Epilepsija
Epilepsija yra lėtinė smegenų liga, kuriai būdingi pasikartojantys neprovokuoti traukulių priepuoliai. Ši būklė paveikia apie 1% pasaulio populiacijos, tačiau tinkamai gydant dauguma pacientų gali gyventi visavertį gyvenimą. Svarbu suprasti, kad epilepsija nėra viena konkreti liga, o sindromų grupė, skirtingai pasireiškianti skirtingiems žmonėms.
Epilepsija atsiranda dėl nenormalaus, pernelyg intensyvaus smegenų neuronų elektrinio aktyvumo. Šie impulsai gali plisti per visą smegenų žievę arba likti lokalizuoti tam tikrame smegenų regione, priklausomai nuo to, kokia epilepsijos forma sergama. Ligos pagrindas gali būti struktūriniai smegenų pakitimai (navikai, randai po insulto ar traumos), genetiniai veiksniai, medžiagų apykaitos sutrikimai ar autoimuniniai procesai. Svarbiausia, kad kiekvienas priepuolis yra trumpalaikis smegenų funkcijos sutrikimas, galintis pasireikšti įvairiais būdais - nuo akimirkos sąmonės netekimo iki viso kūno traukulių.
- Staigus sąmonės netekimas, griuvimas
- Viso kūno raumenų įtempimas (toninė fazė), po kurio seka ritmiški trūkčiojimai (kloninė fazė)
- Liežuvio įkandimas, putos iš burnos, šlapimo nelaikymas
- Po priepuolio - sumišimas, nuovargis, galvos skausmas (postiktalinė būsena)
- Prasideda vienoje smegenų srityje - gali pasireikšti tik rankos ar kojos trūkčiojimu
- Sąmonė gali būti išlikusi, bet pacientas jaučia keistus pojūčius (pvz., skonį, garsą, déjà vu jausmą)
- Gali pereiti į generalizuotą priepuolį (antrinė generalizacija)
- Trumpalaikis (kelias sekundes) sąmonės išjungimas: pacientas „užstringa“ žiūrėdamas į vieną tašką
- Dažniausiai pasireiškia vaikams, gali būti nepastebėti mokykloje
- Po priepuolio žmogus tęsia veiklą, tarsi nieko nebuvo
Epilepsijos priežastys gali būti įvairios: apie 60% atvejų priežastis lieka nežinoma. Žinomi rizikos veiksniai apima genetinį polinkį (kai kurios epilepsijos formos paveldimos), smegenų traumas (ypač su sąmonės netekimu), insultą, infekcijas (meningitas, encefalitas), smegenų navikus, gimdymo metu patirtą deguonies trūkumą. Taip pat riziką didina ilgalaikis piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotikais, miego trūkumas, stresas. Svarbu pažymėti, kad karščiavimo sukelti traukuliai vaikystėje ne visada lemia epilepsiją.
Diagnozė pradedama nuo išsamaus anamnezės surinkimo - gydytoją domina priepuolių pobūdis, dažnis, trigeriai. Pagrindinis tyrimas yra elektroencefalograma (EEG), kuri fiksuoja smegenų elektrinį aktyvumą. Kartais reikalingas ilgalaikis (paros) EEG stebėjimas, siekiant užfiksuoti priepuolius. Smegenų vaizdiniai tyrimai (magnetinio rezonanso tomografija - MRT, kompiuterinė tomografija - KT) padeda atmesti struktūrinius pakitimus (navikus, židinius). Kraujo tyrimai leidžia išsiaiškinti medžiagų apykaitos sutrikimus ar infekcijas. Ypatingais atvejais atliekama genetinė analizė.
Pirmos eilės gydymas yra antiepileptiniai vaistai - jie parenkami pagal epilepsijos formą, amžių, gretutines ligas. Dauguma pacientų gerai reaguoja į vieną preparatą, tačiau kai kuriais atvejais tenka derinti kelis. Jei vaistai neveiksmingi, svarstoma epilepsijos chirurgija (šalinamas epileptogeninis židinys), vagus nervo stimuliacija arba ketogeninė dieta (ypač veiksminga vaikams). Labai svarbu gyvensenos korekcija: reguliarus miegas, alkoholio vengimas, streso mažinimas, saugus sportas. Gydymo tikslas - pasiekti priepuolių kontrolę be šalutinių poveikių.
Nedelsiant kreipkitės, jei: ištinka pirmas gyvenime priepuolis, traukuliai trunka ilgiau nei 5 minutes (status epilepticus pavojus), priepuoliai kartojasi per trumpą laiką, sužeidžiama galva, stebima sunki sąmonės kaita po priepuolio. Taip pat būtina kreiptis, jei pablogėja priepuolių kontrolė (dažnėja, stiprėja) ar atsiranda naujų simptomų. Nėščioms moterims, sergančioms epilepsija, svarbu iš anksto planuoti nėštumą kartu su neurologu, kad būtų sumažinta rizika vaisiui.
