūra: gydytojas paklausia, kada darinys atsirado, ar jis kito, ar kraujavo, niežėjo, ar šeimoje buvo melanomos atvejų. Apžiūrima ne tik įtartina vieta, bet ir visa oda, nes kartais pacientas pastebi vieną apgamą, o įtartinas darinys randamas kitur. Labai svarbus tyrimas yra dermatoskopija - odos darinio apžiūra specialiu prietaisu dermatoskopu, kuris padidina vaizdą ir leidžia įvertinti pigmento struktūrą, kraujagyslių piešinį bei kitus požymius, nematomus plika akimi. Kai kuriais atvejais naudojama skaitmeninė dermatoskopija arba viso kūno fotografavimas, ypač žmonėms, turintiems daug apgamų. Jei darinys atrodo įtartinas, atliekama ekscizinė biopsija - visas darinys pašalinamas su nedidele sveikos odos juostele ir siunčiamas histologiniam ištyrimui. Histologinis tyrimas yra pagrindinis būdas patvirtinti melanomos diagnozę. Patologas įvertina naviko tipą, Breslow storį, išopėjimą, ląstelių dalijimąsi, ar vėžinės ląstelės pasiekia pjūvio kraštus. Jei melanoma storesnė arba turi didesnės rizikos požymių, gali būti rekomenduojama sarginio limfmazgio biopsija. Tai tyrimas, padedantis nustatyti, ar vėžinės ląstelės jau pateko į artimiausią limfmazgį. Įtariant išplitimą, atliekami vaizdiniai tyrimai: limfmazgių echoskopija, kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija, pozitronų emisijos tomografija su kompiuterine tomografija. Kraujo tyrimai, pavyzdžiui, laktatdehidrogenazės tyrimas, gali būti naudingi vertinant išplitusią ligą, tačiau vien kraujo tyrimai melanomos nepatvirtina ir neatmeta. Pažengusios ligos atveju dažnai tiriami naviko genetiniai pokyčiai, pavyzdžiui, BRAF, NRAS ar KIT mutacijos, nes nuo jų gali priklausyti gydymo pasirinkimas.
Melanomos gydymas priklauso nuo ligos stadijos, naviko storio, vietos, paciento bendros sveikatos, genetinių naviko savybių ir to, ar liga išplitusi. Ankstyvos melanomos pagrindinis gydymas yra chirurginis pašalinimas. Po diagnostinės biopsijos dažniausiai atliekama platesnė pakartotinė ekscizija - pašalinamas randas ir tam tikras sveikos odos kraštas, kad sumažėtų vietinio atsinaujinimo rizika. Pašalinimo krašto plotis priklauso nuo Breslow storio. Jei yra didesnė plitimo į limfmazgius tikimybė, atliekama sarginio limfmazgio biopsija. Nustačius ligą limfmazgyje, gydymo planas aptariamas multidisciplininėje komandoje, kurioje dalyvauja dermatologai, chirurgai, onkologai, patologai, radiologai ir kiti specialistai. Kai melanoma yra didesnės rizikos arba išplitusi, gali būti skiriamas sisteminis gydymas. Imunoterapija padeda imuninei sistemai atpažinti ir naikinti vėžines ląsteles. Dažniausiai naudojami PD-1 inhibitoriai, tokie kaip pembrolizumabas ar nivolumabas, kartais derinami su CTLA-4 inhibitoriumi ipilimumabu. Šie vaistai gali būti labai veiksmingi, tačiau gali sukelti imuninės kilmės šalutinių reiškinių, pavyzdžiui, odos bėrimų, žarnyno, kepenų, plaučių, skydliaukės ar kitų organų uždegimą, todėl gydymo metu būtina atidžiai stebėti savijautą. Jei navike nustatyta BRAF mutacija, gali būti skiriama taikinių terapija BRAF ir MEK inhibitoriais, pavyzdžiui, dabrafenibu su trametinibu, vemurafenibu su kobimetinibu arba encorafenibu su binimetinibu. Šie vaistai veikia konkrečius naviko augimo signalus ir gali greitai sumažinti ligos aktyvumą. Radioterapija gali būti taikoma kai kuriems pacientams, pavyzdžiui, esant metastazėms smegenyse, kauluose, skausmui ar vietinei kontrolei po operacijos. Chemoterapija šiandien naudojama rečiau, nes ją daugeliu atvejų pakeitė veiksmingesni gydymo būdai. Gydymo dalis yra ir nuolatinė stebėsena: reguliarios odos ir limfmazgių apžiūros, prireikus vaizdiniai tyrimai, savikontrolės mokymas. Pacientui labai svarbu saugotis ultravioletinių spindulių: naudoti plataus spektro apsauginį kremą, dėvėti kepurę, akinius nuo saulės, vengti vidurdienio saulės ir nesinaudoti soliariumais. Tai ne pakeičia gydymo, bet padeda sumažinti naujų odos navikų riziką.
Į gydytoją dermatologą verta kreiptis, jei pastebėjote naują apgamą ar dėmę, kuri didėja, keičia spalvą, tampa netaisyklinga, niežti, skauda, kraujuoja ar negyja. Nereikėtų laukti, kol darinys taps didelis ar pradės skaudėti - ankstyva melanoma dažnai nesukelia jokių nemalonių pojūčių. Skubiau pasikonsultuoti reikia, jei apgamas per kelias savaites ar mėnesius akivaizdžiai pakito, jei atsirado tamsi juostelė po nagu, jei darinys šlapiuoja, opėja, kraujuoja be aiškios priežasties arba jei padidėjo netoliese esantys limfmazgiai. Neatidėliotina medicininė pagalba reikalinga, jei žmogui, sergančiam ar anksčiau sirgusiam melanoma, atsiranda nauji neurologiniai simptomai, stiprūs galvos skausmai, traukuliai, staigus dusulys, stiprus kaulų skausmas ar ryškus bendros būklės pablogėjimas. Žmonėms, kuriems jau buvo diagnozuota melanoma, taip pat tiems, kurie turi daug netipinių apgamų ar stiprią šeiminę riziką, rekomenduojamos reguliarios profilaktinės odos apžiūros pagal gydytojo sudarytą planą. Geriausia praktika - kartą per mėnesį ramiai apžiūrėti savo odą veidrodyje, nepamirštant nugaros, padų, galvos odos ir nagų. Jei abejojate, ar darinys pavojingas, geriau pasitikrinti - daugeliu atvejų apžiūra suteikia aiškumą ir ramybę.
