Diabetinė neuropatija
Diabetinė neuropatija - tai dėl cukrinio diabeto išsivystantis nervų pažeidimas, dažniausiai prasidedantis pėdose ir blauzdose. Ji gali sukelti tirpimą, deginimą, skausmą, pusiausvyros sutrikimus, o kartais - ir virškinimo, šlapinimosi ar širdies ritmo pokyčius. Laiku atpažinus požymius ir gerai kontroliuojant gliukozės kiekį kraujyje, galima sulėtinti ligos progresavimą ir sumažinti komplikacijų riziką.
Diabetinė neuropatija yra viena dažniausių ilgalaikių cukrinio diabeto komplikacijų. Ji atsiranda tuomet, kai ilgą laiką padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje pažeidžia nervines skaidulas ir smulkiąsias kraujagysles, kurios tas skaidulas maitina. Nervai tampa jautresni, lėčiau perduoda signalus arba jų visai neperduoda, todėl žmogus gali jausti skausmą, dilgčiojimą, tirpimą arba, priešingai, nejauti sužeidimų.
Dažniausiai pažeidžiami periferiniai nervai - ypač pėdose, kojų pirštuose ir blauzdose. Dėl to diabetinė neuropatija neretai prasideda labai tyliai: žmogus pastebi, kad pėdos tarsi „apmirusios“, jas degina naktį, sunkiau pajusti temperatūrą ar spaudimą avalynėje. Tai svarbu, nes sumažėjęs jutimas didina pėdų žaizdų, infekcijų ir diabetinės pėdos riziką.
Diabetinė neuropatija gali būti ne tik jutiminė. Ji gali pažeisti ir autonominę nervų sistemą - nervus, kurie reguliuoja širdies darbą, kraujospūdį, prakaitavimą, virškinimą, šlapimo pūslės veiklą bei lytinę funkciją. Tokiu atveju simptomai gali būti labai įvairūs: nuo galvos svaigimo atsistojus iki viduriavimo, užkietėjimo, šlapimo nelaikymo ar erekcijos sutrikimų.
Liga paprastai vystosi pamažu, tačiau jos eiga labai priklauso nuo diabeto kontrolės, kraujospūdžio, cholesterolio, rūkymo, kūno svorio ir bendros kraujagyslių būklės. Nors jau pažeistų nervų ne visada pavyksta visiškai atkurti, tinkamas gydymas gali sumažinti skausmą, pagerinti kasdienę savijautą ir apsaugoti nuo pavojingų komplikacijų.
- Tirpimas, „skruzdėlyčių bėgiojimas“, dilgčiojimas pėdose ar kojų pirštuose.
- Deginantis, geliantis, duriantis arba elektros srovę primenantis skausmas, dažnai sustiprėjantis vakare ar naktį.
- Sumažėjęs gebėjimas jausti prisilietimą, skausmą, karštį ar šaltį.
- Jausmas, tarsi būtų mūvimos kojinės, nors pėdos plikos.
- Padidėjęs jautrumas net lengvam prisilietimui, pavyzdžiui, patalynei ar kojinėms.
- Pėdų šalimas arba neįprastas karščio pojūtis, nors oda gali būti normali.
- Nestabilumas einant, ypač tamsoje arba nelygiu paviršiumi.
- Dažnesnis užkliuvimas, paslydimas ar kritimai.
- Kojų raumenų silpnumas, sunkumas pakelti pėdą.
- Pakitusi eisena, nes žmogus blogiau jaučia pėdų padėtį.
- Pėdų deformacijos, nuospaudos ar netolygus spaudimas tam tikrose pėdos vietose.
- Sausėjančios, skilinėjančios pėdos, ypač kulnai.
- Lėtai gyjančios žaizdelės, pūslės ar įtrūkimai.
- Nuospaudos, paraudimai ar patinimas dėl netinkamo spaudimo avalynėje.
- Žaizdos, kurių žmogus nepastebi, nes sumažėjęs skausmo jutimas.
- Infekcijos požymiai: paraudimas, šiluma, pūliavimas, blogas kvapas, didėjantis skausmas arba karščiavimas.
- Galvos svaigimas ar silpnumas atsistojus dėl kraujospūdžio kritimo.
- Greitesnis širdies plakimas ramybės metu arba menkesnis pulso pokytis fizinio krūvio metu.
- Pykinimas, greitas sotumo jausmas, pilvo pūtimas dėl sulėtėjusio skrandžio išsituštinimo.
- Viduriavimas, ypač naktį, arba vidurių užkietėjimas.
- Šlapinimosi sutrikimai: nepilno pasišlapinimo jausmas, dažnos šlapimo takų infekcijos, šlapimo nelaikymas.
- Padidėjęs arba sumažėjęs prakaitavimas, neįprastas prakaitavimas valgant.
- Erekcijos sutrikimai vyrams, makšties sausumas ar skausmingi lytiniai santykiai moterims.
- Ankstyvoje stadijoje diabetinė neuropatija gali nesukelti aiškių nusiskundimų.
- Kai kuriems žmonėms pirmasis požymis būna ne skausmas, o sumažėjęs pėdų jautrumas.
- Dėl to reguliari pėdų apžiūra ir nervų funkcijos vertinimas svarbūs net tada, kai žmogus jaučiasi gerai.
Pagrindinė priežastis - ilgalaikis padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje. Gliukozės perteklius veikia nervų ląsteles, skatina oksidacinį stresą, uždegiminius procesus ir smulkiųjų kraujagyslių pažeidimą. Nervams ima trūkti deguonies bei maistinių medžiagų, todėl jų funkcija silpnėja.
Svarbus ne tik vidutinis gliukozės kiekis, bet ir dideli svyravimai - staigūs pakilimai ir kritimai. Kuo ilgiau žmogus serga cukriniu diabetu ir kuo prasčiau kontroliuojama liga, tuo didesnė diabetinės neuropatijos tikimybė. Vis dėlto neuropatija gali atsirasti tiek sergant 1 tipo, tiek 2 tipo cukriniu diabetu, o kartais nervų pažeidimo požymių randama jau diagnozuojant 2 tipo diabetą, nes liga kurį laiką gali būti nepastebėta.
Riziką didina:
- ilga cukrinio diabeto trukmė;
- dažnai padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje arba aukštas glikuotas hemoglobinas;
- padidėjęs kraujospūdis;
- padidėjęs cholesterolio ir trigliceridų kiekis;
- rūkymas, nes jis blogina smulkiųjų kraujagyslių kraujotaką;
- antsvoris ir pilvinis nutukimas;
- inkstų liga, ypač diabetinė nefropatija;
- gausus alkoholio vartojimas;
- vitamino B12 stoka, kuri gali pasireikšti ir vartojant metforminą;
- mažas fizinis aktyvumas;
- pėdų traumos, netinkama avalynė, nuospaudos;
- vyresnis amžius.
Genetinis polinkis taip pat gali turėti reikšmės: kai kurių žmonių nervai jautresni metaboliniams pažeidimams. Tačiau dauguma rizikos veiksnių yra koreguojami, todėl gydymo tikslas - ne tik malšinti simptomus, bet ir apsaugoti nervus nuo tolesnio pažeidimo.
Diabetinė neuropatija diagnozuojama įvertinus nusiskundimus, cukrinio diabeto eigą, pėdų būklę ir nervų funkciją. Gydytojas paprastai klausia, kada atsirado tirpimas ar skausmas, ar simptomai simetriški, ar stiprėja naktį, ar yra žaizdų, pusiausvyros sutrikimų, virškinimo ar šlapinimosi pokyčių.
Apžiūros metu vertinama:
- pėdų oda, nagai, nuospaudos, įtrūkimai, žaizdos;
- pėdų temperatūra, spalva, patinimas;
- pulsas pėdų arterijose;
- lietimo, vibracijos, skausmo ir temperatūros jutimas;
- Achilo refleksai;
- pėdos deformacijos ir spaudimo taškai;
- eisena bei pusiausvyra.
Dažnai atliekamas monofilamento testas - plona specialia gija švelniai liečiami tam tikri pėdos taškai. Jei žmogus prisilietimo nejaučia, tai rodo padidėjusią pėdų opų riziką. Vibracijos jutimui įvertinti gali būti naudojamas kamertonas arba bioteziometras.
Kraujo tyrimai padeda įvertinti diabeto kontrolę ir atmesti kitas neuropatijos priežastis. Gali būti tiriama:
- glikuotas hemoglobinas;
- gliukozė kraujyje;
- inkstų funkcijos rodikliai;
- kepenų fermentai;
- lipidograma;
- vitaminas B12;
- skydliaukės funkcija;
- bendras kraujo tyrimas;
- uždegimo ar autoimuninių ligų rodikliai, jei simptomai neįprasti.
Jeigu simptomai ryškūs, greitai progresuoja, yra asimetriški arba įtariama kita nervų liga, gali būti atliekami nervų laidumo tyrimai ir elektromiografija. Šie tyrimai parodo, kaip greitai nervai perduoda signalus ir ar pažeisti raumenis valdantys nervai.
MRT ar KT nėra būtini kiekvienam pacientui, tačiau gali būti skiriami, jei reikia atmesti stuburo išvaržą, nervų šaknelių suspaudimą, naviką, insulto padarinius ar kitą neurologinę priežastį. Įtariant kraujotakos sutrikimus kojose, atliekamas kulkšnies ir žasto spaudimo indeksas, kraujagyslių ultragarsinis tyrimas.
Autonominės neuropatijos atveju gali prireikti papildomų tyrimų: elektrokardiogramos, širdies ritmo variabilumo vertinimo, ortostatinio kraujospūdžio matavimo, skrandžio išsituštinimo tyrimų, šlapimo pūslės funkcijos tyrimų.
Diabetinės neuropatijos gydymas turi kelis tikslus: sulėtinti nervų pažeidimo progresavimą, sumažinti skausmą, pagerinti judėjimą ir užkirsti kelią pėdų opoms bei infekcijoms. Svarbiausias gydymo pagrindas - kiek įmanoma stabilesnė cukrinio diabeto kontrolė. Tai nereiškia, kad gliukozę reikia mažinti staiga ar per griežtai be gydytojo priežiūros. Kai kuriems žmonėms per greitas gliukozės sumažinimas gali laikinai sustiprinti neuropatinį skausmą, todėl gydymo planas turi būti individualus.
Pagrindinės gydymo kryptys:
- Gliukozės kontrolė. Derinami mitybos principai, fizinis aktyvumas, geriamieji vaistai nuo diabeto, insulinas ar kiti injekciniai vaistai. Tikslinės glikemijos ribos parenkamos pagal amžių, diabeto trukmę, gretutines ligas ir hipoglikemijų riziką.
- Kraujospūdžio ir cholesterolio mažinimas. Tai saugo smulkiąsias kraujagysles ir mažina širdies bei kraujagyslių komplikacijų riziką.
- Rūkymo atsisakymas. Tai vienas veiksmingiausių būdų pagerinti kraujotaką ir sumažinti pėdų komplikacijų tikimybę.
- Svorio korekcija ir fizinis aktyvumas. Reguliarus vaikščiojimas, raumenų stiprinimas, pusiausvyros pratimai padeda gerinti gliukozės kontrolę ir mažina kritimų riziką.
Neuropatiniam skausmui gydyti įprasti nuskausminamieji, tokie kaip paracetamolis ar ibuprofenas, dažnai veikia silpnai. Gydytojas gali skirti vaistų, kurie veikia nervinio skausmo perdavimą. Tai gali būti duloksetinas, pregabalinas, gabapentinas arba tam tikri tricikliai antidepresantai. Vaistas parenkamas atsižvelgiant į skausmo pobūdį, miegą, nuotaiką, inkstų funkciją, kitus vartojamus vaistus ir galimą šalutinį poveikį.
Kartais naudojamos vietinės priemonės: lidokaino pleistrai, kapsaicino preparatai, specialūs kremai. Jos gali būti naudingos, kai skausmas lokalus ir žmogus netoleruoja sisteminių vaistų.
Jei nustatoma vitamino B12 stoka, ji gydoma papildais ar injekcijomis. Tačiau vitaminai neturėtų pakeisti pagrindinio gydymo, jei stokos nėra. Maisto papildus verta aptarti su gydytoju, nes jų veiksmingumas ne visada įrodytas, o kai kurie gali sąveikauti su vaistais.
Labai svarbi pėdų priežiūra:
- kasdien apžiūrėti pėdas, tarpupirščius ir kulnus;
- plauti pėdas drungnu vandeniu ir gerai nusausinti;
- drėkinti sausą odą, bet netepti kremo tarp pirštų;
- nekirpti nagų per trumpai, atsargiai tvarkyti įaugusius nagus;
- nenaudoti karštų vonelių ar šildyklių pėdoms, jei sumažėjęs jutimas;
- avėti patogią, nespaudžiančią avalynę;
- prieš aunantis patikrinti, ar batuose nėra akmenukų, raukšlių ar kitų dirgiklių;
- reguliariai lankytis pas pėdų priežiūros specialistą, ypač jei yra nuospaudų ar deformacijų.
Esant pėdos opai, gydymas turi būti skubus ir kompleksinis: žaizdos valymas, infekcijos kontrolė, spaudimo nuo žaizdos nuėmimas, tinkami tvarsčiai, kraujotakos įvertinimas. Kai kuriais atvejais prireikia antibiotikų, kraujagyslių gydymo ar chirurginės intervencijos.
Autonominės neuropatijos gydymas priklauso nuo simptomų. Gali būti rekomenduojama dažniau valgyti mažesnėmis porcijomis, koreguoti skysčių ir druskos vartojimą, naudoti kompresines kojines, gydyti vidurių užkietėjimą ar viduriavimą, skirti vaistų šlapimo pūslės, skrandžio ar erekcijos sutrikimams.
Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei sergant cukriniu diabetu atsiranda naujas pėdų tirpimas, deginimas, dilgčiojimas, skausmas ar sumažėjęs jautrumas. Net jei simptomai atrodo nedideli, ankstyvas įvertinimas padeda užkirsti kelią pėdų žaizdoms ir sunkesniems nervų pažeidimams.
Skubiau kreipkitės, jei pastebite:
- pėdos žaizdą, pūslę, įtrūkimą ar opą, kuri negyja;
- paraudimą, patinimą, šilumą, pūliavimą ar blogą kvapą iš žaizdos;
- juoduojančią, melsvą ar labai išblyškusią pėdos ar piršto odą;
- karščiavimą kartu su pėdos infekcijos požymiais;
- staiga atsiradusį stiprų vienos kojos skausmą, silpnumą ar pėdos nukarimą;
- dažnus kritimus, ryškų pusiausvyros sutrikimą;
- stiprų galvos svaigimą atsistojus ar alpimą;
- naujus šlapinimosi sutrikimus, pasikartojančias šlapimo takų infekcijas;
- nepaaiškinamą pykinimą, vėmimą, ryškų pilvo pūtimą ar greitą sotumo jausmą;
- skausmą, kuris trukdo miegoti ar kasdieniai veiklai.
Jei turite cukrinį diabetą, pėdos turėtų būti profilaktiškai apžiūrimos bent kartą per metus, o esant neuropatijai, deformacijoms, opoms ar kraujotakos sutrikimams - dažniau. Nedelskite, jei abejojate: geriau parodyti nedidelę žaizdelę anksti, nei gydyti jau išplitusią infekciją.
