Hepatitas B
Hepatitas B yra virusinė kepenų infekcija, galinti sukelti tiek trumpalaikį, tiek lėtinį kepenų uždegimą. Dalis žmonių pasveiksta visiškai, tačiau kai kuriems virusas išlieka organizme ir ilgainiui gali lemti kepenų cirozę ar kepenų vėžį. Gera žinia ta, kad hepatitas B yra valdomas: yra veiksminga vakcina, patikimi tyrimai ir gydymas, padedantis sumažinti komplikacijų riziką.
Hepatitas B yra liga, kurią sukelia hepatito B virusas. Patekęs į organizmą, virusas pirmiausia pažeidžia kepenis - organą, atsakingą už toksinų skaidymą, tulžies gamybą, maisto medžiagų apykaitą, kraujo krešėjimo baltymų gamybą ir daugelį kitų gyvybiškai svarbių funkcijų.
Svarbu suprasti, kad kepenų pažeidimą sukelia ne vien pats virusas. Didelę dalį uždegimo lemia imuninės sistemos reakcija: organizmas atpažįsta užkrėstas kepenų ląsteles ir bando jas sunaikinti. Dėl to gali didėti kepenų fermentų kiekis kraujyje, atsirasti gelta, nuovargis, pykinimas ar skausmas dešinėje pašonėje.
Hepatitas B gali būti ūminis arba lėtinis. Ūminė infekcija trunka kelias savaites ar mėnesius ir dažnai baigiasi pasveikimu. Lėtinis hepatitas B diagnozuojamas tada, kai virusas organizme išlieka ilgiau nei 6 mėnesius. Lėtinė forma gali ilgą laiką nesukelti jokių aiškių simptomų, todėl žmogus gali nežinoti, kad serga, ir netyčia perduoti virusą kitiems.
Didžiausia ilgalaikė hepatito B rizika - progresuojantis kepenų randėjimas, vadinamas fibroze, vėliau galintis pereiti į cirozę. Esant cirozei, kepenys tampa kietos, randuotos ir prasčiau atlieka savo funkcijas. Be to, lėtinis hepatitas B didina kepenų ląstelių karcinomos, tai yra pirminio kepenų vėžio, riziką net ir tada, kai žmogus jaučiasi gana gerai.
- Nuovargis, silpnumas, energijos stoka.
- Pykinimas, vėmimas, apetito sumažėjimas.
- Karščiavimas ar į gripą panašūs simptomai.
- Skausmas ar maudimas dešinėje viršutinėje pilvo dalyje.
- Tamsus šlapimas ir pašviesėjusios išmatos.
- Odos ir akių baltymų pageltimas, vadinamas gelta.
- Sąnarių ar raumenų skausmai.
- Ilgą laiką gali nebūti jokių simptomų.
- Pasikartojantis nuovargis ar sumažėjęs darbingumas.
- Neaiškus diskomfortas pilve.
- Padidėję kepenų fermentai kraujo tyrimuose.
- Ligai progresuojant - pilvo apimties didėjimas dėl skysčių kaupimosi, kojų tinimas, lengvas kraujavimas ar mėlynės.
- Kraujavimas iš virškinamojo trakto, juodos išmatos ar vėmimas krauju.
- Sumišimas, mieguistumas, dėmesio sutrikimai dėl kepenų nepakankamumo.
- Ryški gelta, stiprus silpnumas, mažėjantis šlapimo kiekis.
- Svorio kritimas, ilgalaikis apetito praradimas, pilvo pūtimas.
Hepatitas B plinta per kraują ir kitus organizmo skysčius. Virusas nėra perduodamas per apkabinimą, kosėjimą, čiaudėjimą, bendrą maistą ar kasdienį buitinį kontaktą, jei nėra kontakto su krauju.
Dažniausi užsikrėtimo keliai yra nesaugūs lytiniai santykiai, kontaktas su užkrėstu krauju, bendrų adatų ar švirkštų naudojimas, nesterilios medicininės ar kosmetinės procedūros, taip pat viruso perdavimas iš motinos kūdikiui gimdymo metu. Rizika didesnė žmonėms, turintiems kelis lytinius partnerius, vartojantiems švirkščiamuosius narkotikus, sveikatos priežiūros darbuotojams, hemodializuojamiems pacientams, asmenims, gyvenantiems su hepatitu B sergančiu žmogumi, ir tiems, kurie gimė ar ilgą laiką gyveno šalyse, kur hepatitas B paplitęs dažniau.
Amžius užsikrėtimo metu labai svarbus. Kūdikiams ir mažiems vaikams lėtinė infekcija išsivysto daug dažniau nei suaugusiesiems. Todėl naujagimių vakcinacija ir nėščiųjų patikra yra itin svarbios prevencijos priemonės.
Riziką susirgti sunkesne kepenų liga didina alkoholis, nutukimas, suriebėjusios kepenys, kartu esantis hepatitas C ar ŽIV infekcija, kai kurie imunitetą slopinantys vaistai ir neprižiūrima lėtinė infekcija.
Hepatitas B nustatomas kraujo tyrimais. Vien pagal simptomus diagnozės patvirtinti negalima, nes panašius požymius gali sukelti ir kitos kepenų ligos.
Pagrindiniai tyrimai yra hepatito B viruso žymenys: HBsAg parodo, ar šiuo metu organizme yra viruso paviršiaus antigenas; anti-HBs rodo imunitetą po skiepijimo arba persirgimo; anti-HBc padeda atskirti buvusią ar esamą infekciją; HBeAg ir anti-HBe suteikia informacijos apie viruso aktyvumą. Virusinės apkrovos tyrimas, vadinamas HBV DNR, parodo, kiek viruso kopijų yra kraujyje.
Kepenų būklei įvertinti atliekami kepenų fermentų tyrimai, dažniausiai ALT ir AST, taip pat bilirubinas, albuminas, krešėjimo rodikliai ir bendras kraujo tyrimas. Šie tyrimai padeda suprasti, ar yra aktyvus uždegimas ir ar kepenys išlaiko savo funkcijas.
Jei įtariamas lėtinis hepatitas B, gydytojas gali rekomenduoti pilvo organų echoskopiją, elastografiją kepenų standumui įvertinti, rečiau - magnetinio rezonanso tomografiją, kompiuterinę tomografiją ar kepenų biopsiją. Žmonėms, turintiems didesnę kepenų vėžio riziką, reguliariai atliekama kepenų echoskopija ir kartais alfa fetoproteino kraujo tyrimas.
Gydymas priklauso nuo to, ar hepatitas B yra ūminis, ar lėtinis, kokia viruso koncentracija kraujyje, kokie kepenų tyrimų rezultatai ir ar jau yra kepenų pažeidimo požymių.
Ūminis hepatitas B dažniausiai gydomas palaikomosiomis priemonėmis: poilsiu, pakankamu skysčių vartojimu, pykinimo kontrole ir kepenis tausojančiu režimu. Labai svarbu nevartoti alkoholio ir be gydytojo nurodymo nevartoti vaistų ar papildų, galinčių pažeisti kepenis. Sunki ūminė forma ar kepenų nepakankamumo požymiai reikalauja gydymo ligoninėje.
Lėtinis hepatitas B gydomas tada, kai virusas aktyvus ir yra kepenų uždegimo ar pažeidimo rizika. Dažniausiai skiriami antivirusiniai vaistai, tokie kaip tenofoviras ar entekaviras. Jie ne visada visiškai pašalina virusą iš organizmo, tačiau veiksmingai slopina jo dauginimąsi, mažina kepenų uždegimą, cirozės ir kepenų vėžio riziką.
Kai kuriais atvejais gali būti svarstomas pegiliuotas interferonas, tačiau jis tinka ne visiems ir gali sukelti daugiau šalutinių poveikių. Gydymo trukmė individuali: kai kuriems žmonėms vaistus reikia vartoti daugelį metų.
Ne mažiau svarbi gyvensena: nevartoti alkoholio, palaikyti sveiką kūno svorį, gydyti cukrinį diabetą ar dislipidemiją, vengti nereikalingų kepenis veikiančių vaistų, pasiskiepyti nuo hepatito A, jei nėra imuniteto. Artimiems šeimos nariams ir lytiniams partneriams rekomenduojama išsitirti ir, jei reikia, pasiskiepyti nuo hepatito B.
Į gydytoją verta kreiptis, jei buvo galimas kontaktas su hepatito B virusu: nesaugūs lytiniai santykiai, adatos dūris, kontaktas su svetimu krauju, nesterili procedūra, arba jei sužinojote, kad partneris ar šeimos narys serga hepatitu B. Po galimo užsikrėtimo svarbu nedelsti, nes kai kuriais atvejais galima skubi profilaktika hepatito B imunoglobulinu ir vakcina.
Taip pat kreipkitės, jei atsirado gelta, tamsus šlapimas, stiprus nuovargis, pykinimas, pilvo skausmas dešinėje pašonėje ar neaiškiai pakitę kepenų tyrimai.
Skubios pagalbos reikia, jei pasireiškia ryški gelta su dideliu silpnumu, sumišimas, mieguistumas, kraujavimas, vėmimas krauju, juodos išmatos, stiprus pilvo patinimas ar staigus būklės blogėjimas. Tai gali būti sunkaus kepenų pažeidimo požymiai.
Jeigu hepatitas B jau diagnozuotas, reguliari gydytojo priežiūra yra būtina net tada, kai jaučiatės gerai. Lėtinė infekcija gali būti tyli, todėl periodiniai kraujo tyrimai ir kepenų echoskopija padeda laiku pastebėti pokyčius ir apsaugoti kepenis.
